J. Verbicko nuotr.

Išpažintis – moters, mamos, žmonos

Trisdešimt vienerių metų aš jau buvau du kartus ištekėjusi ir du kartus išsiskyrusi moteris, vieniša du vaikus auginanti mama.

Vaikai augo, atsirado daugiau laiko sau pačiai, vis dažniau ėmiau galvoti apie savo gyvenimą. Ar tai, kad jis taip klostėsi, yra likimas? Ar mano pačios pasirinkimas, sprendimai? Kilo labai daug klausimų, minčių, jausmų. Daug nusivylimo. Ne gyvenimu, o pačia savimi. Didžiulis kaltės jausmas dėl sutuoktinių pasirinkimo ir iširusių santuokų, vaikų, augančių be tėvo, mano neišsipildžiusių ir nepasiektų svajonių dėl profesijos, finansinio nestabilumo ir nepritekliaus. Gniuždė vis didėjanti emocinė, fizinė ir finansinė priklausomybė nuo mamos. Jaučiausi bloga mama, moteris, dukra, žmogus.

Po sudėtingo vedybinio gyvenimo turėjau ramybę namuose, po truputėlį grįžo apleisti draugai, budo gyvenimo džiaugsmas. Tačiau emocinis mano gyvenimas vis dar buvo labai banguotas ir nelengvas. Nemigos naktimis nuolat lankė sunkios mintys, kankino klausimai, ką ne taip darau, kodėl man taip nesiklosto santykiai su vyrais, kodėl, taip ieškojusi meilės, jos neradau. Kodėl nemylėjau taip stipriai, kad nesugebėjau ištraukti buvusių vyrų iš priklausomybių, išsaugoti nei pirmos, nei antros santuokos.

Gyvenome trise – aš, vienuolikos vyresnysis sūnus ir trejų metukų mažylis. Augindama savo pirmagimį, dėkojau Dievui, kad galiu būti šalia, kad man skirta tokia didelė dovana ir laimė būti šalia šito ypatingo vaiko. Buvau labai jauna, nuo pat gimimo jaučiausi jam labiau draugė, pakeleivė, bičiulė nei mama. Mažylio kelias į šį pasaulį buvo labai ilgas, sunkus, už jo gimimą reikėjo pakovoti, todėl nuo pat pirmų dienų apgaubiau jį globa. Kai vaikai buvo maži, pirmagimis buvo mano sielos vaikas, o mažasis – kūno.

Šiandien jau esu radusi atsakymus į daugelį klausimų, šiandien mano jausmai ir emocijos jau ramios, esu saugi, laiminga, mylima ir mylinti moteris, išsipildžiusi mama ir močiutė. Šiandien manęs nebelanko vienišumo ir apleistumo jausmas, nebekaltinu savęs dėl nieko. Nebeieškau atsakymų savo vaikystės traumose, santykiuose su mama. Nieko nebeprašau stovėdama prie tėvo kapo, tik uždegu žvakeles bažnyčioje ir dėkoju tėvų vėlėms ir Dievui už gyvenimą. Dėkoju gyvenimui už visas pamokas, už tai, ką esu išgyvenusi, praradusi ir atradusi, už pasirinkimus.

Už žinojimą, kad visada klausiau savo širdies balso, kuris manęs niekada neapgavo, o mane mokė mano pačios klaidos. Už savo naivumą ir tikėjimą, kad knygose ir filmuose rašoma ir rodoma iš gyvenimo, tikros istorijos, jausmai ir herojų likimai. Ir svarbiausia – už tikėjimą ir pasitikėjimą žmonėmis. O man likimas siuntė pačius tikriausius ir geriausius žmones, draugus, pažįstamus.

Aš jau žinau, kad rytojus galbūt nieko neatneš, bet jis tikrai parodys, kas įvyko šiandien.

Tūkstančio dienų kelias prasideda nuo pirmo žingsnio. Tik ne visuomet aišku, kada jį žengi. Galbūt tai padarei ką tik…

(Ištrauka iš leidybai rengiamos knygos „Neleisk angelui nukristi nuo peties 3“)