-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžiečių teiraujamės, kokie jiems išlikę mokykliniai įspūdžiai ir kokia buvo įsimintiniausia Rugsėjo 1-oji?
Asta Sakalienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Iš vaikystės labiausiai įstrigo pasiruošimas šiai dienai.
Prisimenu baltus labai didelius kaspinus, įpintus į dvi kasas, baltas iki kelių kojines, išbalintą uniformos apykaklę ir, žinoma, už save didesnius kardelius mokytojai.
Visada laukdavau susitikimo su klasės draugais, nes vasarą retai matydavomės, dažniau laiką leisdavau kaime pas senelius arba vykdavau į stovyklas.
Apie mokyklą išliko tik geri ir šilti prisiminimai. Kadangi dar darželyje svajojau tapti mokytoja, stebėjau visus mane supančius žmones, mokiausi iš mokytojų – įdomių, kūrybiškų, reiklių, dalykiškų, charizmatiškų, veiklių, besišypsančių ir ne tik.
Prisiminimuose išliko nuotrupos: klasės ir mokyklos kalėdiniai renginiai, vaikščiojimas ratu koridoriais per pertraukas, mokytoja, kuri vedė pamoką nusiavusi batus, ilga medinė rodomoji lazdelė (ja mokytojai kartais ir pagrūmodavo), klasės draugų užkišta kabineto durų spyna, valgyklos maistas – pieniška sriuba su plutele, rytinė mankšta prieš pamokas mokyklos kieme, šuolis per ožį, kai susilaužiau raktikaulį, privalomas darbas ūkiuose.
Buvau gera mokinė. Išdaigų nekrėsdavau, iš pamokų nebėgdavau, tėvams dėl manęs raudonuoti netekdavo.
Kartą, kai susirgo matematikos mokytoja, ją vadavo mano mama, kuri dirbo toje pačioje mokykloje. Mama žinojo, kad vakare nesimokiau įrodyti geometrijos teoremą, todėl pakvietė atsakinėti. Tai turbūt buvo mano pirmasis dvejetas. Labai skaudus, bet kartu pamokantis – neatidėlioti darbų.
Noriai ir aktyviai lankiau įvairius būrelius, žaidžiau krepšinį. Net mažas ūgis netrukdė prasiveržti pro priešininkus. Lankiau tautinių šokių būrelį, mokiausi groti akordeonu, dainavau chore. Domėjausi astronomija, sprendžiau jaunųjų fizikų mokyklos „Fotonas“ uždavinius. Dažnai su klasės draugais pasidalindavau namų darbais, ypač matematikos, fizikos ir chemijos.
Rugsėjo 1-oji – šventė ne tik vaikams, tėvams, bet ir mokytojams. Tai naujų iššūkių pradžia.
Šventė prabėga labai greitai, tačiau pasiruošimas užtrunka. Man norisi, kad pirmoji pamoka visada būtų jauki, tikslinga, įdomi, vaizdinga, įtraukianti, todėl dažniausiai su mokiniais pasidaliju pamokančia istorija, kuri tampa tų mokslo metų klasės tikslu.
Pavyzdžiui, pasaka „Baltas pieštukas“ mokė, kad klasėje niekada nebebūtų tuščių pagyrų, puikavimosi, beprasmių ginčų. Žydrasis obuolys, atriedėjęs ir į mūsų klasę, skambėdavo sidabriniais varpeliais tik tuomet, kai būdavome dėmesingi, rūpestingi, nesavanaudiški, draugiški.
Pasakojimo „Paprastas akmenukas“ pagrindinė mintis tapo klasės šūkiu „Kiekvienas ypatingas savaip!“ Kai kurie mokiniai talismaną – akmenuką su savo nusipieštu runos ženklu – kuprinėje nešiojosi visus mokslo metus.
Ieva Brikė. Asmeninio archyvo nuotr.
Labiausiai jaudinanti Rugsėjo 1-oji buvo devintoje klasėje. Pirma diena naujoje mokykloje, kurioje nebuvo uniformų, o ir šiaip daug kas buvo kitaip. Taip pat rugsėjo 1-ają fotografavo klasės nuotrauką. Nauji žmonės, nauja mokykla ir dar klasės nuotrauka!
O kai susėdome klasėje ir mokytoja paklausė apie dalyvavimą olimpiadose, pusė naujų bendraklasių šovė rankas į viršų – tiesiog susitraukiau kėdėje. Suglumau, sunku buvo suvokti, kokie gabūs ir darbštūs yra mano naujieji klasės draugai.
Taip prasidėjo patys smagiausi ketveri metai Kauno technologijos universiteto gimnazijoje.
Man labiausiai patiko tikslieji mokslai, juose maudžiausi kaip žuvis vandeny. Kita vertus, labai nemėgau mokytis atmintinai. Prasčiausi pažymiai būdavo iš užsienio kalbų žodyno kontrolinių ir geografijos.
Bet pamokas prisimenu kaip antraplanį dalyką. Daugiausia mokykloje užsiėmiau socialine ir kūrybine veikla.
Choras, šokiai, teatras, renginių organizavimas ir olimpiadininkų būreliai matematikos bei fizikos srityse buvo mano kasdienė duona.
Mama, kalbėdama apie tuos ketverius mano metus gimnazijoje, juokiasi, neva buvau pradingusi: išlėkdavau su dviračiu anksti ryte ir grįždavau namo jau temstant.
Esu labai dėkinga tuomečiam gimnazijos direktoriui Bronislovui Burgiui, kad sukūrė tokią oazę, kurioje galėjau mokytis visko.
Ingrida Bučinskienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Pirmos klasės Rugsėjo 1-osios niekaip negalėčiau pamiršti.
Ko gero, visiems pirmasis žingsnis mokykloje asocijuojasi su jauduliu, smalsumu, naujų sąsiuvinių ir knygų kvapu, gėlės žiedu rankoje, jaudinančiu susitikimu su pirmąja mokytoja. O man – su pirmu viešu pasirodymu. Beje, nelabai sėkmingu.
Neišlikę atmintyje, nei kaip į klasę suėjome, nei su kuo sėdėjau, nei ką kalbėjo mokytoja, tačiau aiškiai, raiškiai ir net spalvotai pamenu, kad mokytojai paklausus, ar kas moka eilėraštį, staigiai pakėliau ranką. Mama net nespėjo nutverti.
Pasipuošusi didžiuliu baltu kaspinu išdidžiai nužingsniavau prieš klasę ir pradėjau deklamuoti: „Du gaideliai, du gaideliai baltus žirnius kūlė…“ Ir, o siaube! Ožka pakišo koją – dingo žodžiai iš galvos.
Su mokytojos ir visų vaikų pagalba baigiau pasirodymą, bet tas gėdos jausmas vis dar persekioja. (Juokiasi).
Tas pirmas žingsnis, matyt, ir nulėmė mano mokyklinį ir visą tolesnį gyvenimą.
Nebuvau labai stropi ir pavyzdinga mokinė – tokia per viduriuką, bet jei reikėjo vaidinti – aš, dainuoti – aš, krėsti išdaigas – aš, dalyvauti sporto varžybose – aš. Jei kas sudužo, nukrito, sulūžo – netyčia, bet ir vėl aš.
Todėl dabar, pati būdama mokytoja, puikiai suprantu padūkusius vaikus.
Arūnas Balčiūnas. G. Kartano nuotr.
Turbūt juokingiausia mano Rugsėjo 1-oji buvo penktoje klasėje, nors pačiam nebuvo linksma.
Su nauja uniforma ir puokšte kardelių vienas pėdinau į mokyklą Linkuvoje. Pamenu netgi tą pasididžiavimą. Ir uniforma tokia tvarkinga! Tuomet ji buvo neišvengiamai privaloma. Jei, pavyzdžiui, uniformos kelnės būdavo išskalbtos ir į mokyklą ateidavai su kitomis, ne tik pastabą gaudavai, bet dar ir mokyklos taisykles reikėdavo dešimt kartų perrašyti.
Tai va, einu toks išdidus į mokyklą ir staiga varna – pliurpt ant tos mano gražiosios uniformos. Su nosine (buvo netgi pakvėpinta!) teko valyti tą visą grožį, bet balta dėmė vis tiek liko. Nuotaika penktokui liko sugadinta visai dienai.
Rugsėjo 1-oji man nebūdavo kažkokia nelaimė, labiau šventė. Vyresnėse klasėse netgi labai jos laukdavau. Mat tą dieną galėdavai tikėtis pinigų.
Mes, mokiniai, vasarą dirbdavome kolūkiuose. Mūsų kraštuose vaikai per atostogas dirbdavo kokiuose keturiuose kolūkiuose, dar sūrinėje ir gyvulininkystės komplekse, kuris ir dabar veikia – jame danai augina kiaules. Du mėnesius dirbdavome, gaudavome algą, taip ir dviratį buvo galima užsidirbti, kai kam ir motoroleris išeidavo.
O rugsėjo 1-ąją iš tų kolūkių į mokyklą atvažiuodavo atstovai ir apdovanodavo geriausiai dirbusius moksleivius – įteikdavo 25 rublius. Tais laikais, apie 1987-uosius, tai buvo dideli pinigai.
Visas vasaras gyvulininkystės komplekse uždarbiaudavau, o paskutiniąją jau buvau net šiokią tokią karjerą padaręs – paskirtas administratoriumi.
Buvau jau aštuntokas, kai rugsėjo 1-ąją prieš kokius 700 išrikiuotų mokinių to komplekso atstovas man įteikė 25 rublius. Va čia tai bent!
