Fotografas, stalius, vyndarys, aludaris ir kitų amatų meistras Vincas Firinauskas paliko įspūdingą fotopalikimą, tapusį muziejine vertybe. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Iškalbingas fotografo palikimas

Iškalbingas fotografo palikimas

Darbštuolio fotografo iš Miežiškių miestelio Vinco Firinausko darytose ir iki šiol išlikusiose nuotraukose – dalis prieškario Lietuvos. Tos nuotraukos dabar pasakoja apie Aukštaitijos krašte gyvenusius žmones, jų darbus, šventes ir anuomet regėtus vaizdus.

Panevėžietis 71-erių Vygandas Ferinauskas supranta, kad stebuklų šiam pasaulyje nebūna ir niekas net trumpai valandėlei nesugrąžins seniai išėjusio jo senelio. Vis dėlto kartais jis bando įsivaizduoti judviejų susitikimą.

Vygando senelis Vincas Firinauskas (1892–1975) – garsus žmogus, vienas pirmųjų Panevėžio krašto fotografų, kurio talentingais darbais ir šiandien žavisi net patyrę, neįtikėtinas technikas įvaldę menininkai.

Anūkas Vygandas mano, kad ir dabar iš jo senelio galėtų mokytis daugelis, ypač nekantrieji, greito rezultato siekiantys ir dėl menkos nesėkmės pykstantys žmonės.

Fotografas, stalius ir įvairių kitų amatų meistras Vincas Firinauskas, kad ir ką darydavo, visuomet būdavo kantrus, nepaprastai kruopštus, kiekvieną darbelį ilgai dirbdavo, krapštydavosi, kol pavykdavo idealiai.

„Senelis niekada neskubėdavo. Atsimenu jį visada ramų, gražiai besišypsantį“, – pasakoja ponas Vygandas.

Jis didžiuojasi savo garsiuoju seneliu, kuris daug mokėjo, daug žinojo.

V. Firinauskas buvo nagingas stalius, puikus sodininkas, garsus aludaris, o ką jau kalbėti apie visoje apylinkėje vertintą jo fotografavimą.

Vincas Firinauskas. Autoportretas. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Vincas Firinauskas. Autoportretas. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Muziejinė vertybė

XX amžiaus pradžioje, kad galėtum fotografuoti, reikėjo didžiulio išmanymo, daugybės priemonių, sudėtingo aparato. Kaip ir iš kur, neturtingas būdamas, tas priemones įsigijo, ir dabar anūkas stebisi, nors žinodamas senelio darbštumą bei taupumą nesunkiai gali įsivaizduoti.

Visa senoji V. Firinausko fotografavimo įranga, su kuria ne kiekvienas dabarties fotografas žinotų, kaip elgtis, dabar saugoma Šiaulių fotografijos muziejuje.

Su ja V. Firinauskas pradėjo dirbti tada, kai fotografavimo veikla buvo vos įsibėgėjusi ir dar tik stengėsi užsikariauti deramą vietą visuomenės gyvenime. Pirmasis fotografijos vadovėlis Lietuvoje pasirodė 1925 metais. Beje, parašytas taip pat panevėžiečio – dailininko Juozo Kaminsko (1898–1957).

Tačiau ir iki pasirodant šiam vadovėliui jau buvo, kas pamoko fotografuoti, kas pataria tais klausimais, kas, nepaprastai susidomėjęs, atiduoda šiam užsiėmimui visą savo sugebėjimą, jėgas ir netgi pinigus.

Fotografas, stalius, vyndarys, aludaris ir kitų amatų meistras Vincas Firinauskas paliko įspūdingą fotopalikimą, tapusį muziejine vertybe. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Fotografas, stalius, vyndarys, aludaris ir kitų amatų meistras Vincas Firinauskas paliko įspūdingą fotopalikimą, tapusį muziejine vertybe. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Pamokos Panevėžyje

Iš Anykščių krašto, netoli Debeikių esančio Užubalių kaimo kilęs Vincas Firinauskas augo gausiame vaikų būryje. Anksti mirus tėvui, nuo mažens dirbo sunkius fizinius darbus, bet stengėsi kuo daugiau ką nors naujo išmokti. Savarankiškai pramoko skaityti ir rašyti lietuvių, rusų, lenkų kalbomis.

1910 metais, vos sulaukęs aštuoniolikos, vaikinas atvažiavo į Panevėžį. Jo tikslas buvo mieste išmokti fotografuoti.

Ir to pasiekė – net kelerius metus mokėsi pas Panevėžyje dirbusį fotografą ir atvirukų leidėją Jankelį Trakmaną.

Šis mokė ir fotografuoti, ir retušuoti – tai tuomečiams fotografams buvo labai svarbu.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos daktarės Zitos Pikelytės duomenimis, J. Trakmanas tada buvo žinomas fotografas, jo nuotraukos ypač vertintos. Panevėžiečio darbai netgi buvo apdovanoti Imperatoriškosios Sankt Peterburgo dailės akademijos pagyrimo raštu, sidabro medaliu, Kauno žemės ūkio draugijos sidabro medaliais 1908-aisiais ir 1909-aisiais.

Iki Pirmojo pasaulinio karo J. Trakmano fotoateljė veikė Šeduvos gatvėje, o po karo fotografas su šeima gyveno ir ateljė turėjo Laisvės aikštėje.

V. Firinauskas, būdamas kruopštus mokinys ir gaudamas tokio garsaus fotografo pamokas, greitai perprato nuotraukų gimimo paslaptis.

Bet jis turėjo dar ir kitą užsiėmimą – važinėdavo pas tuomet Pajuosčio dvare dirbusį savo brolį Kazimierą ir mokėsi iš jo staliaus, dailidės darbų. Čia jam irgi gerai sekėsi.

Buvo ir dar viena dažno važinėjimo į Pajuostį priežastis – Vincas ten susipažino su tame dvare tarnavusia ir jam į akį kritusia Stanislava Lukavičiūte. Ir netrukus, 1913 metų lapkritį, pora susituokė.

O po metų, 1914-aisiais, jauna šeima grįžo į gimtąjį Vinco Anykščių kraštą, į Debeikius. Nusipirkęs

paviljoną, V. Firinauskas įrengė jame ateljė ir pradėjo dirbti fotografu.

Į Miežiškius visam laikui

Po karo, 1918 metais, Firinauskų šeima atsikėlė į Miežiškius – miestelį netoli Panevėžio.

Ši vieta šeimai tiko ir patiko – liko joje iki gyvenimo pabaigos. Čia dirbo, vaikus augino, vėliau į svečius atvykstančiais anūkais džiaugėsi.

Nors ir daug dirbdamas, per gyvenimą didelių turtų V. Firinauskas nesusikrovė, tačiau jų namuose niekada nieko netrūko.

Vincas ir Stanislava Firinauskai susilaukė dukrų Onos ir Zofijos, sūnų Alekso ir Kosto, dar vienas sūnus mirė kūdikystėje.

Istorikė dr. Z. Pikelytė, apie V. Firinausko gyvenimą, jo veiklą surinkusi daug medžiagos, parengusi ne vieną leidinį, pasakoja, kad apsigyvenęs Miežiškiuose fotografas ir čia tuoj pat įsirengė paviljoną.

Paprastas, kuklus tas paviljonas buvo, kaip ir per visą sieną įrengta medžio dekoracija.

Iš pradžių Firinauskai nuomojo būstą iš malūnininko Rimšos, paskui pasistatė savo. Pats būdamas nagingas meistras, V. Firinauskas nusipirko seną namą Juostininkuose, rąstus parsigabeno į Miežiškius ir, įsigijęs apie 14 arų žemės, pasistatė namą.

Fotografas, stalius, vyndarys, aludaris ir kitų amatų meistras Vincas Firinauskas paliko įspūdingą fotopalikimą, tapusį muziejine vertybe. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Fotografas, stalius, vyndarys, aludaris ir kitų amatų meistras Vincas Firinauskas paliko įspūdingą fotopalikimą, tapusį muziejine vertybe. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Istoriniai negatyvai – šiltnamiui

Nors ir ūkyje, ir prie namo statybos būdavo daug darbo – meistras nieko nedarė atmestinai, paskubomis,

V. Firinauskas laiko negailėdavo ir fotografavimui. Tam sugaišdavo jo itin daug – kol visus norinčius įsiamžinti sustatydavo, surikiuodavo, kol išgaudavo norimą, vaizdui deramą nuotaiką, kol rasdavo tinkamą apšvietimą, išvargindavo ir vaikus, ir suaugusiuosius, nekantriai tos procedūros pabaigos belaukiančius.

„Kalbos apie Vinco Firinausko kruopštumą išlikusios iki šių dienų. Viskas, ką jis darė, buvo daroma tik labai gerai“, – apie Miežiškius išgarsinusį fotografą pasakoja istorikė.

Įdomu, kad jis viską stengdavosi daryti pats, net chemikalų pasigamindavo.

Tik fotografijoms reikalingas medžiagas, kurių niekaip nepagaminsi, fotografas pirkdavo Panevėžyje. Ir dažniausiai jų važiuodavo pats.

Išlikęs pasakojimas, kaip kartą V. Firinauskas, paprašęs į Panevėžį susiruošusio kaimyno nupirkti jam fotografijų popieriaus, labai nusivylė. Tą popierių kaimynas, žinoma, ir nupirko ir parvežė, bet iš smalsumo atplėšė dėžutę pažiūrėti, kaip tas nuotraukoms skirtas popierius atrodo. Ir visi lapai buvo apšviesti – darbui jau nebetiko.

Kaip pasakoja dr. Z. Pikelytė, V. Firinauskas fotografavo ne tik Miežiškiuose, bet ir aplinkiniuose miesteliuose, kaimuose, dažnai lankydavosi tėviškėje.

Keliskart per metus, per atlaidus ar sulaukę svečių, jį kviesdavosi Raguvėlės dvaro savininkai Komarai.

„Dvaro gyvenimo akimirkų negatyvuose išlikę nedaug. Jiems užfiksuoti fotografas naudojo didesnio formato stiklus, tačiau sūnus, juos nuplovęs, vėliau panaudojo šiltnamiui stiklinti“, – apie keistą istorinės vertės negatyvų likimą pasakoja dr. Z. Pikelytė.

V. Firinauskas dirbo fotografu iki 1958 metų ir visą laiką fotografavo tik senaisiais fotoaparatais.

O atsiradus naujiems – moderniškesniems, jau nebenorėjo ta veikla užsiimti, tad jo amatą perėmė sūnus Aleksas.

Tačiau ir tuomet dar ilgai tėvas jam gamindavo ryškalus bei fiksažą.

Fotografas, stalius, vyndarys, aludaris ir kitų amatų meistras Vincas Firinauskas paliko įspūdingą fotopalikimą, tapusį muziejine vertybe. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Fotografas, stalius, vyndarys, aludaris ir kitų amatų meistras Vincas Firinauskas paliko įspūdingą fotopalikimą, tapusį muziejine vertybe. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Tarp dirbtuvės stebuklų

Sūnus Aleksas, kaip ir tėvas, turėjo potraukį ir fotografuoti, ir medžio darbus dirbti. Bet visą laiką jis dirbo Miežiškių pašte. Jo šeima taip pat gyveno Miežiškiuose.

Alekso vyriausias sūnus Vygandas su seneliu praleisdavo bene daugiausia laiko, dažnai iš savo namų pas jį nubėgdavo.

Ypač jam būdavo įdomu pasižvalgyti po senelio dirbtuves, ten su vaikais žaisdavo tarp skiedrų ir medžio drožlių.

Bet labiausiai, žinoma, rūpėjo senelio įrankiai, o jų buvo gausybė pačių įvairiausių, nepaprastai tvarkingai sudėliotų ir savo paslaptingais užrašais viliojančių. Buvo ir niekur kitur nematytų – švediškų, vokiškų.

„Ir dabar negaliu suprasti, iš kur jis tiek daug tokių įvairių įrankių buvo surinkęs. Labai juos brangino, prižiūrėjo, neleisdavo vaikams imti kada užsimanius. Nors kartais, mano džiaugsmui, obliuoti leisdavo – prisimenu, tokiu nedideliu dailiu obliuku“, – pasakoja Vygandas.

Gal todėl, nors visą gyvenimą dirbo su metalu, jį traukė ir prie medžio darbų – nemažai savo rankomis yra padaręs įvairių medinių daiktų.

Vinco Firinausko anūkas Vygandas Ferinauskas. G. Kartano nuotr.

Vinco Firinausko anūkas Vygandas Ferinauskas. G. Kartano nuotr.

Sodininkas, vyndarys ir aludaris

Anūkus anuomet viliodavo ir senelio sodas – gražiai prižiūrėtas, įvairių veislių obuolius brandinęs. Pasak V. Ferinausko, senelis ir pats naujas obelų veisles išvesdavęs.

Gardžiųjų obuolių skanaudavo ir panevėžiečiai – fotografas jų veždavo į turgų parduoti. Anūkas prisimena, kad, prisidėjęs du krepšius, žiemą juos skaromis apšiltindavęs, senelis žingsniuodavo į stotelę ir, sulaukęs autobuso, juo riedėdavo į Panevėžį. Obuolius pardavęs, produktų nupirkęs, vėl autobusu grįždavo.

Turėjo Vygando senelis ir sulčiaspaudę susikonstravęs. Sulčių prispausdavo, o iš obuolių ir šermukšnių darydavo puikų vyną.

Fotografo miežinis alus, pagal visas senas aludarystės tradicijas gamintas specialiuose induose, garsėjo visoje apylinkėje. Net kubilus alui jis meistraudavo pats – ir taip kruopščiai, ilgai prie jų krapštydavosi, kad padarydavo idealius, tie kubilai niekada vandens nepraleisdavo. Pats meistras ir medžio klijų išsivirdavo.

O dar V. Firinauskas mėgdavo žiūrėti filmus ir nė vieno seanso, kultūros namuose rodomo, nepraleisdavo.

Be to, labai mėgo skaityti. Kadangi sūnus dirbo pašte, tai tėvui atnešdavo gautų naujų laikraščių, žurnalų.

Ir net jau garbingo amžiaus sulaukęs V. Firinauskas viskuo domėjosi, daug skaitė, vis apgailestaudavo, kad per anksti gimė ir nespės pamatyti, kiek čia dar pasaulyje atsiras visokių naujovių.

Fotografas, stalius, vyndarys, aludaris ir kitų amatų meistras Vincas Firinauskas paliko įspūdingą fotopalikimą, tapusį muziejine vertybe. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Fotografas, stalius, vyndarys, aludaris ir kitų amatų meistras Vincas Firinauskas paliko įspūdingą fotopalikimą, tapusį muziejine vertybe. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Tik dalis nuotraukų

Ir tikrai – pasaulis, dešimtims metų po fotografo mirties praėjus, neatpažįstamai pasikeitė ir įžengė į naują atradimų ir elektronikos amžių.

Bet vis tiek reikšminga išlieka tai, ką prieš šimtą metų kūrė kuklus mažo miestelio fotografas.

Juk tiek daug dabar galime sužinoti vartydami V. Firinausko fotografijas.

Matome, kaip prieškario Lietuvoje rengėsi, ką avėjo, kokias staltieses tiesdavo, kokius laikraščius skaitydavo, kokios gėlės darželiuose žydėjo, kokie dviračiai, motociklai gatvėmis važinėjo, kaip buvo tiltai tiesti, kaip šventės švęstos ir kt.

Matome mokinius ir mokytojus, įvairių organizacijų narius, karius, konditerius, siuvėjų kursų, vestuvių, laidotuvių dalyvius.

Laimė, kad 2001 metais fotografo Juliaus Vaupšo dėka į Panevėžio kraštotyros muziejų pateko per 1500 išsaugotų miežiškiečio V. Firinausko stiklo negatyvų. Gausią ir vertingą kolekciją muziejui padovanojo fotografo sūnus Aleksas.

Dabar Panevėžio kraštotyros muziejaus fotografijų rinkinyje V. Firinausko kolekcija bene pati didžiausia. Muziejus, pratęsdamas seriją „Panevėžio krašto fotografai“, 2002-ųjų pabaigoje buvo parengęs šio fotografo darbų parodą „Miežiškiai ir apylinkės 1918–1958 metais“ bei išleido albumėlį „Vincas Firinauskas ir jo fotografija“.

Tai toli gražu ne visi darbščiojo fotografo darbai. Jis nelabai saugojo savo negatyvus, daug jų sudužo, o didesni stiklai buvo panaudoti ūkyje.

Savo darytų nuotraukų irgi nesaugojo – be gailesčio degindavo. Liko tik tos, kurios pateko į šeimos ar kaimynų albumus.

Net ir sulaukęs garbaus amžiaus, V. Firinauskas išliko guvus, aiškaus proto, energingas. Mirė būdamas 83-ejų – 1975 m. gegužės 26-ąją. Palaidotas Miežiškiuose.

Dabar, iš vis didėjančio atstumo žvelgiant į šio žmogaus gyvenimą, jo darbus, sugebėjimus, darbštumą, negali nepritarti Z. Pikelytės žodžiams: „Vincą Firinauską – Miežiškių fotografą – galima vadinti auksinių rankų žmogumi“.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų