P. Židonio nuotr.

Iš spektaklių – sustirusiomis rankomis

Spustelėjęs šaltukas nosis gnaibo ne tik išėjusiems į lauką. Praėjusį savaitgalį Panevėžio bendruomenių rūmuose žiūrėjusiems spektaklius ne ką padėjo susineštos skraistės ar net paltai – taip žvarbu buvo žiūrovų salėje.

Dėl šalčio ne tik parteryje, bet ir scenoje rūmų vadovybė kaltina nevykusį statinio projektą. Ir šiek tiek – nerangius teatrų darbininkus.

Žiūrint į artistus – dar šalčiau

Išbandymą šalčiu sekmadienį patyrė Daiva Z., į Bendruomenių rūmus atėjusi pažiūrėti Rokiškio kultūros centro liaudies teatro spektaklio apie to krašto dievdirbio Liongino Šepkos gyvenimą.

„Įėjus į fojė nepasirodė šalta, tad, kaip ir pridera, su drauge nusirengėme paltus ir palikome juos rūbinėje“, – pasakoja panevėžietė.

Tačiau įėjus į didžiąją salę iškart persmelkė tokia žvarba, kad moterys nusprendė grįžti pasiimti paltų.
„Tik jie nelabai padėjo – neįtikėtinai šalta buvo toje salėje“, – sako Daiva Z., prisipažinusi, jog vaidinimui įpusėjus net šovė mintis užsimaukšlinti dar ir kepurę. Bet neišdrįso.

„Tai būtų buvę nepadoru prieš pačius artistus, – teigia. – Juolab kad viena aktorė vaidino vilkėdama plonytę suknelę. Žiūrėdama į ją net į siužetą nepajėgiau įsijausti – taip gaila buvo šalusios moters.“

Anot Daivos Z., eidamos iš žiūrovų salės ne tik jos su drauge, bet ir nemažai kitų žiūrovų ir rankas trynė, ir nosis šildė. O užuot dalijęsi įspūdžiais, svarstė, ar nesusirgs.

„Kitą sykį pagalvočiau, ar eiti į šios įstaigos kultūrinius renginius“, – apmaudo neslėpė Rūta K. Pasak panevėžietės, net specialiai atsinešta šilta skraistė mažai ką gelbėjo – išsėdėti iki spektaklio pabaigos prilygo kančiai.

Žiema atėjo ir į Bendruomenių rūmų salę. P. Židonio nuotr.

Kaip kaime prieš kelis dešimtmečius

Kad vaidinti Panevėžyje – ne patys saldžiausi pyragai, pripažino ir Liongino Šepkos vaidmenį atlikęs Rokiškio kultūros centro liaudies teatro aktorius, šio centro darbuotojas Arūnas Skardžius. Vyriškis teigė, kad jam pačiam, vaidinusiam su skrandute, itin šalta nebuvo. Tačiau kentėjo kolegė, kuriai teko vilkėti suknelę.

Po spektaklio važiuojat atgal į Rokiškį ir kitos artistės, pasak A. Skardžiaus, kalbėjo, kad Panevėžio scenoje ir salėje – neįprastai šalta.

„Tiesą sakant, esu matęs ir šaltesnių salių, – teigia aktorius. – Bet tai buvo prieš keliolika ar net kelias dešimtis metų, kai kaimų kultūros namai dar nebuvo renovuoti. Dabar nuvažiavus rodyti spektaklių, šalti kaimuose nebetenka.“

Šildė apšvietimo lempos

Aktorius atkreipė dėmesį, kad renovuotame Rokiškio kultūros centre žiūrovų salėje šiuo metu – šilta, gera, o po sceną vis tiek sklando skersvėjai.
„Bet kai vaidini, apie šaltį paprastai negalvoji. Be to, vaidinant Panevėžyje mus, aktorius, šildė scenos apšvietimo lempos“, – kūrybos sąlygomis Panevėžyje labai nesiskundė A. Skardžius.

Tačiau sakė nuo scenos išties matęs į paltus įsisupusių žiūrovų.

„Ir mano kolegės pasigailėjo, kad eidamos vaidinti nepasiėmė paltų – būtų apsigobusios jais bent per pauzes tarp išėjimų į sceną“, – pridūrė.

Kalti architektai

Panevėžio bendruomenių rūmų direktoriaus pavaduotojas bendriesiems reikalams Algimantas Skvereckas neslėpė, kad ir sekmadienį, ir dieną prieš per renginius didžiojoje salėje ir scenoje buvo šalta.

„Šildymo tikrai nesumažinome, – patikino. – Tačiau turime bėdą dėl pastato architektūrinio sprendimo.“

Anot jo, atvažiavę teatrai visus rekvizitus į sceną turi neštis tiesiai iš lauko. Todėl viskas priklauso nuo butaforijos kiekio: jeigu nieko daug gabenti vidun nereikia, salė žiūrovus pasitinka šiluma, o jeigu butaforijos atsivežama daug, atšaldoma ne tik scena, bet ir salė.

„Durys į sceną – ir labai aukštos, ir tikrai plačios – tokiu atveju neretai būna atviros po valandą ar ilgiau. Per tą laiką visa šiluma iš pastato išeina laukan, kad ir kiek salė būtų prišildyta“, – ūkinius dalykus aiškindamas A. Skvereckas teigė prašantis kolektyvų, kad šie atvažiuotų ir rekvizitus susineštų kuo anksčiau. Tačiau dabar esą tapo įprasta atvykti kone prieš pat prasidedant spektakliui.

„Bendruomenių rūmų laukia renovacija. Jai vykstant planuojama sumontuoti vadinamąsias durų užuolaidas, kurių pučiamas šiltas oras neleidžia į vidų patekti šaltam orui. Tuomet nei žiūrovai, nei artistai nepatogumų nebeturėtų patirti“, – žada.

O kol kas direktoriaus pavaduotojas dėl šalčio Bendruomenių rūmų didžiojoje salėje nerimaujantiems žiūrovams patarė pirkti bilietus salės gale – ten visada būna šilčiau.

Kotryna Nekrošiūtė teigia, kad išaugusios sąskaitos už šildymą kerta per Muzikinio teatro kišenę, tačiau žiūrovų gerovei įtakos tai neturi. P. Židonio nuotr.

Šildytis brangu

Išgirdę apie sušalusius Bendruomenių rūmų žiūrovus, pasidomėjome, ar nešalta kitų miesto kultūros įstaigų žiūrovų salėse.

Juozo Miltinio dramos teatro vadovo pavaduotojas Donatas Petrakovas patikino, jog jau pamiršti tie laikai, kai į jų spektaklius susirinkę žiūrovai šalo. Tiesa, pastato šildymas pabrango net du kartus, tačiau žiūrovų salėje tikrai šilta.
D. Petrakovas sako prisimenantis, kad visą teatro gyvavimo laiką labiau nei žiūrovai dėl šalčio kentėdavo ir skųsdavosi aktoriai. Juos pasiekdavo skersvėjai ir vėsa, į sceną sklidusi nuo dekoracijų sandėlių. Tačiau įrengus sandarias duris problema išspręsta.

Kad tikrai nešąla nei Muzikinio teatro žiūrovai, nei tie, kam tenka lipti į jo sceną, patikino ir Panevėžio muzikiniam teatrui vadovaujanti Kotryna Nekrošiūtė.

„Žinia, sunkmetis gerokai padidino mūsų mokamas sąskaitas, – pripažįsta ji. – Bet žiūrovų gerovei tai įtakos neturi.“