-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Planavęs siekti profesionalaus imtynininko ar kariškio karjeros, netikėtai ir sau pačiam pasirinko pedagogo kelią.
Paklaustas, kaip švenčia Mokytojų dieną, V. Gutauskas šypsosi: jis – ne pedagogas, o „fizrukas“ – kitaip jo mokykloje nevadina ir vaikai.
Sportas Vytautą lydėjo nuo mažų dienų. Baigęs Šiaulių sporto internatinę mokyklą, planavo ateitį toliau sieti su sportu – ruošėsi vykti į armiją, vadinamąjį sporto batalioną. Tuo metu garsus karininkas, tris kartus pasaulio sambo čempionas Česlovas Jezerskas kaip tik rinko naują kursą.
„Bet atsitiko taip, kad nuėjau klystkeliais – pavėlavau pateikti dokumentus, todėl profesinėje mokykloje teko mokytis lituoti televizorius“, – juokiasi pedagogas.
Gabų jaunuolį dėstytojai ėmė skatinti stoti į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą.
V. Gutauskas taip ir padarė: pedagoginės studijos pasirodė geresnė alternatyva nei tarnavimas tarybinėje armijoje.
Tuo metu pedagoginį institutą baigę jaunuoliai privalėjo trejus metus atidirbti kaimo mokykloje.
Taip V. Gutauskas atsidūrė Biržų rajono atokaus Geidžiūnų kaimo mokykloje – čia vaikams ne tik skiepijo meilę sportui, bet ir dėstė istoriją. Mokytojas šypsosi, kad kartu su mokiniais skaitė istorijos vadovėlius.
„Atsitiko taip, kad pablogėjo mokyklos direktorės sveikata ir Švietimo skyrius mane, kaip jauniausią mokytoją, paskyrė mokyklos direktoriumi“, – pasakoja Vytautas.
Gal ir būtų jaunasis pedagogas likęs Geidžiūnuose, jeigu ne kortas sumaišiusi meilė.
Pakviestam į draugo vestuves, V. Gutauskui į akį iš karto krito žavi panevėžietė, netrukus tapusi jo žmona.
Kadangi privalomus trejus metus kaime jau buvo atidirbęs, nieko nelaukęs susikrovė daiktus ir išskubėjo į Aukštaitijos sostinę.
„Tuo metu Paįstrio gimnazija pagal sporto rezultatus rajone buvo penkioliktoje vietoje iš penkiolikos. Čia vaikus kūno kultūros mokė logopedas ir fizikas. Nuėjau į rajono Švietimo skyrių ir pasakiau, kad noriu būti „fizruku“ būtent Paįstryje. Man pasiūlė rinktis, kurioje mokykloje noriu direktoriauti, bet direktoriauti nenorėjau, todėl už tą nenorą buvau ištremtas į Ėriškius“, – juokiasi V. Gutauskas.
Anot jo, tuo metu Ėriškiuose buvo vienas didžiausių ir garsiausių kolūkių rajone, tad ir mokykla gana nemaža. Vėl teko vaikus mokyti ne tik fizinio ugdymo, bet ir istorijos.
„Po metų Švietimo skyrius mane vėl išsikvietė ir darkart pasiūlė eiti direktoriauti, nes labai trūko mokyklų vadovų. Ir vėl pasakiau griežtą ne. Galiausiai nusileido ir leido pradėti dirbti Paįstrio vidurinėje mokykloje“, – kalbėjo V. Gutauskas.
Kitąmet bus jau keturi dešimtmečiai, kai jis dirba mokytojo darbą. Kaip pelnyti mokinių pasitikėjimą ir pagarbą, anot pedagogo, vieno recepto nėra.
Kaip mokytojas jis yra labiau reiklus nei griežtas, visuomet stengiasi su mokiniais rasti bendrą kalbą.
„Kai esi teisingas, vaikai tai vertina ir gerbia. Mėgstu susitarti ir laikytis susitarimų. Vaikams labai svarbu, kad mokytojas laikytųsi duoto žodžio“, – pabrėžia V. Gutauskas.
V. Gutauskui su jaunais žmonėmis visada įdomu dirbti. Nemažą darbo stažą turintis mokytojas pastebi, kad kartos labai skiriasi.
Tokių vaikų, kurie būtų visiškai nemotyvuoti, turėtų elgesio problemų, prieš du dešimtmečius sutikdavo labai nedaug.
„Kaip ūkininkai sako, būna labai derlingų metų, kai džiaugiesi viena po kitos skinamomis pergalėmis. Nors atrodo, su visais dirbi vienodai, bet kartais pasitaiko labai talentingų vaikų. Bet iš esmės tai, ką kalba sveikatos specialistai, yra tiesa: dabar vaikai prastesnės sveikatos, mažiau juda, sportuoja, dėl ko atsiranda įvairių problemų“, – pastebi V. Gutauskas.
Nors mokytojo sąskaitoje – net keli išugdyti sporto meistrai, su moksleivių komandomis išmaišyta Europa, pelnyta daugybė medalių ir apdovanojimų, labiausiai širdį paglosto, kad itin daug buvusių jo mokinių taip pat pasirinko fizinio ugdymo mokytojo kelią.
Ir Paįstrio J. Zikaro gimnazijoje pats dirba tik su berniukais, o mergaitėms fizinio ugdymo pamokas vedanti buvusi jo mokinė.
„Labiausiai stebina, kai su gėlėmis atvažiuoja mokinys, bet ne tas, kuris tapo čempionu ir kuriam atidaviau daugiausia savo laiko ir energijos, o tas, kuris niekada nemėgo sporto. Net širdį suspaudžia: gal ne visada tam vaikui daug dėmesio skirdavau, ne patį geriausią kamuolį paduodavau, bet atvažiuoja ir atveža švilpuką mano kolekcijai“, – atvirauja Vytautas.
Visą straipsnį skaitykite spalio 5 dienos (trečiadienio) „Sekundės“ laikraštyje.
