P. Židonio nuotr.

Išlaikyti šaltą protą ir nepanikuoti

Išlaikyti šaltą protą ir nepanikuoti

Prieš kelis dešimtmečius Panevėžyje daugėjo ne vien daugiabučių ir gamyklų. Buvo kuriama ir nematomoji miesto pusė. Šaltojo karo metais Aukštaitijos sostinės požemiuose pastatyta daugiau nei keturios dešimtys slėptuvių apsisaugoti. Jose – dujokaukės, telefono ryšys, generatoriai, dyzelino talpyklos, poilsio kambariai su lovomis, spintomis ir patalyne jose, su lentynomis maisto produktams laikyti. Prieš daugiau nei dešimtmetį jų atsisakyta.

Panevėžio savivaldybės civilinės saugos specialisto Justo Laurinavičiaus teigimu, mitas, kad jos buvo pritaikytos gelbėti visus miesto gyventojus.

Matome užpultą Ukrainą, kovojančius tos šalies vyrus, o moteris su vaikais, dažnai ir kūdikiais, senukus nuo bombardavimų besislepiančius požeminėse metro stotyse. Kur tokiu atveju turėtų slėptis panevėžiečiai?

Kitos išeities neturime, privalome slėptis arba savo gyvenamųjų namų rūsiuose, arba bėgti į kolektyvinės apsaugos statinius. Taip vadinami visuomeninės paskirties statiniai, tarp jų – vaikų darželiai, mokyklos, kitos įstaigos. Slėptis reikėtų jų rūsiuose. Daugiabučių namų gyventojams geriausia leistis į savo namų rūsius.

Kalbėjausi su Antrąjį pasaulinį karą išgyvenusiu senjoru ir jis pasakojo, kad per karą panevėžiečiams buvo duotas nurodymas slėptuves, šeimos bunkerius kastis namus juosiančiuose žemės sklypuose. Tokius nurodymus tuomet papildė paaiškinimai, kad užgriuvus namui vargu ar kas suras po jo nuolaužomis atsidūrusius žmones.

Būtent todėl į rūsius reikėtų susinešti įrankius, kurių gali prireikti vaduojantis iš jų. Taip pat reiktų turėti mobiliuosius telefonus pagalbai išsikviesti. Be viso kito, rūsyje gerai turėti ir kitų būtiniausių daiktų, vandens, maisto, būtinų vaistų.

Kaip suprantu, į rūsius leistumėmės vykstant šaudymams ar sproginėjant bomboms. Tačiau girdime Rusijos vedlį užsimenant ir apie branduolines atakas. Ką reiktų daryti ir ko nedaryti tokiu atveju?

Tuomet reiktų stebėti televiziją, klausytis radijo ir vykdyti per juos perduodamus operacijų vadovų nurodymus. Mano, civilinės saugos specialisto, užduotis tokiu atveju – organizuoti panevėžiečių evakuaciją, sudaryti jiems galimybę patekti į saugią teritoriją, galbūt tai būtų kita savivaldybė.

Tarkim, susprogdina Putinas netoli Lietuvos sienos, Baltarusijoje esančią Astravo atominę elektrinę. Ar panevėžiečiai pajustų poveikį?

Panevėžys nepatenka į Astravo atominės elektrinės pavojaus zoną, toji zona tęsiasi nuo pačios elektrinės, apima Vilnių, jo, Širvintų rajonus ir baigiasi prieš Ukmergę. Tad daryti mums nieko ir nereiktų.

P. Židonio nuotr.

Praėjusią savaitę išplatinta Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) sudaryta atmintinė, kaip tinkamai pasirengti galimoms grėsmėms, paaiškinta, ką gyventojams daryti, jei prasidėtų kariniai veiksmai. Gavome pamokymų jau dabar būti susikrovus išvykimo krepšį. Įvykus realiai grėsmei, ką daryti toliau jau turint tokį krepšį?

Kas skaitė paaiškinimus, ką dėti į išvykimo krepšį, turėjo atkreipti dėmesį, kad krautis į jį reikia tik tai, kas būtina, neprisikrauti nereikalingų daiktų, kad nereiktų tampyti papildomo svorio. Į šį krepšį maisto, vandens turėtume įsidėti tiek, kiek jo mums reiks per artimiausias tris paras. Taip pat turime pasiimti pinigų. Jų reikia žinant liaudies išmintį, sakančią, kad ko negali padaryti pinigai, padaro dideli pinigai. O pinigų gali prisireikti evakuojantis, jų galima pasiūlyti svetimos armijos kariškiams, kad atvertų kelią ar suteiktų dar kitokią paslaugą. Pinigus siūloma laikyti ne vienoje, o keliose vietose.

Pakartosiu: krepšys su visu turiniu reikalingas evakuojantis.

Karo atveju evakuotis, pabėgti pasiseka tiems, kurie tai suskumba daryti patys pirmi ir negalvoja apie tai, kad kažkas turi jais pasirūpinti. Turbūt matote filmuotoje medžiagoje iš Ukrainos, kad vykstant kariniams veiksmams, šaudant, sprogdinant, degant, griūvant pastatams, tose vietose nevyksta jokios pagalbos operacijos. Priešgaisrinės apsaugos, greitosios pagalbos automobiliai suvažiuoja tada, kai šūviai nurimsta. Į nesaugias teritorijas, kur vyksta karo veiksmai, pagalbos tarnybos nebūna siunčiamos.

Sovietmečiu gyvenę žmonės buvo mokomi, kad prasidėjus karui reikia bėgti į požemines slėptuves, kurių tuomet vien Panevėžyje buvo apie keturias dešimtis. Ar dar mieste yra tokių slėptuvių?

Tos sovietmečio slėptuvės nebuvo skirtos apsaugoti viso Panevėžio gyventojus. Slėptuves įsirenginėjo didžiosios to meto miesto gamyklos tam, kad karo atveju galėtų užtikrinti gamybinį procesą. Vadinasi, pamainą atidirbę žmonės būtų turėję slėptis, o atėjus jų pamainos laikui vėl stoti prie staklių. Apie 2010-uosius metus PAGD priėmė sprendimą slėptuvių atsisakyti.

Ar suplanuota, kur karinės agresijos atveju dirbtų Panevėžio vadovybė, kaip saugotųsi tie, kurie vadovauja miestui, priima visiems svarbius sprendimus?

Karinės agresijos atveju Panevėžyje, kaip ir kitose vietovėse, dirbtų karo komendantas, beje, pavaldus Savivaldybės administracijos direktoriui. Šalies prezidentas eitų kariuomenės vado pareigas.

Kur tokiu atveju dirbtų prezidentas, nežinau, tačiau Panevėžio valdžia dirbtų kaip dirbusi Savivaldybės administracijos pastate. Kita vertus, kovidas daugelį mūsų išmokė dirbti iš namų ar kitų nuotolinių vietų, tad galbūt tokį darbą pasirinktų ir miesto vadovai. Į darbą, manyčiau, taip pat rinktųsi ir visi kiti Savivaldybės specialistai.

Ar valstybė yra sukaupusi maisto, galbūt higienos atsargų nelaimės atvejui?

Valstybė tokių atsargų yra sukaupusi. Bet ko ir kiek sukaupta, nežinau, ta informacija nesidalijama ir su mumis, civilinės saugos specialistais.

Teko išgirsti Dembavos, Vyčių kaimo žmonių nerimo dėl to, kad jie gyvena arčiausiai Pajuosčio karinio dalinio. Ar jiems verta nerimauti labiau nei, tarkim, panevėžiečiams?

Aš irgi gyvenu Dembavoje, bet dėl to tikrai nesijaučiu nesaugus. Juk tuo atveju, jei kiltų karinė grėsmė, Pajuostyje tarnaujantys Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariai patys pirmi išeitų kariauti, tad dalinio teritorijoje taptų ramu, galima būtų ten eiti grybauti. Pagaliau, net jei sprogdintų to karinio dalinio pastatus, sprogdintų tik juos, o mes iš tolo matytume ugnį ir dūmus.

Beje, raginu nepanikuoti, pažiūrėti vaizdus iš Ukrainos, ypač Kijevo, kur vykstant sprogimams, skraidant raketoms žmonės eina į parduotuves pirkti maisto.

Ar Panevėžys šiuo metu ruošiasi galimai agresijai?

Karinei grėsmei Panevėžyje ruošiamasi tiek, kad liepos mėnesį Karaliaus Mindaugo husarų batalionas yra suplanavęs kasmetines karines pratybas, jau daug metų vykstančias vasaromis. Pratybų eigą jie derina su Panevėžio savivaldybe, drauge parenkame vietas, kur pratybos vyktų, jose dalyvauja, įgūdžius atnaujina miesto policija, ugniagesiai, medikai.

Ne vieną panevėžietį išgąsdino vasario 10-osios pavakarę tamsoj ėmę skraidyti, kaip vėliau sužinojome, NATO naikintuvai. Kaip ateityje, pamačius karinius lėktuvus ar gal tik išgirdus stiprų jų skleidžiamą garsą, suprasti, kad tai mus ginti atskridę orlaiviai?

Pamačius ar išgirdus tokį lėktuvą, siūlyčiau drauge pasižiūrėti ir televiziją, įsijungti radiją. Jei bus prasidėjusi karinė agresija, neabejotinai apie tai išgirsime pranešant. O NATO naikintuvai tegul sau skraido. Prieš keturis dešimtmečius į Pajuosčio karinį aerodromą dar ne tiek lėktuvų skrido ir ne tokius garsus skleidė.

Kokią pagrindinę žinią šiuo neramiu metu norėtumėte perduoti panevėžiečiams jūs, civilinės saugos specialistas?

Pagrindinė žinia – stengtis išlikti ramiems, nepanikuoti, neskaityti „Respublikos“ ir kitų dezinformaciją skleidžiančių, sumaištį keliančių žiniasklaidos priemonių. Taip pat patariu nesivelti į diskusijas su tokiais žmonėmis, kurie buvo susibūrę į vadinamąją Sausio 13-osios akciją, o ir apskritai nematyti, negirdėti, nekreipti dėmesio į jų pasisakymus. Nesigąsdinti, nesikarščiuoti, vadovautis nuovoka ir išlaikyti šaltą protą.

Ačiū už pokalbį.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų