A. Pralgauskas sako tikintis, jog sukurs geresnę ateitį savo vaikams, kad jie galės gyventi jiems skirtuose bendruomeniniuose, savarankiško gyvenimo ar kitaip pavadintuose namuose, kur bus laimingi. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Išbandymai tapo palaiminimais

Išbandymai tapo palaiminimais

Prieš gimstant pirmajam sūnui, Aras Pralgauskas, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, mažne neteko kojos. Vėliau ji buvo sudėliota iš gabalėlių, bet vyriškis liko neįgalus. Netrukus paaiškėjo, kad daug džiaugsmo šeimai dovanojęs pirmagimis negirdi, dar vėliau sužinota, kad berniukas – autistas. Labai lauktas antrasis sūnus taip pat gimė kurčias.

Tiesiog gyvenimas

„Šitie įvykiai kitiems gali atrodyti kaip negandos, o man jie – tiesiog gyvenimas, į juos žiūriu realistiškai. Žinau, kad nėra prasmės virkauti dėl to, ko nepakeisi, o drauge privalu daryti tai, ką gali padaryti. Tą aš ir darau“, – į klausimą, kaip priėmė skirtus išbandymus, atsakė A. Pralgauskas.

Ir pridūrė, kad išbandymai jam tapo palaiminimais.

Atsidavęs šeimai

Tėvo dienos laikraščio numeriui ieškojome nepaprasto tėčio. Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė nė nemirktelėjusi pasiūlė aprašyti išskirtinę A. Pralgausko istoriją. Direktorė patikino per ilgus vadovavimo šiai mokyklai metus, ko gero, dar nebuvo sutikusi taip savo vaikams atsidavusio, galvą už juos ir už savo šeimą guldančio vyro.

Patį A. Pralgauską toks apibūdinimas prajuokino. Aras sako, jog iš pradžių pats nelaimingas atsitikimas, o po to ir jį sekusi negalia lėmė, jog pagrindine šeimos maitintoja tapo teisėjos pareigas einanti žmona.

„O man lieka rūpintis vaikais. Nemanau, kad darau ką nors ypatinga. Bet kadangi mūsų vaikai ypatingi, tai ir to rūpesčio tenka daugiau“, – svarsto tėtis.

Vėjavaikį sutramdė meilė

Mokyklos direktorės nepaprastu įvardintas tėtis be jokių įkalbinėjimų sutiko savo istoriją papasakoti „Sekundei“.

Pokalbį pradėjau klausimu, kokią svarbą jam turėjo paties tėtis. Minutėlę susimąstęs, A. Pralgauskas ištaria, kad tėtis jam nebuvo pavyzdys.

„Iš jo turbūt pasimokiau, kokiu tėvu nebūti“, – paatviravo Aras.

Jo akys sušvito prakalbus apie dėdę – puikų, stiprų, energingą mamos brolį.

„Šitie įvykiai kitiems gali atrodyti kaip negandos, o man jie – tiesiog gyvenimas.“

A. Pralgauskas

„Bendraudamas su dėde mačiau, kad yra ir atsakingų, mylinčių, organizuotų vyrų“, – sako A. Pralgauskas.

Augo jis Akmenėje, turėjo jaunesnius brolį ir sesutę, juos mylinčią mamą.

„Ir vaikystėje, ir jaunystėje buvau vėjavaikis. Mokiausi šiaip sau, aukštų mokslų net nesitikėjau išeiti, pasirinkau statybininko duoną, važinėjau dirbti į Vokietiją, parsiveždavau pinigų, leisdavau juos. Ir taip buvo tol, kol sutikau itin gražią, energingą, gabią, protingą, sakyčiau, ugningą teisininkę. Ir įsivaizduokite, ji, beje, už mane jaunesnė 7 metais, sutiko būti mano žmona!“ – su susižavėjimu apie mylimą moterį pasakoja panevėžietis.

Nerimas pasitvirtino

Vienas iš senosios, kitas iš Naujosios Akmenės kilę Aras ir Alvida Pralgauskai panevėžiečiais tapo ne iškart. Į miestą prie Nevėžio juos atvedė sūnaus kurtumas.

„Pirmąjį sūnų Astijų žmona gimdė viena, manęs šalia nebuvo. O vienai jai teko gimdyti todėl, kad man, kone bekojui, buvo iš įvairių mano paties dalių bei svetimkūnių lipdoma nauja koja“, – pasakoja A. Pralgauskas.

Akmenėje trūkstant teisininkų šią specialybę įgijusi jo žmona tame mieste buvo tiesiog nepakeičiama, kelis mėnesius paauginusi Astijų, ji vėl išėjo į darbą.

„Su sūnumi daugiausia laiko leisdavau aš. Ir štai, kai mažyliui buvo 4 mėnesiai, mano dėmesį patraukė toks dalykas. Būdavo, einu per kambarį, manieji ramentai garsiai daužosi į grindis, o mūsų vaikas į šį garsą nereaguoja“, – mena A. Pralgauskas.

Pora kreipėsi į klausos specialistus. Jaunų tėvų nerimas pasitvirtino. Paaiškėjo, kad Astijus gimė visiškai kurčias.

Ne verkė, o veikė

A. Pralgauskas sako, kad nei jo, nei žmonos giminėj klausos problemų turinčiųjų nėra, bent nežinoma, kad tokių būtų. Kita vertus, jis svarsto, kad paieškos mažai ką bepakeistų.

„Sužinoję, kad mūsų vaikas negirdi, supratome, kad reikia ne svarstyti, kodėl jis gimė būtent toks, kas galėjo būti kitaip, bet imtis žygių, kad padėtume kūdikėliui“, – sako tėtis.

Jiedu išsiaiškino, kad geriausia pagalba negirdinčiam vaikui – implantuojamas klausos aparatas.

„Kainavo jis tuomet 100 tūkstančių litų. 57 tūkstančius kompensuodavo valstybė, likusią sumą buvo privalu turėti patiems“, – mena A. Pralgauskas.

Žinia apie šimtatūkstantinį aparatą Pralgauskus sutelkė veikti.

„Lietuvoje ir užsienyje ėmėme ieškoti rėmėjų, patys taupėm pinigus. Ir sutaupėm, ir gavom, vaikutis buvo operuotas. Tiesa, pinigų pakako įstatyti tik vienos ausies implantui. Kitam tokiam būtų reikėję dar 100 tūkstančių litų“, – pasakojo Aras.

Keliautojų šeima

Astijui augant, kai jau buvo pasirūpinta, kad jis girdėtų ir būtų galima su berniuku susišnekėti, tėvai pradėjo įžvelgti, kad jis ir girdėdamas nelabai nori bendrauti. Nuodugniai ištyrus vaiką paaiškėjo, kad berniukas autistas, o jo autizmo formą medikai įvardino kaip sunkią.

Pasak A. Pralgausko, autizmo diagnozė reiškia, kad ją turintis žmogus gyvena savitą gyvenimą, yra atsiskyręs nuo kitų, o drauge – nuo jų priklausomas, jis nėra savarankiškas. Tokio asmens emocijos, veiksmai ne visuomet būna tolygūs, aplinkiniams jų nepavyksta numatyti.

„Nepaisant to, Astijus labai mielas, su juo smagu keliauti. Jis rašo, skaičiuoja, meistrauja, puikiai pažįsta žemėlapį“, – su didele meile apie sūnų kalba A. Pralgauskas.

Anot jo, medicininė literatūra autistus apibūdina kaip prisirišusius prie vieno ir to paties maršruto, iš kurio jiems sunku iškrypti. O štai Astijus mėgsta naujas vietas, nori kelionių įspūdžių.

„Keliauti mėgstame mes visi. Dažną savaitgalį sėdam ir mašiną ir keliaujam po Lietuvą, pasiekiam Latviją, vasaromis dažnai traukiam į pajūrį“, – pasakojo A. Pralgauskas.

Pasak A. Pralgausko, didžiausia laimė – mokėti džiaugtis ir vertinti tai, ką turi. „O aš turiu tikrai daug“, – tvirtina tėtis. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Panevėžyje – kaip Vokietijoje

Iš Akmenės į Panevėžį šeima atsikėlė tada, kai teisininkė jo žmona išlaikė teisėjos egzaminus ir buvo skiriama į šias atsakingas pareigas. Problemų dėl klausos turinčio berniuko mama norėjo dirbti ten, kur yra kurčiųjų ugdymo centras, galintis padėti užaugti sūnui. Jos noras buvo išklausytas.

Į Panevėžy jie atvyko trise.

„Atsikėlęs į šį miestą jaučiausi taip pat, kaip jaunystėje nuvažiavęs dirbti į Vokietiją. Viskas man čia buvo svetima, skirtumas nuo Vokietijos tik tas, kad galėjau kalbėti savo kalba“, – mena A. Pralgauskas.

Panevėžyje gimė antrasis sūnelis Jokūbas.

„Dar prieš laukdamiesi Jokūbo, abu su žmona genetiškai išsityrėme ir sužinojome, kad esame tokie specifiniai, jog mūsų ryšys lemia susilaukti kurčių vaikų“, – pasakoja Aras.

Nepaisant tokios žinios, tėvams net nekilo minties neturėti daugiau vaikų.

„Abu jų norėjome“, – užtikrintai sako A. Pralgauskas.

Taip į pasaulį atėjo už Astijų 6 metais jaunesnis broliukas Jokūbas. Šis berniukas irgi gimė negirdintis.

„Jau geriau žinojome, kaip padėti antram negirdinčiam vaikeliui. Jam implantuotas nebe vienas, o du klausos aparatai. Dėl jų sūnus gerai girdi, noriai bendrauja. Jis toks pat vaikas kaip ir visi sveikieji jo bendraamžiai. Skiriasi tik tuo, kad gyventi jam tenka turint papildomas klausos gerinimo priemones“, – sako tėtis.

Berniukas ir lanko įprastą darželį.

Sunkių likimo kirčių patyrusioje šeimoje apstu meilės ir džiaugsmo. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Laimė – vertinti, ką turi

Pasiteiravau, kokia A. Pralgausko diena. O ji tokia: rytais į darbą teisme nuveža žmoną, į ugdymo įstaigas išvežioja vaikus. Tada kimba į organizacinius visuomeninius darbus draugijoje, vienijančioje autizmo sutrikimų turinčių vaikų tėvus. Dar turi visuomeninių pareigų miesto Savivaldybėje, dirba būsto pritaikymo neįgaliesiems komisijoje. Tad kasdien tenka tvarkyti daug visuomeninių reikalų.

Baigiantis darbo dienai, Aras vėl važiuoja susirinkti namiškių. Į namus susirinkusi šeima dažnai vakarienei valgo tai, ką būna sukūręs tėtis.

„Jaunystėje nemaniau, kad galėsiu kada nors išmokti gamint valgį. Tada net kiaušinio išsivirti nemokėjau. O dabar išmokau daug ką sukurti. Ir šeima, ir pažįstami mane pagiria už kūrybiškai išvirtą maistą“, – neslepia pasididžiavimo tėtis.

Kvalifikuotas statybininkas A. Pralgauskas turi individualios veiklos pažymėjimą, prie individualių gyvenamųjų namų įrengia terasas, sodybose stato tiltukus virš tvenkinių. Taip pat iškylauja su kitomis autistus vaikus auginančiomis šeimoms.

„Žodžiu, gyvenu gerai, esu laimingas, turiu ką veikti, dėl ko gyventi, ką mylėti“, – patikina vyriškis ir netgi priduria, kad yra palaimintas.

Pasidomiu, ar jis tikintis. Atsako, kad tikintis, tik mažai praktikuojantis.

„Tikiu tuo, kad sukursiu geresnę ateitį savo vaikams, kad jie galės gyventi jiems skirtuose bendruomeniniuose, savarankiško gyvenimo ar kitaip pavadintuose namuose, kur bus laimingi“, – sako nepaprastas tėtis.

Anot jo, didžiausia laimė – mokėti džiaugtis ir vertinti tai, ką turi.

„O aš turiu tikrai daug“, – įsitikinęs A. Pralgauskas.

Komentarai

  • Tokiam Tėvui visų pagarba . Po tokių likimo smūgių žmogus laikosi ištvermingai , ieško ir randa sprendimus iš nelengvų situacijų , rūpinasi vaikais , sutaria su žmona , randa laiko tvarkyti daugiabučio aplinką , kai už jį sveikesni ir ženkliai jaunesni geriau paguli ant sofkutės .Žodžiu , jis gali būt pavyzdžiu daugeliui , kurie būdami sveikesni savo gyvenimą iššvaisto alkoholiui , lošimams arba knygiūkščių rašymui apie tokį gyvenimėlį , apie kurį turėtų būt gėda viešai kalbėti ( turiu galvoje šiame portale pastoviai besireiškiantį žmogystą , redakcijos numylėtinį A.Skačk. . )

    • Atsakyti
  • Wow koks idealus tėvas. Net keista tai sužinoti perskaičius. Gaila, kad visos gyvenimo negandos taip ir neišmokė atiduoti skolų…

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų