Įtrauktas robotikos sūkurio

Įtrauktas robotikos sūkurio

Nors panevėžietis Povilas Urbonavičius yra dvyliktokas, tačiau robotikos meno jis jau moko kitus. Į mokytojo kėdę Technologijų mokymo centre sėdęs jaunuolis juokiasi, jog šis darbas tarsi pats jį susirado.

Vienas talentingiausių savo kartos panevėžiečių robotikos specialistų, devyniolikmetis Povilas Urbonavičius yra Panevėžio 5-osios gimnazijos abiturientas. Kaip ir įprasta jaunam žmogui, kasdien jis užsiima įvairiausiomis veiklomis, tačiau labiausiai gimnazistą traukia technologijos: robotika, 3D spausdintuvai, elektronika, programavimas, visų tipų mechanizmai, automobiliai.

„Prioritetas man kol kas yra mokslai, nes egzaminai jau ant nosies. Norėtųsi išvykti studijuoti su technologijomis susijusią specialybę, gal net pradėti kokį su tuo susijusį minimalų verslą, o vėliau jį išvystyti į kažką didesnio“, – planais dalijasi Povilas.

Povilas nuo praėjusio rugsėjo padeda vaikams atskleisti robotikos paslaptis ir atrasti jos žavesį.

Robotika jis susidomėjo prieš šešerius metus. Kartą, vedamas smalsumo, susirado Panevėžyje veikiantį robotikos būrelį. O ten sparčiai ėmė plėstis draugų, bendraminčių ratas. Komanda taip įsivažiavo, jog padedami buvusio mokytojo panevėžiečio Giedriaus Liaučio pradėjo vystyti netikėčiausias savo robotikos idėjas.

„Robotika mane sužavėjo tuo, kad ją išmanydamas pats gali pasigaminti, ką tik nori, o su savo idėjomis dar gali ir varžytis, bendrauti su žmonėmis iš kitų miestų ar šalių“, – sako Povilas.

Viskas viename

Robotikos pasaulis dažnam vis dar atrodo sunkiai įkandamas ir mažai suprantamas. P. Urbonavičius aiškina, jog robotika – lygiai toks pat mokslas kaip ir kiti.

Devyniolikmetis Povilas Urbonavičius, kaip ir įprasta jaunam žmogui, kasdien užsiima įvairiausiomis veiklomis, tačiau labiausiai gimnazistą traukia technologijos.

„Paprastai paaiškinus, mes užsiimame įvairiausių idėjų įgyvendinimu, bet vis tiek orientuojamės į robotiką. Mes bandome konstruoti robotus, su jais važiuojame į tarptautines varžybas, kartais laimime prizų“, – pasakoja Povilas.

Dažniausiai pats konstravimas susideda iš skirtingų etapų – roboto projektavimo, jo atsispausdinimo 3D spausdintuvu. Tuomet į atspausdintą karkasą – roboto kūną – sudedamos „smegenys“, – taip vaizdžiai vadinama elektronika, padedanti robotui veikti. O tada, pasak pašnekovo, lieka sunkiausia dalis – tiksliai užprogramuoti robotą ir išbandyti jį praktiškai.

„Mane žavi, kad pats galiu nebrangiai pasigaminti, ką tik noriu, galiu vystyti visokiausias idėjas bei lengvai pritaikyti sprendimus įvairiausioms kasdienėms problemoms spręsti“, – kalba Povilas.

Jį žavi ir tai, kad robotikos mokslas nėra tik robotai ir konstruktoriai. Tai kur kas platesnė sritis, apibrėžianti visas technologijas: elektroniką, programavimą, mechaniką, projektavimą.

Robotai, mėgstantys išsiskirti

P. Urbonavičius svarsto, jog labiausia jį kurti ir savo išradimais dalytis su kitais motyvuoja išgirsta nuomonė, patarimai, paskatinimai. Vaikinas mielai priima ir kritiką. Ji, anot jo, tik padeda patobulinti savo išradimą.

„Tiesa ir tai, kad pasidalinus idėja, gali pamatyti, ar atsirastų tokios prekės paklausa, ir galbūt galiausiai išvystyti iš to verslą“, – pabrėžia Povilas.

P. Urbonavičius kuklinasi per ilgą savo robotikos istoriją dar nedaug kuo galintis pasigirti. Visgi jaunojo robotisto kraityje ne vienas ir tikrai ne du apdovanojimai už inovatyvias idėjas.

„Bet aš dalyvauju ne dėl prizų, apdovanojimų, o tam, kad pasilinksminčiau, gerai praleisčiau laiką. Galbūt todėl ir mano robotai Lietuvoje labiau žinomi kaip keistesni, nematyti, lyg iš piršto laužti. O man tokie išskirtiniai robotai labiau prie širdies ir suteikia daug gerų atsiminimų iš varžybų“, – šypteli robotistas.

Mokosi iš klaidų

Jaunasis panevėžietis turėtų nemažai kuo pasigirti. Povilas yra kūręs nuo didelių 3D spausdintuvų iki mažutėlių protingųjų dronų.

„Mano kol kas mėgstamiausias ir labiausiai naudojamas sprendimas yra pigi „Bluetooth“ sistema automobilyje muzikai klausyti ar kalbėti telefonu. Ji visiškai integruota į automobilio garso sistemą. Naudodamasis ja kiekvieną dieną tiesiog panaikinu nusibodusią laidų problemą“, – šypsosi robotistas.

P. Urbonavičius neslepia, jog dažnai robotikoje jam, o ir ne tik jam, nepavyksta visko padaryti iš pirmo karto. Pagaminus robotą, neretai išlenda dizaino ar programos spragos. Tada tenka viską vėl daryti iš naujo. Tačiau, kaip pats ne kartą įsitikino, klaidos gyvenime tik moko: vėliau jau žino, ko vengti konstruojant kitą savo kūrinį.

Hobis tuština piniginę

P. Urbonavičiaus manymu, Lietuvoje robotika tikrai nėra išvystyta taip, kaip galėtų būti. Anot jo, didžiausia to problema yra finansavimas – kūrėjai patys turi ieškoti paramos arba idėjas įgyvendinti tiesiog iš savo kišenės.

„Todėl daugelis ir varžosi dėl prizų, kad gautų bent kažkokios naudos iš savo darbo vaisiaus. Jeigu Lietuvoje būtų nors vienas robotikos klubas, kurį finansuotų valstybė, jis tikrai galėtų pasiekti daug daugiau negu visi privatūs klubai. Robotikos komponentai, ypač profesionalūs, gali kainuoti labai brangiai“, – aiškina Povilas.

P. Urbonavičius sako pastebėjęs, jog šiandien daugelis jaunų žmonių į technologijas žiūri tik kaip jų vartotojai, bet ne kūrėjai. Jo nuomone, didelę įtaką tam turi sunkiai aprėpiama Kinijos pramonė.

„Šiais laikais žymiai lengviau, o kartais netgi pigau, kažką užsisakyti iš kinų, negu mokytis ir bandyti pasigaminti pačiam“, – pastebi robotistas.

P. Urbonavičiaus kurti robotai Lietuvoje labiau žinomi kaip keistesni, nematyti, tarsi iš piršto laužti.

Praktikos šalininkas

Nors P. Urbonavičius yra moksleivis, robotikos jis ėmė mokyti kitus ir jaučiasi atradęs savo vietą. Dabar Povilas – dar ir Panevėžio technologijų mokymo centro mokytojas.

Jaunas pedagogas juokiasi, jog mokytojo kėdė tarsi pati jį susirado. Buvęs mokytojas Laurynas Kvedaras, išeidamas iš darbo, pasiūlė P. Urbonavičiui užimti jo vietą. Povilas mielai sutiko ir jau nuo praėjusio rugsėjo padeda kitiems atskleisti visas robotikos paslaptis ir atrasti jos žavesį. Ši jaunuolio pedagoginė praktika ne pirmoji – Panevėžio atvirame jaunimo centre jis yra vedęs paskaitą apie 3D spausdintuvų galimybes.

Turbūt didžiausias iššūkis, anot P. Urbonavičiaus, šiandien yra sudominti jaunuosius robotistus, kad pamokos jiems atrodytų įdomios, spalvingos, įtraukiančios.

Jo manymu, geriausiai tai pavyksta padaryti motyvuojant, kad jaunieji kūrėjai savo rankomis galės pasigaminti viską, kas tik šaus į galvą.

„Aš jiems tik padedu įgyvendinti idėjas. Į priekį veda mintis, kad jie galės varžytis, kovoti vieni su kitais pasitelkę robotus ir pasitikrinti, kuris iš jų yra geriausias“, – sako Povilas.

Ne ką mažesnis iššūkis yra viską išmokti ir ilgam įsidėti į galvą, nes informacijos ir medžiagos, anot Povilo, apstu.

„Tačiau mes teorijos beveik nesimokome, nes ji geriausiai ateina į galvą kažką praktiškai darant, gaminant. Kai nepavyksta kažko padaryti, iš klaidų pasimokome ir vėl bandome iš naujo“, – pasakoja robotikos mokytojas.

P. Urbonavičius džiaugiasi, jog kol įprasto gyvenimo ritmo nebuvo sugriovusi pandemija, vaikai labai noriai eidavo į užsiėmimus. Dabar karantinui visus mokslus perkėlus į nuotolinę erdvę, sudominti auklėtinius tapo sunkiau. Visgi jaunasis mokytojas sako matantis, kad gabesnių, robotika gyvenančių vaikų nesustabdė netgi karantino suvaržymai.

Pasak P. Urbonavičiaus, ankstyvoji robotika vaikams labai svarbi – ji padeda išlaisvinti loginį mąstymą ir suteikia visai kitą požiūrį į įprastus dalykus bei problemas.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų