-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Istorija be klausytojo yra niekas. Nulis. Tad nors rašau, kuriu ir kalbu tik ukrainietiškai, iš pagarbos jums, mus priglaudusiai ir palaikančiai šaliai, kalbėsiu rusiškai. Tik, žinoma, eiles skaitysiu ukrainietiškai“, – prisistatė Panevėžyje gyvenanti poetė, rašytoja, fotografė, vertėja Svitlana Diduch, sutikusi savo istoriją papasakoti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje vykusiame tarptautiniame pasakojimo festivalyje „Sekas“.
Šiųmetė jo tema – šeimos, giminės istorijos.
S. Diduch istorijoje – itin skaudi karo ir namų tema.
„Karui pasiruošti neįmanoma. Net jei esi įspėjamas. Juolab kada, kaip ir daugelis, buvai šventai įsitikinęs: karo daugiau nebebus. Tačiau būtent dėl jo teko palikti namus. Paskutinis lašas priimant šį skausmingą sprendimą buvo išgąsdinto sūnaus ašaros, – pasakojo moteris, Ukrainoje palikusi motiną, o savo vyro nematanti jau 9 mėnesius. – Jei pažiūrėtume į žodyną, namų sąvokos, apibrėžimai (bent rusų kalba) ne visai atitinka mums svarbią prasmę. Nes mums namai – pirmiausia jausmas. Vieta, kur jauku, saugu, esi laukiamas ir vertinamas. Iš ukrainiečių visa atėmė. Ir apie tai nepaliausiu kalbėti.“
Žiūrovams papasakotoje Svitlanos istorijoje – sudėtinga kelionė į Lietuvą, tik instinktus paliekanti karo siaubo apimto žmogaus baimė, sugriauta ateitis, svajonės, ramybė, užtikrintumas, tarpusavio ryšiai. Perkainotos vertybės ir paprastos kasdienio gyvenimo akimirkos.
Panevėžyje Svitlana nuo kovo 8-osios. Šį miestą kaip užuovėją nuo karo menininkė pasirinko neatsitiktinai – nulėmė pažintis su panevėžiete labdaros ir paramos fondo „Algojimas“ vadove Aušra Stančikiene.
„Mano sūnus turi autizmo spektro sutrikimą. Fondo vadovė mus prisiminė ir padėjo. Pasakė, kad Panevėžys – jos gimtasis miestas. Su Aušra dar kartą įsitikinau: draugystės esmė yra ne tai, kad tam tikrą žmogų pažįsti ilgiausiai. Ji yra tai, kad žmogus įžengia į tavo gyvenimą sakydamas: „Aš čia. Dėl tavęs.“ Ir tai įrodo. Panevėžyje mums patinka. Tai miestas, kuriame lengva kvėpuoti. Žalias, patogus važinėtis dviračiu. Mes, ukrainiečiai, esame be galo dėkingi Lietuvai. Už begalinį palaikymą ir suvokimą: priešui mūsų vienų, Ukrainos, neužteks. Jis eitų toliau“, – kalbėjo Svitlana.
Visgi ukrainietė gyvena tikrųjų namų ilgesiu: „Gal ir keistokai skamba, tačiau vis dar nešiojuosi jų raktus. Taip, namai toli. Raktai – bent tai, kas iš jų liko.“
Nenuostabu, kad jautriose kūrėjos eilėse irgi dominuoja begalinis namų, kelionės namo ilgesys.
Kaip ir būdinga nepalaužiamai ukrainietiškai dvasiai, susitikimas su S. Diduch liūdna nata nesibaigė. Moteris dalijosi geromis emocijomis – pomėgiu fotografuoti ir fiksuoti grožį, šviesą, šilumą, smagiais užsispyrėliško ukrainietiško charakterio ypatumais.
Žiūrovams papasakotoje S. Diduch istorijoje – sudėtinga kelionė į Lietuvą, tik instinktus paliekanti karo siaubo apimto žmogaus baimė, sugriauta ateitis, svajonės, ramybė, užtikrintumas, tarpusavio ryšiai. Perkainotos vertybės ir paprastos kasdienio gyvenimo akimirkos. J. Žilytės nuotr.
Aktoriaus, muzikos kūrėjo ir atlikėjo panevėžiečio Dominyko Vaitiekūno istorija „Slabodkės Vyšnelė“ – kitas festivalio pasakojimas, šiltas, nostalgiškas, kiek humoristiškas apie susitikimą su kauniške teta Genute beveik po 30 metų.
„Jį kūriau „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022“ projektui. Ketinome rodyti tik vieną kartą, bet štai jau pasakoju septynioliktą. Ir pirmąsyk gimtajame mieste“, – teigė D. Vaitiekūnas.
Kaskart šio charizmatiškojo atlikėjo improvizuojamoje istorijoje – gausi ir skirtinga giminė, jos autoritetai ir gyvensena, sovietinės santvarkos marazmas, žmogaus atsparumas, gebėjimas atsilaikyti, verslumas, kalėjimai, meilė, humoras, rūpestis, „Love is“ guma, plastikinių vaisių kompozicijos, kaupimo manija ir kt. O kartu – suvokimas, kaip viską keičia laikas.
Į sovietinių laikų šeimos, santykių peripetijas, meilės istoriją ir absurdiškomis nuostatomis besivadovaujančią visuomenę nukėlė teatrologė, kultūrinių ir edukacinių veiklų jaunimui ir suaugusiesiems kūrėja, Vilniaus universiteto Kultūros centro vadovė Gintė Jokubaitienė. Jos pasakojimas itin tiko ikišventiniam laikotarpiui, mat skatina vertinti ryšius su artimaisiais, gyvenimą „čia ir dabar“.
„Man buvimas pasakotoja padeda iš naujo permąstyti gyvenimą. Pasakoti istoriją – tai būdas pažinti ir suvokti pasaulio veikimo principus. Istorijų pasakojimo tradicija leidžia pasidalinti svarbiais atradimais su kitais žmonėmis, perduoti jose glūdinčią išmintį ir patirtį. Toje dalijimosi akimirkoje aš matau didžiausią prasmę“, – kalbėjo Gintė.
Kitokią populiariąją „Eglę – žalčių karalienę“ įžvelgė ir klausytojams papasakojo Vilniaus Socialinių mokslų kolegijos istorijų kūrimo ir pasakojimo dėstytojas, scenaristas ir režisierius Raimondas Paškevičius.
Jo tekste – tragiška istorija Žilvino akimis. Meilė, kova už ją, pasitikėjimas, nusivylimas, kitoniškumas, į pražūtį nuvedantis negebėjimas jo pripažinti, priimti. Vėlgi tai, kas tampa aktualu šiuolaikinei visuomenei.
Festivalio mažieji lankytojai su tėvais, seneliais klausėsi panevėžiečio etnokultūros specialisto, 2021 m. tarptautinio pasakų sekimo čempionato „Vieną kartą gyveno“ čempiono Laimučio Vasilevičiaus pasakojimų apie žvėrelių drąsą, išmintį, išradingumą, sąmojį, mitologinių ir kt.
Festivalio „Sekas“ dienomis bibliotekos edukatoriai vedė nemokamas pasakojimo edukacijas mokiniams. Šia galimybe pasinaudojo Panevėžio miesto ir rajono mokyklos, atvedusios beveik 80 auklėtinių.
2021 m. tarptautinio pasakų sekimo čempionato „Vieną kartą gyveno“ čempionas L. Vasilevičius pasakojimas apie žvėrelių drąsą, išmintį, išradingumą sužavėjo ne tik vaikus. G. Zauros nuotr.
