-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šis pastatas – liudininkas ne tik skausmingos, bet ir gražios gatvės istorijos.
Verčiant Panevėžio istorijos puslapius, vienas įdomiausių pasakojimų neabejotinai būtų apie P. Puzino gatvelę, visoje Lietuvoje bene labiausiai žinomą dėl 131-uosius metus skaičiuojančio kalėjimo raudonų mūrų.
Vyresnės kartos panevėžiečiai šią gatvelę dar prisimena kaip Marytės Margytės.
O paties pirmojo, seniausio gatvės vardo – Žalioji – niekas ir nebežino, nebent tik istorikai ar kraštotyrininkai, kruopščiai renkantys savojo krašto praeities ženklus.
Tiesa, „Žaliosios“ vardas panevėžiečiams nesvetimas – ilgus metus čia pat esančiame skvere veikė kavinė ir baras tokiu pavadinimu.
O gatvė Žaliąja vadinta labai seniai – dar caro laikais.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad Žalioji gatvė pirmąkart paminėta 1871 metų Panevėžio plane.
Panevėžio plane dabartinė P. Puzino gatvė pirmąkart paminėta 1871-aisiais ir vadinta Žaliosios vardu. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.
Dabartinis P. Puzino vardas gatvei suteiktas 1919 metais. Ir neatsitiktinai – juk šis žmogus daug nuveikė Panevėžio labui ir atstatant miestą po 1881 metų gaisro, ir įkuriant garsiąja Berniukų gimnaziją, tapusią Panevėžio realine mokykla, o dabar – garsia J. Balčikonio gimnazija. O dar Povilas Tadas Puzinas (1839–1911) rūpinosi tiltų statyba, kelių gerinimu, telefono linijos tiesimu.
To meto panevėžiečiai vertino jo pastangas ir norėjo dar 1896 metais garbaus bajorų veikėjo ir mecenato vardu, Panevėžio miesto dūmai pasiūlius, pavadinti vieną pagrindinių miesto gatvių. Tačiau carinė valdžia neleido – P. Puzinas tuo metu atliko tremties bausmę.
Šiam panevėžiečiui nebuvo svetimas nacionalinis sąjūdis. Dar studijuodamas Maskvoje drįso viešai kalbėti lietuviškai, priklausė lietuvių studentų draugijai.
Ir vėliau palaikė ryšius su lietuvių nacionalinio sąjūdžio veikėjais, kartu su Panevėžio realinės mokyklos kapelionu Adomu Jakštu-Dambrausku protestavo prieš mokinių katalikų varymą melstis į cerkvę.
Lemtis garbiajam mecenatui nebuvo gailestinga. Jo įstaigose dirbusiems tarnautojams pasisavinus ir iššvaisčius daugybę lėšų, dėl skolų P. Puzinas bankrutavo, jo turtas išparduotas.
1890 metais carinio teismo sprendimu jis dešimčiai metų ištremtas į Sibirą, Irkutską. Atlikusiam bausmę šviesuoliui nebuvo leista grįžti į Lietuvą, teko apsigyventi Ukrainoje, ten ir mirė.
Žalioji gatvė P. Puzino vardu pavadinta jau po jo mirties – 1919-aisiais ir taip buvo vadinama beveik keturiasdešimt metų.
Po Antrojo pasaulinio karo į Lietuvą atneštos permainos pakeitė ir gatvių pavadinimus.
1947 kovo 21 dieną gatvė pervadinta Marytės Margytės vardu.
P, Puzino vardas gatvei sugrąžintas tik 1990 metų rugpjūtį.
Bene seniausias ir garsiausias P. Puzino gatvėje esantis pastatas – raudonas mūras, pažymėtas 12 numeriu.
Dabar tai Lietuvos kalėjimų tarnybos Panevėžio kalėjimas, dar iki šių metų vadintas Panevėžio pataisos namais.
Šiuo metu čia bausmę atlieka 206 moterys.
Panevėžio kalėjimas – vienintelė šalyje išskirtinai moterims skirta įkalinimo įstaiga.
Tačiau taip buvo ne visada.
Tik septintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, apie 1963 metus, istorinis pastatas atiduotas vien moterų nelaisvei.
O iki to laiko 1892 metais statytos kalėjimo sienos matė daugybė permainų – keitėsi valdžios, reglamentai, tvarkos, nuteistųjų skaičius, jų teistumo mastai ir priežastys.
„Kalėjime buvo galima skaityti laikraščius, bet ne viską juose – kai kuriuos straipsnius iškarpydavo kalėjimo cenzūra. O ilgiau kalėję ir neturintys nuobaudų kartą per savaitę galėjo klausytis radijo.“
D. Pilkauskas
Bene tuščiausias kalėjimas buvo 1919 metais, vokiečiams palikus Panevėžį. Tačiau, kaip žinoma, tokios vietos ilgai tuščios nestovi, netrukus kalinių vėl ėmė daugėti.
1921 metais P. Puzino gatvėje esančiame kalėjime kalinti 64 vyrai ir 7 moterys. Kartu su tardomaisiais tuo metu čia iš viso laikyti 235 asmenys.
„Kalėjime nuolat būdavo apie tris šimtus kalinių. O tilpti, esant reikalui, galėjo ir visi keturi šimtai“, – sako D. Pilkauskas.
Štai 1935 metais Panevėžio kalėjime bausmę atliko 301 vyras ir 33 moterys. Iš jų vienas vyras nuteistas iki gyvos galvos. Kartu su tėvais kalėjime augo ir vaikai – keturi berniukai bei viena mergaitė.
Kaip praeities kaliniai gyveno, ką atskirti nuo visų už tų storų sienų veikė, taip pat žinoma.
Panevėžio kraštotyros muziejus turi surinkęs nemažai faktų apie anuometinį nuteistųjų gyvenimą.
Tarpukariu dienotvarkė buvusi gana griežta. Kalinius švilpuko signalas žadindavo pusę šešių ryto. Iki septintos – per pusantros valandos reikėjo nusiprausti, sutvarkyti lovas, kameras.
Panevėžio kalėjime iš ryto kaliniams duodavo kavos, pietums ir vakarienei – sriubos. Duonos kaliniai gaudavo po 600 gramų per dieną.
Dirbantieji 7 valandą turėjo eiti į darbus stalių, audimo, kalvių ir kituose skyriuose.
Vidurdienį sėsdavę pietų, po to 30 minučių skiriama pasivaikščioti ir vėl darbas. 17 valandą nuaidėdavo švilpukas, kviečiantis vakarienės, po valandos – vakarinis patikrinimas.
Istorikas pasakoja, kad kalėjime buvo pagaminta ir kai kuri naujai įsteigtam Panevėžio muziejui reikalinga įranga.
Taip 1927 metų sausį Panevėžio muziejus gavo kalinių pagamintas ąžuolines vitrinas numizmatinei kolekcijai.
„Kokybiškus kalinių pagamintus baldus noriai pirkdavo miestiečiai. Užsakymų būdavę daug“, – sako D. Pilkauskas.
Kaliniai dirbdavo ir kitur. 1933 metais Bigailiuose Panevėžio kalėjimas pasistatė patalpą kaliniams, dirbusiems durpyne, gyventi. Su kalinių pagalba planuota durpėmis aprūpinti visą Panevėžio miestą.
Tarp kalinių būta ir labai nagingų, išradingų vyrų.
Ir nors tvarka kalėjime buvo gana griežta, istorija liudija, kad nuteistieji net jame sugebėjo neteisėtai suktis – šaltkalvių dirbtuvėse paslapčia gamintos labai geros kokybės netikrų dviejų ir penkių litų monetos.
1935 metais pinigų padirbinėtojų veiklą išaiškinus, nuteisti net keli asmenys.
Bene seniausias ir garsiausias P. Puzino gatvės pastatas – raudonas kalėjimo mūras. Tai vienintelė šalyje išskirtinai moterims skirta įkalinimo įstaiga. Tačiau taip buvo ne visada. P. ŽIDONIO nuotr.
Ir anais laikais žmonės už grotų nelaikyti tamsoje, jiems leista šviestis, skaityti, mokytis. Kalėjimo skaitykloje būta nemažai knygų, o kai kurios redakcijos per Kalėdas nemokamai atsiųsdavo laikraščių.
„Kalėjime buvo galima skaityti laikraščius, bet ne viską juose – kai kuriuos straipsnius iškarpydavo kalėjimo cenzūra. O ilgiau kalėję ir neturintys nuobaudų kartą per savaitę galėjo klausytis radijo. Kiekvieną sekmadienį visi norintys galėdavo eiti į kalėjimo teritorijoje buvusią koplyčią“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Kaip ir dabarties nuteistiesiems, taip ir anuomet būdavo siūloma ir įvairių užsiėmimų – kalėjime veikė choras, vadovaujamas Rimkevičiaus.
Nuteistieji būdavo kviečiami į minėjimus, paskaitas, koncertus. Kalėjime yra koncertavęs netgi Mykolo Karkos vadovaujamas choras.
Prie kalėjimo 1923 metais buvo įsteigta pradžios mokykla, bet mokytis neatsirado daug norinčių.
Vis dėlto gyvenimas nelaisvėje nebuvo saldus, tad kaliniai kartais keldavo ir savus reikalavimus. Štai 1931 metų sausį politiniai kaliniai paskelbė bado streiką, reikalaudami leidimo auginti plaukus bei leisti dieną gulėti.
Tačiau kaliniams labai triukšmauti buvo neįmanoma. Už administracinius nusižengimus juos bausdavo karceriu.
Tokią bausmę gavusieji atsidurdavo mažame prastai apšviestame kambarėlyje, kur nebuvo patalynės ir drausta rūkyti. Kaip bausmė kartais dar būdavo uždedami antrankiai.
Maistas karceryje – daugiau negu kuklus: tris kartus per dieną duona ir šaltas vanduo. Ir tik kas trečią dieną vieną kartą pasiūlydavo sriubos.
Užtat nenusižengusieji, karceryje nesėdintys kiekvieną ketvirtadienį galėjo eiti į 15 minučių pasimatymą.
Ta pasimatymų diena – ketvirtadienis, kalinių buvo švelniai vadinama Motinėlės diena. Nes juk į pasimatymus dažniausiai ir ateidavo motinos ar žmonos.
Ryšį su savaisiais buvo galima palaikyti ir laiškais – juos kaliniai galėjo išsiųsti kartą per dvi savaites ir, žinoma, prieš išsiunčiant patikrindavo kalėjimo administracija.
„Nemažai žinių apie kalėjimą, kalinius galima rasti to meto spaudoje. Įvairiai rašyta. Ir tvirtinta, kad į kalėjimą patenka daug girtuoklių ar tokių, kurių tėvai girtuokliai, ir kad čia galima patekti per neatsargumą ar nesusipratimą. Taip pat ne kartą pabrėžta, kad kalėjime būta ir gerų žmonių“, – pasakoja daug senos miesto spaudos perskaitęs D. Pilkauskas.
Nemažai rašyta ir apie 1921 metais Panevėžyje įkurtą Kalinių globos draugiją.
Šios draugijos rūpesčiu iki 1925 metų kalėjime visai išnyko užkrečiamosios ligos, iki tol plitusios masiškai. Mat stokota elementariausios higienos. Kai kurie kaliniai tuos pačius rūbus neskalbtus nešiodavo po kelerius metus.
Draugija išsirūpino, kad mirštantiems būtų kviečiamas dvasininkas.
Ypač kalinių globa rūpinosi šviesuolė, miesto bibliotekos įkūrėja Elžbieta Jodinskaitė. Ji buvo vadinama kalinių močiute.
Laikui bėgant Kalinių globos draugija ėmė veikti dar aktyviau. Ji kalėjime steigiamam orkestrui nupirko instrumentus ir mokėjo orkestro vadovui atlyginimą.
O štai 1931 metais Panevėžio kalinių globos draugija surengė loteriją ir joje gautą pelną skyrė kaliniams. Loterijoje buvo galima laimėti ir kalinių pagamintų baldų.
Dabartinis P. Puzino vardas gatvei suteiktas 1919 metais. Ir neatsitiktinai – juk šis žmogus daug nuveikė Panevėžio labui ir atstatant miestą po 1881 metų gaisro, ir įkuriant garsiąją Berniukų gimnaziją, tapusią Panevėžio realine mokykla, o dabar – garsia J. Balčikonio gimnazija. P. ŽIDONIO nuotr.
„Panevėžio kalėjime kalėjo daug garsių asmenybių, čia teko pabūti ir generolams, ir šiaip žymiems politikams ar visuomenės veikėjams“, – peržvelgdamas istoriją sako D. Pilkauskas.
Ypač dideli išgyvenimai vyko 1940 metų liepą prasidėjus sovietų okupacijai.
Tada už grotų be jokios kaltės buvo grūdami šviesiausi žmonės ir kalėjimas greitai perpildytas.
Čia 1940–1941 metais kalėjo garsus pedagogas, viena žymiausių tarpukario Panevėžio asmenybių, kalbininkas Petras Būtėnas. Neišvengė nelaisvės ir kitas žinomas pedagogas Jurgis Elisonas, daug kitų šviesių asmenybių.
Vokiečiams artėjant prie Panevėžio, 1941 metais birželio 23-iąją parengtas Panevėžio kalinių išgabenimo planas. Numatyta juos išvežti į Orenburgo sritį.
Neišvežtieji pasmerkti sušaudyti. Taip prie Panevėžio cukraus fabriko ir buvo sušaudyti neseniai suimti Panevėžio kalėjimo kaliniai.
Jau nacių okupacijos metais į Panevėžio kalėjimą atvykęs nacistinės Vokietijos karininkas Joachimas Hamanas įsakė areštuotuosius vežti į šaudymo vietą – į Kaizerlingo mišką.
Ypač daug politinių kalinių į kalėjimą pateko antrosios sovietinės okupacijos metais.
O už kalėjimo sienų, P. Puzino gatvėje, kaip ir dabar, taip ir praeityje ėjo savas įvairiaspalvis gyvenimas.
Senuose miesto laikraščiuose nuomonės apie tą gatvę – nuo liaupsių iki kritikos.
Štai 1929 metų „Panevėžio balse“ P. Puzino gatvė ne kartą pavadinama tiesiausia ir švariausia visame Panevėžyje.
O po poros metų – 1931-aisiais atsiranda straipsnių apie toje gatvėje dažnus praeivių apiplėšimus vėlyvais vakarais ar naktimis.
Toje gatvėje nuolat būdavo sutinkami išmaldos prašytojai. Spaudai atkreipus dėmesį, jog P. Puzino gatvėje nuolat elgetauja ir Lietuvai nusipelnęs žmogus, knygnešys Jonas Pakatinskas-Pakatiliukas, miesto valdžia šiam paskyrė 20 litų pensiją.
Iš spaudos sužinome, jog 1934 metų kovą Panevėžio gatvės skendo – dauguma jų buvo apsemtos, o P. Puzino gatvė ties kalėjimu tapo visai neišbrendama.
Gatvė, žinoma, buvo ir tvarkoma. 1928 metais miesto sodas iš P. Puzino gatvės pusės aptvertas gražia tvora, o gatvėje nutiestas platus šaligatvis.
1933 metais P. Puzino gatvė pratęsta iki Nevėžio.
Daug įvykių prabėgo P. Puzino gatve nuo to laiko, kai ji buvo pavadinta pramonininko, Panevėžio statytojo vardu.
Tiesa, su Panevėžiu siejamas ir kitas Povilas Puzinas – dailininkas, Panevėžio berniukų gimnazijos mokytojas, Kristaus Karaliaus katedros ir Marijonų koplyčios dekoratorius, paveikslų tapytojas.
Šis jau vėlesnių laikų bendrapavardis P. Puzinas (1907–1967) Panevėžyje gyveno vos keletą metų. Jo atminimas saugomas išlikusiuose tapybos darbuose.
