-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ – unikalus sovietmečio fenomenas: pogrindžio leidinys, kurio sovietai niekaip nesugebėjo nutildyti, gyvavo iki pat nepriklausomybės atkūrimo.Dabarties kartai „Kronika“ tėra tik faktas iš praeities. Žmonėms, prisidėjusiems prie jos leidimo ir platinimo, – o jų per septyniolika metų buvo daugybė, – tai prisiminimai apie svarbiausią jų gyvenimo kovą ir didžiulę riziką, kurios ši buvo šimtąkart verta.
Vienas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platintojų ilgus metus buvo režisierius, Panevėžio teatro „Menas“ steigėjas Julius Dautartas.
„Mūsų 1918 metų savanoriai, po to partizanai, po to – „Kronika“, Kovo 11-oji… Tai tie dalykai, kurie leidžia mums dabar būti tokiems, kokie esame“, – neabejoja J. Dautartas, kurio mamos tėviškėje Vilkaviškio rajone veikė nelegali „Kronikos“ spaustuvė. Sodyboje leidinys buvo spausdinamas rotaprintu, vėliau pasklisdavo platinimo kanalais.
Teatralo teta – mamos sesuo Marija Montvilaitė – būdama 16 metų iš čia kartu su tėvais ir tetomis buvo išvežta į Sibirą. Bet nei sunkūs miško darbai Krasnojarsko krašte, nei per karą nuniokoti, o paskui ilgiems metams nacionalizuoti gimtieji namai nepalaužė jaunos merginos. Priešingai: gilus Marijos tikėjimas suteikė jai drąsos net grįžus iš tremties imtis vienos pavojingiausių sovietmečio veiklų – nelegalios leidybos.
J. Dautarto pasakojimu, viso pogrindinio judėjimo legenda tapusi sodyba Opšrūtų kaime buvo tam tikslui idealioje vietovėje. Nuošalėje, slepiama aukštų medžių, bet vos už 8 km nuo Vilkaviškio ir 20 km nuo Kybartų, kur klebonavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktorius, dabartinis kardinolas Sigitas Tamkevičius.
Kaip tik Kybartuose nuo 1972-ųjų buvo pradėta leisti „Kronika“. Tačiau dėl didelio KGB dėmesio ten pat ir spausdinti pogrindžio leidinį buvo pavojinga. Tad jau nuo pirmųjų leidybos metų medžiaga buvo gabenama į M. Montvilaitės vienkiemį ir dauginama rotaprintu nemažu tiražu.
Režisieriaus teigimu, teta į šią veiklą įsitraukė per vieną tuo užsiėmusių seserų vienuolių – Birutę Briliūtę. Opšrūtų kaime „Kronika“ spausdinta daugiau kaip dešimt metų.
„Sodyba Suvalkijoje buvo vienas iš punktų, – sako J. Dautartas. – Per mėnesį, priklausomai nuo aplinkybių, specialia technika čia būdavo padauginama iki 500 egzempliorių.“
Montvilų namas Opšrūtuose apie 1979-uosius. Tetos Marijos Montvilaitės sodybą savo antraisiais namais laikęs režisierius Julius Dautartas čia sako sužinojęs, kas yra tikroji meilė Lietuvai – persmelkta ne tik patriotizmo, bet ir pasiaukojimo. MONTVILŲ ŠEIMOS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Pats režisierius sako pamenantis šią sodybą su beveik nuolat užtrauktomis užuolaidomis ir vakarais kone ištisai įjungtu Vatikano radiju. O dar tetos namuose, kur pagarbiai saugota J. Dautarto senelio brolio – kunigo, šviesuolio Juozo Montvilos atminimas, – gyveno ir studijuojantys pogrindinėje kunigų seminarijoje būsimieji kunigai, vykdavo rekolekcijos.
Dautartams gi vienkiemis Opšrūtuose buvo antrieji namai. Net vasaromis šeima nevažiuodavo prie jūros: vos tik mokslo metams pasibaigus vaikai keliaudavo atostogauti pas tetą M. Montvilaitę.
„Sėsdavome į traukinį ir – į Pilviškius, – dalijasi prisiminimais režisierius. – Paskui pėstute porą kilometrų iki autobuso ir į Opšrūtus.“
Čia atostogaudamas jaunimas ne tik padėdavo ūkio darbus nudirbti. Tokioje ypatingoje aplinkoje neįsitraukti į nelegalią patriotinę veiklą buvo neįmanoma.
„Teta buvo fantastiško grožio, gerumo ir proto, išminties. Antra mūsų mama, kuri mus augino“, – J. Dautartas didžiuojasi, kad visoje jų šeimoje, giminėje patriotinė dvasia buvo stipri. Nes taip auklėta karta po kartos.
„Jei auklėsi, kad pasaulinis komunizmas yra gerovė, tas žmogus gali būti fanatikas, – sako. – Bet kitose šeimose valstybingumas, valstybė, jos gerovė, žmonių gerovė yra kraujyje.“
Aišku, priduria J. Dautartas, teta baiminosi dėl jų, sesers vaikų, – nerimavo, kad paklius saugumo akiratin, nes puikiai žinojo, ką reiškia Sibiras. Ir kartu M. Montvilaitė buvo ta visą giminę jungiančioji grandis.
„Visi mes šildėmės jos Lietuvos meilėje“, – režisierius šypsosi prisiminęs, kaip jo tėvas, rašytojas Vladas Dautartas namuose sostinėje priguldavo paskaityti „karšto“ naujos „Kronikos“ numerio. Atrodė, jog M. Montvilaitės drąsos ir patriotizmo su kaupu užtekdavo ir jos giminaičiams. Šeimoje, pavyzdžiui, niekada nebuvo slepiama, jog švenčiamos Kalėdos ir Velykos. Nors ne paslaptis, kaip pavojinga tai galėjo būti sovietmečiu, sako J. Dautartas, kai keliskart per metus specialiai siųsti skundikai lankydavosi prie partinių veikėjų, kitų žinomų žmonių namų uostyti, ar iš už durų nesklinda gaminamų patiekalų kvapai, reiškiantys, jog šeimininkai švenčia religines šventes.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ medžiagą į Opšrūtus pristatydavusios vienuolės, tarp kurių, be B. Briliūtės, buvo Ona Šarakauskaitė, Virginija Ona Kavaliauskaitė, Regina Teresiūtė, į Montvilų sodybą suvažiuodavo maždaug kartą per mėnesį. Išspausdinusios reikiamą „Kronikos“ kopijų skaičių, išsiskirstydavo.
Kartais spausdindavo ir viena M. Montvilaitė.
Mūsų 1918 metų savanoriai, po to partizanai, po to – „Kronika“, Kovo 11-oji… Tai tie dalykai, kurie leidžia mums dabar būti tokiems, kokie esame.
J. Dautartas
J. Dautartui irgi teko savomis rankomis „Kronikos“ lapus sudėlioti, susegti, o ir spausdinimo įrenginį surinkti (tarp numerių dauginimo aparatūra būdavo išrenkama ir suslapstoma dalimis po sodybą).
„Atsimenu ir „Kronikas“, mūsų seklyčioje ant grindų sudėliotas…“ – sako J. Dautartas.
Marija Montvilaitė tremtyje (apie 1950-uosius metus) su tėvu Pijumi Montvila, mama Agniete Montviliene ir teta Petronėle Stankevičiūte. MONTVILŲ ŠEIMOS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Jo patikinimu, konspiracija buvo didelė. Kad arešto atveju neišduotų saugumui kitų, net S. Tamkevičius žinojo vienintelį su sodyba leidinį jungiantį asmenį – B. Briliūtę. Tik šiais laikais režisierius sako išsiaiškinęs ir tai, jog kardinolui ne viskas buvo žinoma net apie spausdinimo vietą: jis buvo informuotas apie leidinio dauginimą Opšrūtuose, tačiau kieno namuose – ne.
„Faktas, kad „Kronika“ buvo ne tik tikėjimo, bet ir pasipriešinimo vėliava.“
J. Dautartas
Tokia veikla buvo labai pavojinga: pogrindininkai persekioti, o skundikų aplinkui netrūko. Tačiau ir čia, J. Dautarto manymu, „Kronika“ buvo unikali: per beveik du dešimtmečius neatsirado nė vieno bendradarbio dvigubo agento. „Išdavikų čia nebuvo“, – pabrėžia režisierius.
Ilga pogrindinės spaudos istorija negalėjo praeiti be įvairių nutikimų, ir J. Dautartas žino juos visus. Kai kuriuos juokingus, kitus – skaudžius. Kėsintasi ir į leidėjų gyvybes, būta paslaptingų eismo įvykių. Žmonės suiminėti, tardyti, dalis atsidūrė kalėjime. Režisieriaus žiniomis, net vienuolynai, sužinoję, kad seserys dalyvauja pogrindinėje veikloje, šalindavo jas iš kongregacijos dėl keliamos grėsmės.
„Ne taip paprasta buvo ir žmogiškąja prasme“, – sako jis.
Su Montvilų sodyba irgi susijusi ne viena įdomi istorija. Pasak J. Dautarto, Antrojo pasaulinio karo metais čia buvo įkurtas fronto štabas. Dėdė jam pasakojęs, jog slapta čia lankydavosi ir Ivanas Černiachovskis, jauniausias sovietinės armijos generolas, 3-iojo Baltarusijos fronto vadas. O kartą į sodybą nukrito sovietų lėktuvas. Jo pilotą išgelbėjo medicinos kapitonė. Gerokai po karo tas, jau užsitarnavęs aukštą karinį laipsnį, norėdamas prisiminti vietą, kur nukrito, susirado Montvilų sodybą.
„Atkeliavo tuo laiku, kai „Kronika“ jau buvo spausdinama. Norėjo labai draugauti, pradėjo skleisti žinią partinei valdžiai, kalbėti apie muziejų čia“, – J. Dautartas sako, jog nereikia daug vaizduotės suprasti, kaip tokia idėja kirtosi su sodyboje vykdoma antisovietine veikla. Tad kai minėtas kariškis nebe pirmą kartą atvyko į Opšrūtus, jiedu su teta tiesiog jo neįsileido – neatidarė durų.
Net atkūrus nepriklausomybę kurį laiką apie „Kroniką“ nebuvo kalbama netgi tarp artimųjų. Kol naujoji situacija dar nebuvo iki galo aiški, reikėjo išsaugoti konspiracinį tinklą. Ir jis buvo kruopščiai sergimas.
Pasak režisieriaus, šeima žinojo tik tai, kas susiję su Opšrūtais, nors realiai vis tiek numanė daugiau. Jis pamena, kaip keletą kartų ketvirtą valandą ryto vežė „Kronikos“ paketus B. Briliūtės tėvui. Perduodavo ant kelio, o kur ji toliau patraukdavo, nežinojo.
Teko būsimajam teatralui mėtyti leidinio numerius į pašto dėžutes – dažniausiai Vilniuje. Sykį taip vienas egzempliorius atsirado rašytojo Vytauto Petkevičiaus, gyvenusio toje pačioje laiptinėje, pašto dėžutėje.
„Labai surizikavau, – dabar supranta J. Dautartas. – Jis (Vytautas Petkevičius) paskui atlėkė pas mano tėvą ir sako: „Gavau „Kroniką“! Tėvas į mane tik žvilgtelėjo…“
Montvilų sodybos palėpėje rasti kadaise čia rotoprintu daugintos „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ lapai. J. DAUTARTO ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Keliems kurso draugams J. Dautartas „Kroniką“ yra padavęs ir tiesiai į rankas. Šie priėmė kaip provokaciją, bet saugumui vis dėlto neišdavė.
Pasak teatralo, svarbiausia su savimi buvo turėti tik vieną „Kronikos“ numerį, kad sugavus būtų galima pasiteisinti, jog pats gavai. Du egzemplioriai jau būtų tapę pavojingu įkalčiu.
„Reikėjo palaikyti tą ugnelę. Kiekvienas darėme, ką galėjome“, – sako J. Dautartas.
Suėmus S. Tamkevičių, reikėjo toliau leisti „Kroniką“. Pasak režisieriaus, kitu atveju saugumui būtų buvę aišku, kas vyriausiasis redaktorius. Tad bendradarbiai ruošė spaudai naujus numerius. J. Dautarto manymu, per tokius išbandymus bėgant laikui stiprėjo ne tik paties leidinio veikla, bet ir organizaciniai dalykai. Juk surasti žmones, galinčius išgabenti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ į užsienį, tais laikais nebuvo lengva. Kad slaptų kurjerių vis atsirasdavo, režisieriaus manymu, buvo neeilinis kardinolo ir jo artimiausių pagalbininkų nuopelnas.
„Faktas, kad „Kronika“ buvo ne tik tikėjimo, bet ir pasipriešinimo vėliava“, – sako J. Dautartas. Ir pasišventę žmonės tą vėliavą nešė nepaisydami pavojų, bet laikydamiesi labai gerai apgalvotos taktikos. Įskaitant ir susitarimą, kaip elgtis per tardymą įkliuvus.
„Birutė Briliūtė patardavo: „Apsimesk durneliu“, – prisimena režisierius. – Tarp kitko, tai buvo labai veiksminga.“
„Svarbiausia buvo neišduoti kitų“, – pakartoja jis.
J. Dautartui ir pačiam teko būti tardomam. Tiesa, ne dėl „Kronikos“ – dėl pastarosios niekas iš šeimos neįkliuvo. Jis su saugumu bendravo dar gerokai iki jos leidimo.
Būsimasis režisierius tuo metu mokėsi Vilniaus 23-ioje vidurinėje mokykloje. Ši, kaip ir 16-oji vidurinė, kurioje jam irgi teko mokytis, buvo išskirtinės. Ten daugiausia mokėsi komunistų partijos centro komiteto, Vyriausybės narių vaikai. J. Dautarto laikais – kelių ministrų bei paties partijos pirmojo sekretoriaus Ringaudo Songailos dukra. Tarp bendraklasių susiformavo grupė, kuri rinkdavosi pas Vidaus reikalų ministerijos valdybos viršininko sūnų. Jaunuoliai pradėjo rinkti ginklus, ieškojo ryšių su kauniečiais, tačiau buvo pričiupti. J. Dautartą suėmė atostogų metu Opšrūtuose. Jis neabejoja, kad tokie žaidimai galėjo baigtis liūdnai. Pamena buvęs tardomas aštuonias valandas. Saugumiečiai akivaizdžiai ieškojo būdų įpainioti Antaną Jonyną, rašytojo Antano Jonyno sūnų, dabar – poetą, nors tas grupelės veikloje nedalyvavo. Dabar režisierius beveik neabejoja, jog saugumo taikiniu greičiausiai buvo Jonynas vyresnysis, anais laikais užėmęs įtakingas pareigas leidyboje.
„Intuicija apsimesti „durneliu“ visgi labai pravertė, – šypsosi J. Dautartas. – Klausia, kam įsteigėme grupelę, atsakau: „Mes už Tarybų Sąjungą, mes tik prieš rusus“. Kam tie šautuvai? „Briedžius šaudyti“… Nieko nepardaviau.“
Sovietinio elito atžalų grupelė sukėlė nemenką skandalą, tačiau galiausiai paaugliai lengvai išsisuko – šiaip ar taip, buvo iš neeilinių šeimų.
J. Dautartas pamena, kaip mama po poros metų paklausė A. Jonyno, ką jų vaikai visgi buvo sumanę.
„Nieko, Onute, – jie tik tarybų valdžią norėjo nuversti“, – dabar su šypsena pamena rašytojo atsakymą režisierius.
