-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Italijoje prabėgo mano vaikystė, yra likę tiek daug prisiminimų. Aš ten augau, ten vis dar gyvena mano tėvai. Būtų labai nekultūringa sakyti, kad Italija nebėra mano namai. Aš vis tiek esu grynakraujis italas, tai mano genuose“, – sako Salvatorė Di Fazio, prieš šešerius metus kaitrią Italijos saulę iškeitęs į kartais darganotą, bet šiltų žmonių turtingą Panevėžį.
Akivaizdu, kad šiame mieste jis jaučiasi savas. Netgi ir pokalbį su „Sekundės“ žurnalistais Salvatorė suorganizavo pats, pasirūpinęs į susitikimą atsivesti gestų kalbos vertėją.
S. Di Fazio nuo gimimo negirdi. Tačiau nei negalia, nei atkaklūs tėvų atkalbinėjimai, nei neigiamas jų įsivaizdavimas apie Lietuvą neatgrasė Salvatorės nuo minties gyvenimą kurti Aukštaitijos sostinėje.
Panevėžyje jis gyvena su mylima žmona, augina sūnelį. Čia rado ir mėgstamą darbą – šiuo metu italas dirba įmonėje baldų montuotoju.
Salvatorė tvirtina esąs labai patenkintas ir bendradarbiais, ir darbdaviu, o ir bendrauti kurtumas jam visiškai netrukdo.
Tikriausiai niekas nenustebs, jog iš Sicilijos kilęs S. Di Fazio yra užkietėjęs futbolininkas. Vos atvykęs į Lietuvą jis metė sau iššūkį – Panevėžyje pradėjo treniruotis su girdinčiais salės futbolininkais.
Vartininkas jau kurį laiką gina komandos „Atomas“ vartus.
S. Di Fazio – profesionalus salės futbolininkas. Jis priklauso Italijos kurčiųjų salės futbolo rinktinei, yra dalyvavęs ne viename Senojo žemyno ar pasaulio salės futbolo čempionate.
„Aš vis tiek esu grynakraujis italas, tai mano genuose“, – sako Salvatorė Di Fazio, prieš šešerius metus kaitrią Italijos saulę
iškeitęs į kartais darganotą, bet šiltų žmonėmių turtingą Panevėžį. G. Kartano nuotr.
Į Aukštaitijos sostinę S. Di Fazio atvyko vedamas meilės.
Su antrąja puse, dabar jau žmona panevėžiete Otilija Di Fazio, jį sujungė ne kas kitas, o futbolas. Juodu susipažino, kai Otilija nuvyko į Bulgarijoje vykusį Europos kurčiųjų salės futbolo čempionatą. Moteris, taip pat kaip ir Salvatorė, gyvena tylos pasaulyje.
Nors dviejų jaunų žmonių draugystė mezgėsi labai pamažu, abiejų nuostabai, draugiški jausmai išsirutuliojo į kai ką daugiau.
„Kai pirmą kartą tėvus iš oro uosto vežiau į Panevėžį, jiems buvo savotiškas šokas. Jie matė išvystytus miestus, gražiai apsirengusius, pasitempusius žmones. Net paklausė: nejaugi čia visi taip gerai gyvena?“
S. Di Fazio
Kol nebuvo susituokę, pora mėgavosi nerūpestingu gyvenimu senovės civilizacijų palikimą saugančioje Italijoje.
Tačiau po šešių mėnesių gyvenimo kartu saulėtajai šaliai smogė ekonominė krizė, prasidėjo dideli pokyčiai. Jie neaplenkė ir Salvatorės.
Tuo metu per atostogas pora dažnai atvažiuodavo į Lietuvą ir į gimtąjį Otilijos miestą Panevėžį. Įsimylėjėliai greitai pastebėjo: kai Italiją smaugė ekonominė krizė, Lietuvoje gyvenimas gerėjo.
Tad Salvatorė vieną dieną pasiūlė mylimajai greičiau krautis lagaminus ir keltis į Lietuvą.
Apstulbusi Otilija tiesiog negalėjo patikėti, kad užkietėjęs italas gali ryžtis tokiam žingsniui.
Būsimąją žmoną įtikinti gyventi Lietuvoje Salvatorei buvo paprasta kaip dukart du, bet didžiausia kliūtimi italui tapo jo tėvai.
Jiems, tikriems siciliečiams, šeima yra šventas ir pats svarbiausias dalykas pasaulyje.
Taigi natūralu, kad prieš sūnaus sprendimą palikti gimtinę jie stojo piestu.
„Kai pranešiau, kad mano pasirinkimas yra keltis į Lietuvą, ir tikrai ne mėnesiui, ne dviem ir ne metams, o netgi visam laikui, jiems buvo šokas“, – prisimena S. Di Fazio.
Abu jo tėvai girdintys. Jiems atrodė baisu, jog kurčias sūnus kraustosi ne į kokį pažįstamą Italijos regioną, o šalį, apie kurią jiedu buvo ne pačios geriausios nuomonės.
„Įtikinėjau, kad viskas bus gerai, jog Lietuvoje yra daug galimybių, kad galėsiu dažnai atskristi ir lankyti tėvus. Jie išgirdo mano argumentus ir dėl ekonominio pagrindo. Lietuva yra stabili ir puikiai laikosi, o Italija tuo metu jau buvo pradėjusi smukti žemyn“, – pasakoja Salvatorė.
Tėvai sutiko išleisti sūnų tik išgirdę paskutinį jo argumentą.
S. Di Fazio gimęs Pietų Italijoje, tačiau dar vaikystėje su šeima persikėlė iš Sicilijos į Šiaurės Italiją.
Ten Salvatorė ir užaugo.
Artėjant pensiniam amžiui, tėvai grįžo atgal į saulėtąją Siciliją. Salvatorė tuo metu jau gyveno savarankiškai, Šiaurės Italijoje turėjo darbą, tad ten ir pasiliko.
Sūnus labai dažnai važiuodavo aplankyti tėvų į Pietų Italiją. Tad kilus ginčui dėl jo persikraustymo į Lietuvą, Salvatorė išsitraukė paskutinį kozirį.
„Pasakiau, kad nors Lietuva yra truputėlį tolėliau, matytis mums dažnai nebus jokių kliūčių. Susisiekimas ganėtinai lengvas ir patogus. Galų gale jie mane išleido“, – šypteli S. Di Fazio.
Palikęs darbą, Italiją, jis su širdies drauge patraukė tiesiai į Panevėžį.
„Šiandien, po šešerių metų, galiu tvirtai pasakyti, kad esu labai patenkintas savo pasirinkimu“, – šypsosi italas.
■ S. Di Fazio nuo gimimo negirdi. Tačiau negalia jam netrukdo gyventi taip, kaip jis nori: leisti laiką, keliauti su mylima žmona bei sūneliu. Asmeninio archyvo nuotr.
Atvykęs į labai mažai pažįstamą Lietuvą, S. Di Fazio nejautė jokio nerimo dėl ateities. Temperamentingasis italas labai greitai prisijaukino panevėžietišką miesto ritmą.
Nors dabar daugiausia bendrauja su kurčiųjų bendruomene, užmegzti ryšį su girdinčiais jam niekuomet nebuvo sunku. Juolab kad jam visuomet pasiruošę talkinti gestų kalbos vertimo centro vertėjai.
Salvatorė džiaugiasi, jog Panevėžyje integruotis negirdinčiajam yra suteiktos visos galimybės – jis gali dirbti, jei prireikia pagalbos, panevėžiečiai niekada neatsisako padėti.
„Galiu pasakyti, kad Lietuvoje kurčiam žmogui gyvenimas yra lengvas. Čia yra viskas, ko man reikia. Lietuva, palyginti su Italija, yra stabilesnė ir ekonominiu, ir socialiniu požiūriu, tad to man užtenka“, – sako S. Di Fazio.
Salvatorė pamena, kaip kartą tuomet dar su būsimąja žmona Otilija atvykę atostogų į Lietuvą išsiruošė į kavinę.
Užsisakę maisto patraukė prie baro sumokėti. Tada visiškai nesuprato, kodėl padavėja į jį pažiūrėjo tokiu nustebusiu žvilgsniu.
Anot Salvatorės, iš jos akių galėjai perskaityti: ko gi tas italas dabar čia nori?
„Padavėja man pasakė: ne, ne, jūs sėdėkite savo vietoje, aš jums atnešiu čekį prie staliuko. Mane tai labai nustebino, nes italai įprastai turi patys prieiti prie baro ir susimokėti. Man pasirodė keista, kad Lietuvoje žmonės laukia, kol jiems kažkas atneš dar ir čekį“, – pasakoja S. Di Fazio.
Beje, Salvatorei ypač patinka lietuviški patiekalai: tradiciniai šaltibarščiai, cepelinai, kugelis.
Lietuvoje jis stengiasi laikytis lietuviškų tradicijų, o Italijoje – itališkų.
Tiesa, kai kurių italams „šventų“ dalykų Salvatorė neatsisakė ir įsikūręs Panevėžyje. Vienas tokių – rytinės espreso kavos puodelis.
Šeimą jis dažnai palepina paties ruošta Italijoje mėgstama lazanija, o desertui patiekia burnoje tirpstantį tiramisą.
Nors S. Di Fazio sako labai greitai prisitaikęs prie lietuviško gyvenimo taisyklių, eismo taisyklės jam – atskira tema.
Pasak Salvatorės, ne paslaptis, kad italai yra mėgėjai važiuoti netvarkingai, kelyje jiems neegzistuoja taisyklės.
Chaotiškai vairuoti gimtinėje buvo pratęs ir S. Di Fazio.
Visgi Lietuvos keliuose jam teko gerokai sulėtinti tempą.
Vyras juokiasi, jog dabar jo dešinysis petys yra gerokai ištreniruotas, mat vairuojant automobilį šalia sėdinti žmona nuolatos tapšnoja per petį kartodama: „Būk geras, tvarkingiau, ramiau, laikykis taisyklių“, – kvatodamas pasakoja italas.
Anksčiau matydamas tris eismo juostas – sukti į kairę, tiesiai ir į dešinę, automobilių spūstyje Salvatorė neužsibūdavo.
Nuspaudęs greičio pedalą, nesilaikydamas kelių etiketo, tiesiog išvažiuodavo į kitą eismo juostą ir aplenkdavo automobilių koloną. Dabar, tvirtina, taip nebesielgiantis.
„Žmona tikrai dažnai primena, kad čia ne Italija, reikia elgtis ramiau, santūriau. Jeigu yra automobilių eilė, mes irgi turime laukti, kol galiausiai pervažiuosime sankryžą“, – Otillijos pamokas jau išmoko Salvatorė.
Atvykusiam į Lietuvą S. Di Fazio atrodė keista segėti ir automobilio saugos diržą.
Italijoje net policijos pareigūnai dėl jo neužsisegimo nebausdavo.
Čia įpročius teko keisti.
„Kai grįžtu į Italiją ir pasiimu tėvų automobilį, jau automatiškai seguosi diržą. Tėvamsi tai nėra įprasta, bet tokia permaina jiems patinka“, – teigia Salvatorė.
Tikriausiai niekas nenustebs, jog iš Sicilijos kilęs S. Di Fazio yra užkietėjęs futbolininkas. Vos atvykęs į Lietuvą jis metė sau iššūkį – Panevėžyje pradėjo treniruotis su girdinčiais salės futbolininkais. Asmeninio archyvo nuotr.
Anot S. Di Fazio, palyginus Italiją ir Lietuvą, akivaizdūs ne tik pačių šalių, bet ir gyventojų skirtumai.
Šiauriečiai lietuviai, jo pastebėjimu, punktualesni, tvarkingesni ir, žinoma, ramesni – visiška karštakošių italų priešingybė.
„O, italai! – juokiasi Salvatorė. – Jie mėgsta chaosą, laisvę. Jie tiesiog nežino, ką reiškia žodis „ramybė“. Italai dievina atvirą, laisvą bendravimą. Vos susitikę su nepažįstamais žmonėmis, jie iš karto pradeda bendrauti, užmezga draugystes, o ir pats jų bendravimas neturi jokių ribų.“
Visgi, pabrėžia S. Di Fazio, tikrai ne visi italai yra tokie atlapaširdžiai: pietiečiai, kaip ir jų klimatas, šiltesni, temperamentingesni, o štai šiauriečiai – šaltesni ir santūresni.
Lietuviai, Salvatorės nuomone, kiek primena Šiaurės italus.
„Lietuviai tikrai nėra užriestanosiai, bet jie atsargesni, nepuola į atsitiktines draugystes. Jiems reikia laiko“, – pastebi italas.
Per atostogas S. Di Fazio su šeima neretai traukia į Italiją, kartu aplanko tėvus.
Tačiau gimtinės nostalgijos Salvatorė sako nejaučiantis.
Jam net nekyla mintis grįžti gyventi atgal į Italiją.
„Taip, pasiilgstu savo artimųjų – tėvų, sesers, vaikaičių, itališko maisto. Bet man užtenka praleisti ten savaitę ar kelias ir širdis jau traukia atgal į Lietuvą. Gal dėl to, kad Lietuvoje yra mano šeima, mano namai, mano darbas – viskas čia pat“, – svarsto S. Di Fazio.
Panevėžyje jis jau ne sykį yra sulaukęs svečių iš Italijos. Tėvai keletą kartų atvyko aplankyti sūnaus, marčios ir anūko.
Salvatorė neslepia: prieš apsilankydami Lietuvoje, jo tėvai šią šalį piešė gana niūriai.
Kažkodėl buvo įsitikinę, jog gyvenimas čia gerokai sunkesnis, vargingesnis, o miestai – be gyvybės.
„Kai pirmą kartą tėvus iš oro uosto vežiau į Panevėžį, jiems buvo šokas. Jie matė išvystytus miestus, gražiai apsirengusius, pasitempusius, tvarkingus žmones. Net paklausė: nejaugi čia visi taip gerai gyvena? Mano atsakymas buvo, kad, žinoma, taip“, – šypsosi italas.
S. Di Fazio susidomėjo, kodėl Lietuvą svetimšaliai mato taip ribotai?
„Nenustebau, kai tėvai atsakė, kad visos asociacijos jiems likę nuo sovietinių laikų. Esą Lietuvoje stovi tik apšiurę nameliai, o miesteliai – maži ir netvarkingi. Bet patys pabuvę čia, jie pamatė, kad yra priešingai – gražūs miestai, tvarkinga šalis“, – sako Salvatorė.
Nors Lietuva S. Di Fazio artimiesiems paliko puikų įspūdį, oras jų nesužavėjo.
Anot italo, tėvai lietuviško įprasto klimato tiesiog negalėtų pakelti.
Italijoje, kur jie gyvena, šalčiausia būna tuomet, kai temperatūra nukrenta vos laipsnis ar du žemiau nulio.
„Jiems Lietuvoje jau gerokai per šalta. Kai pasakiau, kad čia temperatūra gali būti ir – 20 ir – 30, tėvams tai pasirodė kaip pokštas, sveiku protu nesuvokiamas“, – juokiasi Salvatorė.
Tiesa, ir pats Salvatorė prie lietuviško klimato pratinosi pamažu.
Kartą savo mobiliajame telefone peržvelgęs orų prognozę ir pamatęs, jog žadama 20 laipsnių šalčio, žmonai iš karto pareiškė, jog greičiausiai jis mirs nuo šalčio.
„Išėjęs į lauką jaučiu tą šaltį, bet jis nėra toks, kad negalėčiau ištverti. Lietuvoje esant 20 laipsnių šalčio gali jaustis ganėtinai patogiai ir gerai, o Italijoje temperatūrai nukritus iki –1 jau tenka kalenti dantimis, savijauta tikrai prasta“, – teigia Salvatorė.
Tokiam pojūčių amplitudės skirtumui, anot S. Di Fazio, įtakos turi nuolatinė drėgmė, besilaikanti Italijoje.
Šiltakraujį italą ramina tai, jog ir Lietuvoje egzistuoja nuostabusis vasaros sezonas, kai temperatūra neretai pakyla arti trisdešimties laipsnių karščio.
Kiekvieną savaitgalį S. Di Fazio su šeima turi tradiciją laiką leisti gryname ore kuriame nors Lietuvos kampelyje.
Jie ieško gražių, nematytų, patrauklių vietų.
Apie italų aistrą futbolui kuriamos legendos, tad visai nenuostabu, jog ir S. Di Fazio yra užkietėjęs jo gerbėjas.
Didžiausias autoritetas Salvatorei – šių laikų futbolo aikštės dievas Krištianas Ronaldo.
S. Di Fazio buvo septynerių, kai jo rankose atsidūrė futbolo kamuolys.
Tuo metu gyveno Veneto regione, Padujos mieste esančioje aukščiausio lygio kurčiųjų mokykloje. Tada visas jo laisvalaikis sukosi aplink kamuolį.
Jau vyresnėse klasėse, Salvatorei sulaukus septyniolikos, jį pakvietė atstovauti kurčiųjų italų salės futbolo klubui.
Laimint įvairiausius čempionatus, turnyrus, motyvacija augo. S. Di Fazio sparčiai kilo karjeros laipteliais, buvo išrinktas į Italijos kurčiųjų salės futbolo rinktinę ginti vartus.
Šalies garbę jam yra tekę ginti netgi Europos bei pasaulio salės futbolo čempionatuose.
S. Di Fazio kuklinasi, jog pasaulyje yra labai daug stiprių salės futbolo klubų, tad pats pasigirti labai aukštu rezultatu negalėtų.
Visgi jam su komanda pavyko užkopti į 6–7 vietą tarp pasaulio geriausiųjų.
Prieš šešerius metus, kai S. Di Fazio išvyko į Lietuvą, italų kurčiųjų salės futbolo klubas labai išgyveno. Manė, jog sportininkas rinktinę palieka visam laikui.
„Pasakiau, kad niekur nesiruošiu išeiti iš rinktinės. Planuoju per mėnesį du tris kartus atvykti į Italiją žaisti, treniruotis. Nenorėdamas prarasti įgūdžių, susiradau Panevėžyje galimybę sportuoti girdinčiųjų komandoje“, – pasakoja salės futbolininkas.
S. Di Fazio pastebi, kad Lietuvos salės futbolininkai fiziškai labai stiprūs. Jie gali nenuilsdami bėgioti pirmyn atgal, o jų spyrio smūgis išties galingas.
O štai italai, nors ir nėra išlavinę stipraus smūgio, žaisdami labiau remiasi technika. Jie varžovą bando įveikti gudrumu.
„Italai naudoja įvairiausią techniką, kad apgautų vartininką – siunčia perdavimus, gudriai apgalvoja visus manevrus. Būtent dėl to italų žaidimo lygis kiek aukštesnis“, – pastebi sportininkas.
