-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
V. Žernosekovaitė kiekvieną dieną dalijasi po viena nuotrauka ir niekaip negali patikėti, kad tiek laiko niekur neviešintos, jai asmeniškai labai brangios fotografijos pagaliau pasiekia kitų akis.
Nuotraukų kolekciją „Tai – mano gyvenimo dalis“ sudaro trylika fotografijų, kuriose įamžinti senjorai, užsiimantys mėgstama veikla. Tokia, kuri juos lydėjo visą gyvenimą.
„Mano nuotraukų herojai yra garbaus amžiaus žmonės, kurie galėtų viską mesti, išsidrėbti ant sofos ir tiesiog nieko neveikti. Bet norėjau parodyti, jog tie žmonės juda, kruta, domisi ir jiems vis dar yra įdomu“, – išskirtinio nuotraukų ciklo prasmę aiškina Vaiva.
Pirmąjį kadrą kolekcijai V. Žernosekovaitė užfiksavo dar 2019 metais. Tačiau tuomet viską į savo rankas perėmė pandemija.
Vaiva svarsto, jog ją nuolat supo garbaus amžiaus žmonės ir ryšys su senoliais atsiradęs labai natūraliai.
„Dažnai jauniems žmonėms su senjorais neįdomu, atrodo, jog jie neturi nieko bendro, gyvenimo tempai skiriasi. O aš čia problemų nematau, nes kiekvienas žmogus jaučia ir daro savaip“, – sako fotografė.
Pagrindinė V. Žernosekovaitės projekto idėja – parodyti, kad garbaus amžiaus žmonėms rūpi ne tik kaip išgyventi dieną, bet ir ką prasmingo nuveikti.
„Mane žavi, kad žmonės nepasiduoda rutinai ir vykdo savo mylimą veiklą visą gyvenimą“, – sako Vaiva.
Fotografuojant senolius projektui, ne mažiau svarbu nei nuotraukos buvo ir bendravimas su jais.
V. Žernosekovaitės kolekcijoje prie fotografijų puikuojasi ir išskirtos senjorų citatos, išsakytos susitikimų metu.
„Noriu parodyti, kad tai nebuvo tik fotoaparato mygtuko paspaudimas. Mes šnekučiuodavomės, gerdavome arbatą. Aš kantriai jų klausydavau. Visai taip, kaip buvo anksčiau, atsukus laiką atgal ne vieną dešimtmetį“, – pasakoja Vaiva.
Per tokius pokalbius ji savo nuotraukų herojus pažino tik iš geriausios pusės.
Fotomenininkę stebino, kad senoliai, net ir sukaupę virš 90 metų gyvenimo patirtį, nė nemano mesti į šalį savo mėgstamų užsiėmimų.
Pavyzdžiui, kolekcijos herojus Antanas Slučka visą gyvenimą yra skyręs augalijai ir gyvūnijai, parašęs ne vieną knygą.
Dirbdamas biologijos mokytoju, jis Raguvos mokykloje įkūrė gyvąjį kampelį, kuriame – didžiulė galybė įvairių gyvūnų, paukščių ir roplių.
Vėliau, kai Antanas išėjo į pensiją ir nebebuvo galimybės toliau puoselėti gyvojo kampelio, nemažai gyvūnų jis priglaudė savo namuose.
„Tai, kad žmogus keliauja į tolimas šalis, pamatyti, paliesti, o kartais ir parsigabenti namo egzotinių dalykų yra nuostabu. Kiti sutrikę žiūri, o jis ima ir daro, ką reikia. Ir viskas tik dėl mėgstamo užsiėmimo. Mano nuotraukų herojai man yra drąsos ir pasitikėjimo savimi pavyzdžiai“, – sako Vaiva.
V. Žernosekovaitės fotografijų kolekcijos herojai gyvena mažuose miesteliuose ir kaimeliuose.
Jie visi – labai nuoširdūs, rūpestingi ir be galo darbštūs, kasdien gyvena mažu džiaugsmu dėl savo nuveiktų darbų ir stengiasi to džiaugsmo nepamesti.
„Ne veltui projekto pavadinimas „Tai – mano gyvenimo dalis“. Senjorai užsiima jiems patinkančiais darbais: bitininkauja, mezga, kepa pyragus, puoselėja savo privatų muziejų, kuria eiles. Tai jų gyvenimo dalis“, – pabrėžia fotografė.
Senoliai, anot jos, jau neįsivaizduoja dienų be mėgstamo užsiėmimo, kuriam paskyrė visą savo gyvenimą.
„Jų akys net spindėdavo, kai pasakodavo, kaip sekėsi darbuotis. Tikiu, kad tai atsispindi ir mano nuotraukose“, – šypteli Vaiva.
Nors kai kam gali atrodyti sudėtinga bendrauti su garbaus amžiaus žmonėmis, V. Žernosekovaitei tai nekėlė jokių rūpesčių.
Po fotosesijų grįždavo namo pilna įspūdžių, išgirdusi daugybę įdomiausių istorijų.
Dėl susitikimo Vaiva susitardavo su fotografijų herojais iš anksto, perspėdavo, ko jie gali tikėtis.
Fotografę nustebino, kad aptariant susitikimo detales, garbaus amžiaus žmonės nuoširdžiai rūpinosi ir klausė, ką reikės apsirengti, kaip fotosesijai geriau pasiruošti.
„Likau sužavėta, kad jie į tai žiūrėjo labai atsakingai. Mano vienas projekto kriterijų buvo natūralumas. Todėl per fotosesiją jiems patardavau daryti ir atrodyti taip, kaip visuomet“, – pasakoja Vaiva.
Žinoma, kai kurie herojai iš pradžių jausdavosi nejaukiai ar būdavo šiek tiek suglumę, tačiau pakalbėjus, nuraminus, viskas susidėliodavo į vietas.
„Kartu ir pasijuokdavome, ir padiskutuodavome. Visos mano senolių veiklos reikalauja nepaprasto darbštumo, kruopštumo, beribės kantrybės ir besąlygiško atsidavimo“, – sako V. Žernosekovaitė.
Nepaisant to, kad buvo labai malonu fotografuoti senjorus ir su jais pabendrauti, V. Žernosekovaitei teko pavargti įtikinant juos, kam to reikia.
„Senjorai kuklindavosi ir sakydavo: „Na, kam čia reikia?“, „Kad aš jau sena…“, „Kaip čia atrodys…“. Įtikinau juos, o atsisveikindami senoliai dėkodavo ir stebėdavosi, kaip jauna mergina turi tiek pakantumo bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis“, – šypsosi Vaiva.
Šis fotoprojektas jau tapo pačios V. Žernosekovaitės gyvenimo dalimi, tad ties trylika nuotraukų ir istorijų ji neketina sustoti.
Ir toliau sieks senjorus įtikinti, kokie jie yra žavingi ir nepaprasti.
Asmeninio archyvo nuotr.
V. Žernosekovaitė užaugo šeimoje, kurioje svarbu išsaugoti akimirkas.
Mama labai mėgo dukrą fotografuoti – vien vaikystės nuotraukų pripildyti keturi albumai.
Pirmuosius kadrus Vaiva padarė, kai mama leido į rankas paimti šeimos juostinį fotoaparatą.
Vėliau įsigijo skaitmeninį ir duoklė buvo atiduota gamtai.
O būdama 10-oje klasėje V. Žernosekovaitė nusipirko veidrodinį fotoaparatą ir įamžindama juo drauges, nedrąsiai vis pasvajodavo apie fotografės kelią.
Aplinkiniai, sužinoję, kad Vaiva fotografuoja, paprašydavo įamžinti jubiliejus, asmenines šventes ar tiesiog surengti fotosesiją.
Tačiau kai baigus mokyklą atėjo stojimų metas, V. Žernosekovaitė pagalvojo, kad fotografija nėra rimta specialybė.
Todėl nusprendė ją palikti laisvalaikiui. Įstojo į komunikacijos studijas Vilniuje, bet likus kelioms dienoms iki rugsėjo 1-osios, sulaukė žinios, kad nesusidarė studentų grupė.
Nenorėjo praleisti metų nieko neveikdama, tad įstojo į Kauno Taikomosios dailės mokyklą, fotografijos specialybę.
„Iš laimės skrajojau padebesiais! Turbūt taip ir turėjo viskas susidėlioti“, – šypsosi Vaiva.
Po fotografijos mokslų ji vis tiek baigė ir taikomosios komunikacijos specialybę, bet fotografija visada ėjo greta.
„Kai fotoaparatas atsidūrė mano rankose, jo nebepaleidau. Ir, manau, kad niekada nebepaleisiu. Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be akimirkų fiksavimo“, – sako Vaiva.
