-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dabar sostinėje studijuojanti buvusi Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtinė – aktyvi jaunimo organizacijų narė. Tačiau vietoje nenustygstanti, nuolat veiklos ieškanti Otilija drąsiai pripažįsta: būta laiko, kai ir ji buvo tik pasyvi stebėtoja. Kol sykį viskas ėmė ir kardinaliai pasikeitė.
Vilniaus universiteto pirmo kurso ispanų filologijos studentė Otilija Tolušytė patvirtina vyraujančią nuomonę, jog Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija ne veltui garsėja ugdanti patriotiškus, siekiančius mokslo aukštumų žmones. Ji pati visus ketverius ten praleistus metus jautusi be galo stiprų, tikrą bendruomeniškumo jausmą.
Otilija žino, visuomenėje gyvuoja daug klišių apie mokslo įstaigas. Bet vis dėlto mokykla nėra vien pastatas. Tai kur kas daugiau – mokytojai, mokiniai, kitas personalas sudaro savitą branduolį.
Merginai vienus ryškiausių prisiminimų iš mokyklos paliko, kaip pati įvardija, visiškai paprasti ir buitiniai dalykai: įvairios, kad ir nedidelės, šventės, minėjimai. Atmintyje giliai įsirėžė ir kas rytą giedamas Lietuvos Respublikos himnas ar Dainų šventėje susikibus už rankų dainuojamos lietuviškos, tautiška dvasia alsuojančios dainos.
„Būtent tokiu bendruomeniškumo būdu jutau, kad stiprėju kaip asmenybė, labiau atsižvelgiu į patriotiškumo aspektus“, – sako O. Tolušytė.
Kaip ir visų jaunų žmonių, Otilijos kelias ieškant savų spalvų neapsiėjo be vingių. Vienu metu degusi aistra menams – grafiniam dizainui, fotografijai, bėgant metams mergina atkreipė dėmesį į žurnalistiką. Kurį laiką gyveno tokio pašaukimo apžavėta, kol suprato, jog ilgalaikėje perspektyvoje šioje srityje nesijaus patogiai. Tada jos kasdienybėje vis ryškiau ėmė žibėti knygos ir politika.
O. Tolušytė sako mėgstanti iššūkiu, tad savo gyvenimo vairą sukioja drąsiai.
„Kiekvienais metais užsibrėžiu tikslą, kiek knygų noriu perskaityti. Šiemet perskaičiau trisdešimt iš penkiasdešimties, tačiau dar liko šiek tiek laiko“, – šypsosi Otilija ir priduria, jog kava ir gera knyga – jos laimės sudedamoji dalis.
Šiluma ir nuoširdumu spinduliuojanti jauna mergina sako esanti ramus žmogus, kuris mėgsta bendrauti, bet dar labiau – išklausyti kitus. „Žinoma, galiu ir įsiplieksti, parodyti, kad mane ne vis vien“, – nusijuokia.
Paklausta, kas buvo pagrindiniai jos asmenybės bei vertybių formuotojai, O. Tolušytė net nedvejoja: tėvai, taip pat kiti artimi žmonės. Jų dėka sako pamilusi ir iki šiol dievinimas knygas. Jaunos panevėžietės atmintyje itin ryškiai įsirėžę prisiminimai, kaip mama skaitydavo „Mažąjį princą“, o vėliau ir ji pati vėl ir vėl imdavo šią knygą į rankas.
„Pilnametystės proga pasidariau tatuiruotę – kaip gyvatė dramblį prarijo“, – netikėtu prisipažinimu šiek tiek nustebina Otilija. Bet čia pat paaiškina: „Tai labai atspindėjo mano pasaulio suvokimą, jog suaugę nenori prisiminti vaikystės ir net nebando suvokti vaikų.“
Iniciatyvios panevėžietės dabartinių veiklų sąrašą sunkiai pavyktų išdėstyti ko nors nepraleidus – jos, regis, pilna visur. Tačiau viskas galėjo susiklostyti kitaip.
O. Tolušytė prisimena nesėkmingą bandymą mokytis Panevėžio dailės mokykloje. Kadangi labai greitai ją metė, gyvenime staiga atsirado nemažai laisvo laiko, kurį, kaip dabar drąsiai prisipažįsta, norėjosi tiesiog pradykaduoniauti.
„Iš pradžių maniau, kad drybsojimas namie bus geriausias laiko praleidimo būdas, – pasakoja Otilija. – Tačiau pradėjau pastebėti, kad leisdama laiką namie nebegaliu savęs kontroliuoti – vis dažniau kažko nepadarydavau.“
Taip pat vis dažniau ir dažniau toks laiko užmušinėjimas ją apdovanodavo nuovargiu, mergina ėmė jaustis nelaiminga, todėl suprato – reikia susirasti mėgstamą veiklą.
Deja, pasirinkimas buvęs iš tiesų skurdus, o didžioji dalis popamokinės veiklos būrelių – jau išbandyti. Į jų pusę, kaip sako pati Otilija, net nesinorėjo žvalgytis.
„Tuo metu nieko panašaus, kaip dabar veikiantis Atviras jaunimo centras, mieste nebuvo ir jaunuoliai, kurie būdavo laisvi po pamokų, turėjo vos du pasirinkimus: skubėti į namus arba šlaistytis mieste“, – prisimena pašnekovė.
Merginai nė vienas variantas neatrodė priimtinas, tad, nors nebuvo lengva, ėmėsi ieškoti išeities.
19-metės pilna visur, ji nepastebėta nelieka.
Jos gelbėjimosi ratu tapo projektas „Pilietiškumo mokykla“. Ten Otilija sutiko įvairių jaunimo nevyriausybinių organizacijų atstovų, užmezgė ryšius su organizacija „Jaunimas, kuriantis Lietuvą“ (JKL) ir pradėjo lankytis įvairiuose jaunų žmonių susirinkimuose. Iš pradžių maniusi dalyvauti vos viename kitame, nesustoja iki šiol. Per tą laiką Otilijai teko paragauti ir organizacijos valdybos narės pareigų, ir prisidėti prie populiarių renginių miesto jaunimui organizavimo. Visos šios patirtys įskiepijo O. Tolušytei naujų atsakomybių: nelikti abejingai savo miestui ir jo žmonėms.
„Organizacija mane užaugino ir įskiepijo norą dalyvauti visuomenės gyvenime, nenuleisti rankų ir daryti viską dėl miesto ir jaunimo gerovės“, – sako devyniolikmetė.
Panevėžio jaunimą O. Tolušytė tikina matanti tik iš teigiamos pusės. Anksčiau vyravęs abejingumas bei psichologinis aklumas pamažu apleidžia pozicijas.
„Pagaliau miesto jaunimas iš pasyvių stebėtojų virsta aktyviais visuomenės veikėjais – labai gera matyti iš jaunimo kylančias iniciatyvas“, – neslepia džiaugsmo.
Miestas, jos akimis, taip pat išgyvena atgimimą, ieško inovacijų ir inovatorių. Tad jaunam žmogui, kuris yra pasiryžęs nestovėti vietoje ir dega troškimu veikti, neturėtų kilti sunkumų.
„Tokiam žmogui Panevėžyje bus itin lengva, nes ateitis priklauso tik nuo jo paties“, – mano Otilija.
Prieš beveik ketverius metus prisijungusi prie JKL, jaunoji visuomenininkė pirmą kartą prisilietė ir prie politikos. Praėjus metams O. Tolušytė tapo ir „Jaunimo Europos komandos“, kurią dabar drąsiai vadina svajonių komanda, nare. Joje mergina buvo atsakinga už šiuolaikišką žinių apie Europos Sąjungą skleidimą ir pagalbą jauniems žmonėms, siekiantiems suprasti, kaip veikia ši bendrija, kokią įtaką ji daro visuomenės gyvenimui.
„Buvo daug nežinios ir baimės organizuojant pirmuosius renginius, tačiau buvo kur kas daugiau džiaugsmo sulaukiant pirmųjų atsiliepimų. Vos per pusmetį pavyko įgyvendinti apie dvi dešimtis renginių Panevėžio miesto jaunimui“, – neslepia pasididžiavimo.
Dar vienu bendru vardikliu, siejančiu ją su gimtuoju miestu, Otilija įvardija savo mažąją sesę Viltę. Ji yra bene svarbiausia priežastis, kodėl studentė ne tik savaitgaliais, bet kartais ir vidury savaitės skuba į Panevėžį. Nors seseris skiria dešimt metų, tarsi kažkoks magiškas tarpusavio ryšys neleidžia ilgam nutolti vienai nuo kitos.
„Ji, jos juokas ir mūsų smagiausi pokalbiai yra toji priežastis, kodėl aš taip dažnai keliauju namo“, – atvirauja vyresnėlė.
Panevėžietės neabejingumas aplinkai įvertintas ir Metų savanorės titulu. Šalia – Metų menininkas Ignas Sakalauskas.
Otilija juokiasi prisiminusi, jog kadaise yra garsiai visiems pareiškusi, esą aukštojo mokslo diplomas yra nereikalingas, nes mieliau bare plaktų kokteilius. Dabar mergina nuoširdžiai džiaugiasi, kad laiku susivokė siekti vienos didžiausių savo aistrų – ispanų kalbos ir kultūros studijų. Nes dabar gali drąsiai sakyti įgyvendinti visas savo svajones.
Pirmą kartą su šia kalba panevėžietė susidūrė daugeliui įprastu būdu – žiūrėdama telenoveles, kurios, kad ir kaip būtų keista, visiškai jai nepatikusios.
„Ilgą laiką net negalvojau apie šį kraštą, nes buvau užsidegusi Indija. Skaičiau knygas apie Indiją, svajojau, kaip būsiu pavienė keliautoja ir ieškosiu ten nuotykių“, – šypteli ji.
Tačiau prieš metus Otilija nusprendė dalį savo laiko skirti savanorystei ir išgirdo pasiūlymą vykti į Ispaniją. O tiksliau, Taregą Katalonijoje.
„Pagalvojau – gal visai nieko, bent jau bus geras oras, – nusijuokia prisiminusi. – Dabar galiu drąsiai teigti, kad tie du mėnesiai man susuko galvą visomis prasmėmis ir apvertė gyvenimą aukštyn kojomis.“
Ispanijoje O. Tolušytė įsimylėjo viską: šalį, kultūrą, gyvenimo būdą ir, žinoma, kalbą. Net tenykštis kasdienybės ritmas lietuvei pasirodė labai artimas.
„Man Lietuvoje visada būdavo, švelniai tariant, sunkoka: visi tokie darbštūs, vikrūs, itin punktualūs, o aš? Mėgstu patingėti, neatvykti laiku“, – linksmai patraukia save per dantį.
Atsidūrusi krašte, kurio gyventojų visą gyvenimišką filosofiją galima sudėti į tris žodžius: siesta (poilsis), mañana (rytojus), fiesta (vakarėlis), lietuvė sako supratusi, kur link turėtų pasisukti jos pačios gyvenimas. Ir stojo mokytis ispanų filologijos.
Tiesa, detalaus ateities plano Otilija juokiasi kol kas neturinti. Bent jau sustyguoto pagal tikslias datas. Pirmiausia jai norėtųsi daugiau keliauti, dar labiau atsiskleisti kaip asmenybei, patirti dar nepatirta ir atrasti, ko dar neteko atrasti.
O. Tolušytė norėtų, jog artimiausiu metu išsipildytų jos noras gerokai ilgesniam laikui išvykti savanoriauti į tą pačią organizaciją, kurioje teko praleisti du įsimintinus mėnesius.
Būtų keista, jeigu aistringos ispanų kultūros gerbėjos norų sąraše nebūtų planų skersai ir išilgai išnaršyti Ispaniją, taip pat leistis piligriminiu Šv. Jokūbo keliu.
„Žinau, kad nebus lengva, tačiau iššūkius aš mėgstu. Tikiu, kad tie keli šimtai kilometrų savyje, su savim ir dėl savęs atvers akis“, – sako būsima ispanų filologijos bakalaurė.
