Darbas su priklausomybių turinčiais pacientais ne visuomet duoda greitų rezultatų, tačiau, anot Respublikinio priklausomybės ligų centro Panevėžio filialo Ambulatorinio skyriaus vedėjo, jei bent vienas jo pacientas iš naujo atranda gyvenimo prasmę, tai ir yra didžiausias darbo įvertinimas.
Iki dvidešimties metų net nebuvęs Panevėžyje, psichiatras prisijaukino ne tik šį miestą, bet ir surado savąją ramybės oazę įsigijęs atokų vienkiemį.
Visiems savas laikas
Psichinė žmogaus sveikata ir apskritai psichiatrija yra viena tų medicinos sričių, kurioje vis dar daug stigmų, mitų ir tamsių dėmių.
Kaip pažymi J. Urbutis, jeigu žmogų ištiko alerginė reakcija, susirgo plaučių uždegimu ar ūmus apendicito priepuolis, dažnai medicina turi ne vieną ligos nustatymo ir gydymo būdą. Psichiatrijoje tų įrankių diagnozei nustatyti vis dar minimaliai, o gydymo sėkmė daug priklauso nuo paciento motyvacijos, noro gyventi kitaip ir bendradarbiavimo su jį gydančiu psichiatru.
Ne paslaptis, pasakojo J. Urbutis, kad dalis žmonių Priklausomybės ligų centro duris praveria dėl „pliusiuko“ – ateina ne savo noru ir ne laisva valia, o siunčiami Probacijos tarnybos ar vaikų teisių specialistų.
„Gaila, bet tik pavieniai tokie atvejai, kai žmogus, atėjęs tik todėl, kad „reikia“, vėliau taip užsikabina, kad iš tiesų atsiranda motyvacija lipti iš priklausomybių liūno. Pirmas kartas pas priklausomybių ligų specialistą būna ir taip nelengvas, tad stebuklų nenutinka, nebent psichiatras turi unikalią duotybę „Lozoriau, kelkis“. Bet aš sakau, kad nebūna beviltiškų žmonių, tik būna dar ne laikas“, – kalbėjo J. Urbutis.
Liūdniausia, anot gydytojo, kai atrodo, kad žmogui pavyko padėti, bet aplinka jį vėl skandina priklausomybių pelkėje. Dažnai ir artimi žmonės – tėvai ar sutuoktiniai yra įbridę į tą klampų purvą.
„Ne kartą teko girdėti: „Stengiuosi, bet kai visas kaimas geria, negaliu tam atsispirti ir aš. Iš dalies tai ir sisteminė problema. Tikrai ramesnės tos dienos, kai iki pašalpų išmokų lieka savaitėlė. Tuomet bent trumpam žmonės grįžta į doros kelią“, – kalba psichiatras.
Baltas gydytojo chalatas Jauniui Urbučiui imponavo nuo vaikystės, nors pats dažniausiai jo nevilki. P. ŽIDONIO nuotr.
Buvusių priklausomų nebūna
Anot gydytojo, priklausomybės nesusijusios su statusu, socialine padėtimi, tautybe, lytimi ar amžiumi. Net ir išsilavinę, aukštas pareigas užimantys ir visuomenėje gerbiami žmonės dėl priklausomybių gali kristi labai žemai – netekti darbo, vairuotojo pažymėjimo, netgi prarasti šeimą.
Pasak J. Urbučio, išoperavus apendicitą daugiau žmogui dėl jo nebeteks gultis ant operacinio stalo, tačiau su priklausomybėmis yra kitaip.
Atsikračius vienos, lieka rizika nerti į kitą. Tiesa, gal ne tokią kenksmingą sveikatai, bet vis tiek riziką. Pavyzdžiui, darboholizmą.
„Vieną dieną užklumpa pervargimas, kur nors nepasiseka, nespėja, ir tuomet ateina noras truputį atsipalaiduoti – taip nejučia žmogus ir vėl save nubloškia į priklausomybių liūną. Ne veltui sakoma, kad buvusių priklausomų žmonių nebūna. Mediciniškai kalbant, būna tik remisija. Gana dažnai matau, kad žmonės gyvena kančioje, nes jiems labai trūksta tų priklausomybių. Reikia ne tik nevartoti jas keliančių medžiagų, bet iš esmės keisti savo gyvenseną, draugus ir įpročius“, – kalbėjo pašnekovas.
Gydytojui įstrigo, su kokiu džiaugsmu jo pacientė po poros blaivių mėnesių pasakojo, kaip pasikeitė jos miestelis, kiek daug visko įdomaus jame vyksta.
„Bet visa tai vyko ir anksčiau, tiesiog to neblaiviomis akimis pamatyti neįmanoma“, – pasakoja J. Urbutis.
„Turėjau atvejį, kai žmogus prašė iš jo padaryti daržovę. Mėgstu pajuokauti, tad pasakiau, kad daržovės nedarysiu, bet vaisių galiu.“
J. Urbutis
Operacija prilygo stebuklui
Kodėl pats pasirinko psichiatriją ir priklausomybių sritį, pasak J. Urbučio, lėmė daug dalykų. Kad taps mediku, suprato būdamas jau aštuntoje klasėje. Tokiam apsisprendimui daugiausia įtakos turėjo vaikystėje patirtas nelaimingas atsitikimas.
Būdamas dešimties jis susilaužė abiejų rankų dilbius. Lūžis buvo itin komplikuotas, bet kartu parodęs, kad medicinoje galimi stebuklai.
„Medicina tais laikais buvo tolima nuo šiandieninės, bet jau nebebuvo visai laukinė. Man net du kartus bandė atstatyti lūžusius kaulus, bet nesėkmingai, taip atsidūriau Santaros klinikose. Buvau operuotas, tai man prilygo kone stebuklui, juk atvykau nevaldydamas pirštų. Ir kaip dabar suprantu, ta operacija mane savotiškai pastūmėjo rinktis mediko kelią. Baltas chalatas man labai imponavo, nors, paradoksas, pats dažniausiai jo nevilkiu“, – šypsosi J. Urbutis.
Mediko teigimu, jau pirmame studijų kurse pajuto, kad jį traukia ne chirurgija, traumatologija ar vidaus ligų gydymas, o būtent psichiatrija. Tai sritis, anot jo, kur dar labai daug nekonkretumo, neatrastų dalykų, kurie gali būti tik nujaučiami.
„Tikiu, kad anksčiau ar vėliau jie bus atrasti. Yra įvairių dalykų, slypinčių tarp eilučių, verbalinėje žmogaus kalboje, jo nuotaikoje. Kartais net apie labai skaudžius dalykus žmogus kalba itin pakiliai ir su šypsena. Tuomet bandai suprasti, ką jis tau nori pasakyti tarp eilučių“, – kalbėjo psichiatras.
P. ŽIDONIO nuotr.
Ne daržovės ir ne zombiai
Medikui savo darbo kabinete tenka girdėti visokiausių istorijų, kartais ir labai sudėtingų, kai į pagalbą tenka kviestis psichologus, socialinius darbuotojus.
Pasak J. Urbučio, pasaulinė statistika tokia, kad vienas iš trijų žmonių gyvenime atsiduria situacijoje, kai reikėtų psichiatro pagalbos.
Bet daugelis vis dar bijo praverti tokio specialisto kabineto duris.
Kaip pastebi J. Urbutis, jau gerokai mažiau pacientų baiminasi, kad juos aplinkiniai pašieps, nes lankosi pas psichiatrą, bet vis dar kažkodėl baiminamasi, jog gydymas pavers daržovėmis, zombiais ar dar kažkuo, bus „pripumpuoti“ vaistų.
„Tokios baimės visiškai nepagrįstos. Ir pats turėjau atvejį, kai žmogus prašė iš jo padaryti daržovę. Pacientą apniko įkyrios mintys, kad jis susirgs onkologine liga ir mirs. Nerimas buvo toks stiprus, jog įprastas gyvenimas buvo nebeįmanomas. Mėgstu pajuokauti, tad ir tąkart pasakiau, kad daržovės nedarysiu, bet vaisių galiu“, – šypsosi J. Urbutis.
Žmogus netapo nei daržove, nei vaisiumi, bet jau po gero mėnesio ir vėl galėjo gyventi be nuolatinės baimės – ir pats stebėjosi, kaip taip gali būti, kad tokia stipri baimė staiga išlipo iš jo kūno.
„Mane vis dar stebina, kad gydymo rezultatai ir psichiatrijoje gali būti tokie greiti“, – sako J. Urbutis.
Tiesa, esama sričių, kur apsilankymas pas psichiatrą uždaro tam tikras duris – kaip disponavimas ginklais, darbas jėgos ar vidaus reikalų struktūrose.
Bet dabar pas šį specialistą galima lankytis ir neatskleidžiant tapatybės. Tik už tokią paslaugą jau reikia susimokėti iš savo kišenės. Ji negalima tik tuomet, kai yra stiprus psichikos sutrikimas arba kai reikalingi vaistai, sukeliantys priklausomybę.
Psichiatrui geriausia padėka, kai jokios ateities nematęs pacientas ją atranda iš naujo. P. ŽIDONIO nuotr.
Naujai atranda prasmę
Priklausomybių sritis J. Urbučio gyvenime atsirado tarsi savaime.
Taip sutapo, kad pirmoji jo darbovietė dar rezidentūros metais buvo Vilniaus priklausomybės ligų centras.
Nors Jaunius labiausiai norėjęs dirbti stacionare, bet, kaip pats sako, per rezidentūrą to stacionaro atsikando.
„Supratau, kad man labiau patinka dinamiškumas. Nors ambulatorijoje vienam pacientui galiu skirti mažiau laiko, bet matau, kada žmogus atėjo tik dėl varnelės probacijai, o kada išties reikia pagalbos“, – pasakoja J. Urbutis.
Šiuo metu jis dirba ne tik Respublikinio priklausomybės ligų centro Panevėžio filiale, bet ir privačioje klinikoje Vilniuje bei globos namuose, kur slaugomi itin sunkūs ligoniai.
„Globos namuose dar kitokios patirtys. Supratau, kad dirbti vien tik ten tikrai nenorėčiau. Globos stacionare labai sunkūs psichikos sutrikimai, kai žmonės stovi šalia finišo juostos. O dirbant su priklausomybėmis vilties yra. Savo darbe didžiausią prasmę matau tuomet, kai žmogus, nematęs jokios ateities, ją atranda naujai: mokosi, savanoriauja, dirba, į ateitį žiūri su viltimi“, – kalbėjo J. Urbutis.
P. ŽIDONIO nuotr.
Poilsis triūsiant sodyboje
Nors stengiasi darbo nesinešti į namus, visgi, pasak J. Urbučio, tenka pripažinti, kad su žmona Auguste, kuri yra vidaus ligų gydytoja, viena dažniausių pokalbių temų – apie pacientų ligas.
„Žmona taip pat medikė, tad namuose pasidalijame istorijomis apie sudėtingesnius atvejus. Toks išsiventiliavimas padeda susidėlioti mintis, kad pacientų istorijos į vidų nenusėstų“, – sako psichiatras.
O geriausiai atsipalaiduoti padeda laikas su šeima – su žmona augina penkis vaikus.
Nors visa šeima mėgsta keliauti ir atrasti naujas vietas, bet labiausiai juos traukia į sodybą – vienkiemį pačiame Lietuvos pakraštyje, beveik ant Nemunėlio kranto, kurio kitoje pusėje – jau Latvija.
Šiame gamtos užkampyje tylą pertraukia tik nesibaigianti paukščių kakofonija.
Nors sodyboje darbų apstu, tačiau pjaunant žolę ar meistraujant geriausiai pailsima po įtempto darbo.
„Pats esu kilęs iš Žemaitijos, Tauragės miestelio. Taip susiklostė, kad iki dvidešimties net nesu buvęs Panevėžyje ir jo apylinkėse, o dabar ir dirbu čia, ir įsigijome sodybą netoli Biržų. Iš Vilniaus pozicijų žiūrint, tai visiškas pasaulio pakraštys, bet nuo Panevėžio ne taip jau toli – apie 90 kilometrų. Nors sodyboje laukia labai daug ne visuomet lengvo darbo, bet vėjas galvą labai gerai prapučia. Sodyboje man pavyksta atsipalaiduoti ir pabėgti nuo kasdienių gydytojo darbų“, – pasakoja J. Urbutis.