Išėjimo nėra

Su Aušryte žiūrėjom serialą, kuriame pagrindinis herojus netenka atminties. Ilgai ieško atsakymų, kas jis buvo ir koks buvo jo gyvenimas. Sužinojęs visą tiesą apie save, jis nusprendžia pasitraukti iš gyvenimo.

Mano proseneliai amžino atilsio atgulė nedidelėse kapinaitėse Pasvalio rajone, ten, kur prasidėjo jų gyvenimas. Išėjo išvarginti ligų ir senatvės, tačiau aš puikiai atsimenu vaikystę, kai dar su prosenele ir mama važinėdavom tvarkyti tų kapinaičių. Tarp didelių, išstypusių pušų ir eglių kapinaitės man, mažam, atrodė kaip sustingęs miestas.

Vaikščiodavau tarp antkapių bandydamas įsivaizduoti, kokie žmonės ten atgulę. Nuravėjusios kapelius, mama su prosenele pakviesdavo mane išnešti piktžolių už tvoros. Už kapinių vartelių styrodavo šiukšlių krūva, o kitoje jos pusėje trys maži kauburėliai. Retai ant jų degdavo žvakutės ir žydėdavo gėlės.

– Kodėl juos palaidojo už tvoros? – kartą paklausiau mamos ir prosenelės.

Šioji tik sučepsėjo lūpomis ir ravėjo toliau, tarsi neišgirdusi klausimo.

– Kiek žinau, ten palaidoti nusižudę žmonės, – tarsi sušnibždėjo mama.

– O kodėl jie guli už tvoros, šalia šiukšlių?

– Nes tik Dievas sprendžia, kada mirti, kitaip būsi palaidotas už tvoros ir nužengsi į pragarą, – ištiesusi nugarą ir pagaliau atsitraukusi nuo kapelių „čiustinimo“ atsakė prosenelė ir pasiuntė mane atnešti vandens, kad daugiau neuždavinėčiau kvailų klausimų.

Aš daugiau ir neuždavinėjau. Prosenelė netrukus mirė, o kapinių tvorą praplėtė ir tie trys kapeliai atsidūrė kapinaitėse kartu su visais amžinu miegu miegančiais gyventojais.

Kiek rodo mano gyvenimo patirtis, labai daug žmonių nors kartą gyvenime pagalvoja apie pasitraukimą. Prislegia nelaimės, ligos, aplinkybės ir, žinoma, priklausomybės. Išeina jautrūs, geri, bet neradusieji savo vietos.

Pažinojau tolimųjų reisų vairuotoją, kuris pragėrė teises ir darbą, nebegalėjo išmaitinti šeimos su dviem vaikais.

Nusižudė. Visaip bandžiau jį pateisinti, bet nepavyko. Man tai panašu į egoizmą, nes iš tokios situacijos tikrai galima rasti protingesnę išeitį. Smerkti irgi negaliu, nes ir pats vieną kartą buvau palūžęs. Tokiomis akimirkomis įsijungia tarsi tunelinis mąstymas ir baisi nesėkmė apgaubia žmogų iš visų pusių, kad pro tunelio sienas niekas prie jo neprisibelstų. Jei nieko nebūna šalia, niekas nepalaiko už rankos ir nepasako, kad kiekvieną problemą galima sumažinti, tampa baisu ir juoda, o tamsusis tunelis to tik ir laukia. Aš nežinau, ar tas vairuotojas buvo tikintis ir žinojo, kad seniau būtų atsidūręs už kapinių tvoros. Nežinau, ar tas žinojimas būtų jį sustabdęs. Bet gal būtų sustabdęs tikėjimas.

Vieną kartą per televiziją mačiau laidą. Joje buvo parodytas eksperimentas su vaikais. Vaikų darželio kambaryje pastatė kibiriuką, įrengė slaptą kamerą ir kviesdavo po vieną 4–5 metų vaiką. Jis turėdavo nusisukęs nugara iš poros metrų mesti į kibirėlį kamuoliuką. Bet kam tai būtų sunku. Kadangi vaikas kambarėlyje likdavo vienas, dažniausiai jis apsižiūrėdavo, jog niekas nemato ir, atsisukęs veidu, įmesdavo kamuoliuką arba net jį įdėdavo. Taip gudrauti bandė 90 proc. vaikų.

Tada buvo pakviesta kita grupė vaikų ir kambaryje pastatyta kėdė. Vaikams buvo paaiškinta, kad ant šios kėdės sėdi nematoma fėja, kuri stebės, ar jie neapgaudinėja. Ir visi vaikai patikėjo. Nė vienas nebandė apgauti menamos fėjos.

Aš labai bijau dėl jaunosios kartos. Tokios išoriškai stiprios, netikinčios fėjomis. Prisiskaitę motyvuojančių knygų, prisiklausę įvairiausių mentorių apie greitą praturtėjimą ir sėkmę, jie eina per gyvenimą kaip tankais. Bet ir geriausi tankai turi pažeidžiamas vietas. Gyvenimas paleidžia keletą padegamųjų sviedinių į tanko bokštą, suskaldo vikšrus ir tankas lieka stovėti vienatvės dykumoje, nes kiti neturi laiko jam padėti. Juk jie irgi siekia gyvenimo tikslo ir karjeros aukštumų. Būtent tada taip reikia ką nors toje dykumoje turėti. Ką nors, kas nuimtų visus šarvus, apkabintų ir pasakytų: tu ne vienas.

Nenoriu piršti jiems Dievo. Kiekvienam tebūnie savaip. Tegul tai būna gerosios fėjos ar medis kaime, kurį galima apkabinti. Tai gali būti seniai pamirštas draugas, kurį kažkada atstūmei dėl savo puikybės. Gali būti jauna psichologė, kurią net gali slapčia įsimylėti, nes parodė tau kelią. Viskas tinka – svarbiausia nebūti vienišam ir kalbėtis.

Kai permąsčiau savo norą išeiti, supratau, kad tai buvo nevilties šauksmas. Aš nebenorėjau taip gyventi, bet nežinojau, kaip išlįsti iš to tunelio. Man ištiesė ranką ir aš jos įsikibau. Negalvojau, kaip atrodau iš šalies, negalvojau, kad esu silpnas, man nebuvo baisu, nes suradau, kuo tikėti.

Ir nenorėjau atsidurti už tvoros.