P. Židonio nuotr.

Ištrūkęs iš mirties nagų

Ištrūkęs iš mirties nagų

Panevėžietis 45-erių Žydrius Laginauskas save gali vadinti laimės kūdikiu. Po dviejų mėnesių, praleistų esant komos būklės, jis iš naujo mokosi gyventi. Kad buvęs stiprus vyras, žaibiškai parklupdytas COVID-19, pakils iš ligos patalo, turbūt nebetikėjo net medikai. Tikrus pragaro ratus su vyru perėjusi žmona Jūratė Laginauskienė rimtai sako: tai, kas nutiko jų šeimai, privertė patikėti stebuklu.

Laimėta kova

Šiuo metu Palangoje paskutines reabilitacijos dienas skaičiuojantis Ž. Laginauskas pirmąją pavasario dieną galės minėti savo antrąjį gimtadienį – kovo 1-ąją jis po dviejų mėnesių pabudo iš komos, į kurią nugramzdino klastingasis COVID-19 virusas. Kaip pasakojo J. Laginauskienė, jos vyrui tenka mokytis gyventi iš naujo. Per kelis sunkios kovos su liga mėnesius, praleistus Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, jos sutuoktinis neteko beveik keturiasdešimties kilogramų, nuslinko plaukai, visiškai atrofavosi raumenys, net šaukštą išlaikyti buvo neįtikėtinai sunku. Dabar jis po truputį grįžta į gyvenimą. Nors iki tol sveikata nesiskundęs panevėžietis nebeturi tiek jėgų, tačiau gydytojams dėkoja, kad jiems padedant pavyko atsikovoti svarbiausia – gyvenimą.

„Vyrui sakau – tau Dievas davė šansą, kad padarytum tai, ko galbūt nepadarei. Turi bilietą į naują gyvenimą. Kai tiek išgyveni, visai kitaip pradedi vertinti ir tikrąją dovaną – galimybę gyventi“, – svarsto J. Laginauskienė.

Į ligoninę iš ketvirto karto

Ž. Laginauskas COVID-19 susirgo sausio pradžioje. Kur galėjo užsikrėsti, šeima dabar gali tik spėlioti. Pati Jūratė taip pat sirgo. Tačiau jos liga buvo lengvos formos – pagrindinis simptomas, išdavęs, kad serga koronavirusu, buvo dingusi uoslė. Vos sužinojusi diagnozę, moteris izoliavosi namuose – sutuoktinis persikėlė pagyventi pas sūnų. Tąkart Žydrius išsisuko nuo ligos, bet vėliau užsikrėtė kitais keliais ir virusas smogė visu smarkumu.

Ž. Laginauskui iš karto pakilo aukšta temperatūra. Jos nepavyko numušti nei žolelių arbatomis, nei vaistais. Jūratė pasakoja sutuoktiniui greitąją pagalbą kvietusi net keturis kartus – nebeišmanė, kaip palengvinti jo kančias. Pirmuosius tris kartus atvykę medikai siūlė ligonį gydyti paracetamoliu, mat sergant koronavirusu aukšta temperatūra nėra neįprastas reiškinys. Tuo metu buvo pats COVID-19 ligos pikas ir į ligoninę vežė tik pačius sudėtingiausius pacientus.

„Į ligoninę vyrą išvežė tik tuomet, kai pradėjo kosėti kraujais. Gaila, nežinau, kokia pavardė tos greitosios pagalbos medikės, kuri iškovojo, kad mano vyras atsidurtų ligoninėje. Vos įėjusi į kambarį ji pamatė, kad Žydriui jau labai blogai, suleido vaistų ir paprašė, kad padėčiau jam pasirengti. Girdėjau, kaip ji ilgai telefonu su kažkuo ginčijosi, kad vyrą priimtų į ligoninę. Esu jai be galo dėkinga, nes galbūt kito ryto Žydrius jau nebūtų sulaukęs“, – graudinosi J. Laginauskienė.

Patikėjo stebuklais

Jūratės teigimu, užteko vos penkių ligos dienų, kad sutuoktiniui prasidėtų abipusis plaučių uždegimas – atvykus į ligoninę, sveikų bebuvo likę tik 30 proc. plaučių. Jau kitą dieną jį perkėlė į reanimacijos skyrių. Kad pacientas bent kiek pailsėtų ir neišeikvotų paskutinių jėgų, gydytojai jį panardino į dirbtinę komą. Iš jos Ž. Laginauskas atsibudo po dviejų mėnesių. Ligoniui didžiulėmis dozėmis buvo leidžiami antibiotikai bei kiti vaistai. Pasak J. Laginauskienės, net ir patys medikai nebetikėjo, kad sutuoktinį pavyks išplėšti iš mirties nagų – net du kartus jis buvo reanimuojamas.

„Ir gydytojai sakė, kad tokiam atvejui reikia stebuklo. Meldžiau Dievo ir tas stebuklas įvyko, nors niekas netikėjo, kad tai įmanoma. Pamenu, gydytojai tikrino, ar dar nežuvusios smegenys, o po savaitės jis netikėtai pabudo iš komos“, – niekada neprarasti vilties ragina J. Laginauskienė.

Ligoninėje praleistų mėnesių Žydrius nepamena – tarsi kažkas būtų ištrynęs atmintį. Paskutinis momentas, kurį jis dar mena, – kaip įsėda į greitosios pagalbos automobilį.

„Vyras pasakojo, kad jautė, kaip grimzta žemyn, o kažkokia šviesa kelia į viršų. Tokią būseną išgyveno du kartus – būtent tiek kartų buvo reanimuotas. Vieną kartą klinikinė mirtis ištiko įvedant tracheostomą, tad operaciją teko nutraukti. Net du kartus Žydrius išnešė kudašių iš mirties nagų“, – pasakojo Jūratė.

Pragariški mėnesiai

Ž. Laginauskas žmonai juokaudamas pasakojo, kad visus tuos mėnesius, praleistus ligoninėje, tiesiog pramiegojo, nejausdamas nei skausmo, nei kitų nemalonių potyrių. Tačiau Jūratei kiekviena diena buvo kankinamai ilga. Jai teko pereiti visus pragaro ratus. Respublikinės Panevėžio ligoninės medikams bei visam personalui J. Laginauskienė be galo yra dėkinga ne tik už begalines pastangas kovojant už jos vyro gyvybę, bet ir žmogišką supratimą bei palaikymą. Nors ligonių lankymas karantino metu negalimas, žmona du kartus buvo įleista į reanimaciją pasimatyti su vyru. Pasak Jūratės, ji savo akimis mačiusi, kad personalas deda visas pastangas ir jėgas rūpindamiesi sunkiais ligoniais.

„Net ir iš artimųjų sulaukiau didelio spaudimo, kodėl vyro nevežu į Vilnių, neva ten jam būtų suteikta geresnė pagalba. Bet juk čia gyvas žmogus, jo gyvybę palaikė tik aparatai, tai ne koks lagaminas, į autobusą neįdėsi. Be to, Vilniuje tokių ligonių kaip mano vyras gerokai daugiau. O Panevėžio ligoninės medikai jau net ir mano telefoną buvo įsivedę. Visą gyvenimą būsiu jiems dėkinga, kad nenuleido rankų, nors buvo akimirkų, kai turbūt jau ir patys nebeturėjo vilties. Ypatinga padėka neurochirurgui J. Kyguoliui. Jis ne tik rūpinosi mano vyru, bet ir mane morališkai labai palaikė“, – kalbėjo J. Laginauskienė.

Nenulaikė net šaukšto

Po poros mėnesių iš komos pabudęs Žydrius buvo intubuotas, kvėpuoti jam padėjo aparatai. Tačiau mažais žingsneliais jis kabinasi į gyvenimą. Išvykdamas iš ligoninės į reabilitaciją vos galėjo pastovėti – išgulėjus tokį ilgą laiką ištiktam komos visiškai sunyko raumenys. Daugiau kaip šimtą kilogramų svėręs vyras per tą laiką numetė daugiau nei 36 kilogramus. Nuo radiacijos išslinko plaukai. Tačiau dabar jau vaikšto savomis kojomis.

„Iš pat pradžių net negalėjo nulaikyti šaukšto, teko maitinti personalui, o dabar, galima sakyti, atsistojo ant kojų. Žinoma, tiek sveikatos, kaip buvo iki ligos, jau nebeturės. Reikės atidžiau rūpintis savimi“, – sako J. Laginauskienė.

Pasak panevėžietės, ji niekada nebūtų pagalvojusi, kad netikėtai užklupusi liga gali taip apversti visos šeimos gyvenimą. Iki tol jos vyras jokiais sveikatos negalavimais nesiskundė, net nepamena, kad kada būtų gėręs antibiotikų ar kitokių vaistų. Miškavežio vairuotoju dirbęs Ž. Laginauskas visada buvo tvirtas ir fiziškai stiprus vyras. Nors tokia stipria sveikata jau nebegalės pasigirti, tačiau svarbiausia, anot Jūratės, kad ji turės vyrą, vaikai – tėtį, o anūkai – senelį.

„Šie daugiau kaip du mėnesiai buvo beprotiškai sunkūs. Esu ir būsiu be galo dėkinga Panevėžio medikams, nes tik dėl jų pastangų turiu vyrą, o jis turi neįkainojamą dovaną – gyvenimą“, – ašaras vis dar šluosto J. Laginauskienė.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų