Nuo vaikystės apie Lietuvą iš senelio girdėjęs Arvydas Kveglis visada norėjo gyventi šioje šalyje ir pasirinko Panevėžį. P. Židonio nuotr.

Iš pasaulio scenų – į Panevėžį

Muzikantams iš Rusijos Arvydui ir Jekaterinai neseniai plojo Saudo Arabijos princas su didžiule savo svita, jų pasirodymais žavėjosi Bilas Geitsas, Holivudo įžymybės, pasaulio politikos ir verslo elitas. O dabar ši pora gyvenimą kuria Panevėžyje, kur po ilgų klajonių rado tikruosius namus. Menininkai įsitikinę: šiais laikais nebėra svarbu, kur gyveni – svarbiausia, kur gali nukeliauti tavo idėjos.

Į darbą kas dieną

Per karantiną visos kultūros įstaigos Lietuvoje lankytojams liko uždarytos. Orkestras nutilo ir Panevėžio muzikiniame teatre.

Tačiau čia prieš metus jame pradėjęs dirbti profesionalus violončelininkas Arvydas Kveglis į teatrą ateina kiekvieną dieną. Nors į sceną prieš minią žiūrovų ir netenka lipti, jis laisvą laiką atiduoda muzikavimui. Kartais į rankas instrumentą paima vienumoje, kartais su bendraminčiais.

Arvydas taip pat intensyviai dirba prie savo įrašų kompiuteryje ir bando naujus projektus pristatyti tiek už Panevėžio, tiek už Lietuvos ribų. Kalėdoms su smuikininke žmona Jekaterina Rodionova padovanojo muzikinį sveikinimą airiams. Dabar kuria jiems klubinę muziką su klasikiniais motyvais ir tikisi šį projektą sėkmingai parduoti internetinėms muzikos platformoms.

Arvydas rašo natas ir totoriškoms melodijoms, o 2021-uosius Lietuva paskelbė šios tautos istorijos ir kultūros metais.

„Esame įpratę į darbą ateiti kas dieną – ar karantinas, ar ne. Galėtume, aišku, pasiimti atlyginimus bei sėdėti namie, bet ne to siekiame“, – teigia Panevėžio muzikinio teatro fojė prie kompiuterio prieš interviu plušėjęs A. Kveglis.

Muzikanto žmonai Jekaterinai iš pradžių idėja gyventi Lietuvoje nepatiko, bet dabar jos nuomonė pasikeitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Ketvirtos kartos sibirietis

O ir namai Arvydui ir Jekaterinai visai čia pat – muzikantams iki teatro vos keli žingsniai. Nors pora Panevėžio teatre įsidarbino tik prieš metus, namus šiame mieste įsigijo dar prieš dešimtmetį.

Gyventi Lietuvoje ir būti lietuviu buvo didelė A. Kveglio svajonė nuo vaikystės, kurią jis praleido Rusijoje. Gimęs Sibire ir beveik lietuviškai nekalbantis vyras netgi savo aštuonmetę dukrą nusprendė pavadinti lietuvišku Rūtos vardu.

„Dabartiniame pasaulyje vieta, kur gyveni, nebėra svarbi. Žemėlapis dabar reikalingas tik idėjoms, naujiems projektams.“
A. Kveglis

Iš tiesų šio ketvirtos kartos sibiriečio šaknys – Lietuvoje. Tą išduoda ir jo vardas bei pavardė. Tiesiog giminės istoriją sumaišė carinė valdžia.

„XIX a. pabaigoje mano prosenelis kartu su visu jo kaimu prie Kauno buvo ištremtas į Sibirą dėl priešpriešos carinei valdžiai. Taip gana gausi lietuvių bendruomenė pateko į Novosibirsko sritį, kur prie Karačio ežero susikūrė etninis jų kaimelis. Dauguma jame gyvenusių buvo Kveglio pavarde“, – pasakoja Arvydas.

Jo prosenelis Kazimieras Kveglis kaimelyje atšiauriajame Sibire gyveno iki 1928-ųjų, kol prasidėjo kolektyvizacija. Atėjo valdžia ir pareiškė, kad bus kuriamas kolūkis „Lietuvos darbas“.

Pašnekovo promočiutė nesuprato tokio sprendimo, nes visai nemokėjo rusų kalbos, ir buvo suimta. Ji netrukus kalėjime mirė iš bado.

„Prosenelis, bijodamas panašaus likimo, inscenizavo savo mirtį. Išvažiavo kartą pasikinkęs arklį į vežimą ir negrįžo. Rado tik tuščius ratus, o vadeliotoją paskelbė mirusiu. Taip „išmirė“ dauguma lietuviško kaimelio vyrų“, – šeimos istorija dalijasi rusas.

A. Kveglis – keliaujantis muzikantas. Jam namai – tik vieta, kur gali grįžti po koncertų. Asmeninio archyvo nuotr.

Senelio įtaka

Sumanus A. Kveglio prosenelis apgaule grįžo į Lietuvą ir netrukus su giminaičiais emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Apie jo gyvenimą už Atlanto provaikaičiui žinių suteikė rasti archyviniai dokumentai – K. Kveglis 1934 m. gavo Amerikos pilietybę.

Už Atlanto jis vedė antrą kartą ir sukūrė naują šeimą. Tuo metu Sibire likę šeši šio jo vaikai buvo išdalyti giminėms.

Arvydo senelis Juozas atsidūrė Omske, ten jis įgijo statybininko specialybę ir dirbo tiesiant kelius bei statant tiltus. Tačiau 1941 m. kaip nepatikimas nelojalios tautos atstovas lietuvis buvo paimtas į darbo armiją ir išsiųstas į Kazachstaną vargti urano kasyklose.

„Senelis nekentė komunistų. Nuo 1956 m. kas mėnesį mano senelį tardydavo NKVD, rusai nuolat tyčiojosi iš jo tautybės. Man tai istorija, jam – sutryptas gyvenimas“, – pasakoja vaikaitis.

O Arvydo tėvai išsiskyrė jam dar būnant visai mažam. Augo jis su mama ir jos nauja šeima. Ji, fizikos bei matematikos mokslų daktarė, labai daug dirbdavo, tad vaikas daugiausia laiko leisdavo su seneliu, mamos tėčiu. Todėl ir pasirinko jo lietuvišką pavardę.

„Gimiau Krasnojarske, čia baigiau ir mokyklą. Bet sulaukęs 18-os išvažiavau į Lietuvą mokytis muzikos“, – sako nuo šešerių muziką pamilęs A. Kveglis.

Visgi į protėvių žemę jį atginė ne tai. Antisovietine dvasia auklėtas vaikinas nieku gyvu nenorėjo tarnauti tarybinėje armijoje.

Atvykęs į Lietuvą, jis įstojo mokytis į J. Tallat-Kelpšos konservatoriją. Tik ir čia sovietinio persekiojimo išvengti nepavyko.

„Tai buvo pirmas kartas, kai mačiau senelio gimtinę. Bet baigti mokslų man nepavyko – buvo kaip tik Lietuvos nepriklausomybės aušra, sunkus metas, teko grįžti atgal. Parvažiavau į Rusiją ir baigiau Novosibirsko muzikos konservatoriją“, – kalba violončelininkas.

Rusijoje savęs nematė

A. Kveglis tvirtina, jog patikėti savimi scenoje jam padėjo tik Lietuvos mokytojai. Novosibirsko konservatorija buvo tarsi legenda to meto muzikos pasaulyje, bet iš tiesų, pasak pašnekovo, iš jos visi profesionalūs pedagogai jau buvo išvažinėję.

„Jau septintoje klasėje žinojau, kad Rusijoje tikrai negyvensiu ir su šita valstybe man ne pakeliui“, –pokalbį apie tai, kad pasilikti gimtoje šalyje jo neprivertė net aktyvi veikla Sankt Peterburgo bei Maskvos orkestruose, tęsia vyras.

Rusijoje, anot jo, didelę įtaką karjerai turi gera šeima, giminės.

Tad 2004-aisiais Arvydas atsidūrė Ispanijoje, dirbo Barselonos orkestre. Ši valstybė emigrantui labai patiko, tik planus sujaukė euro įvedimas Ispanijoje – dėl valiutos kaitos ir ekonominės krizės jo darbovietė buvo panaikinta.

„Penkerius metus grojau Barselonoje, o paskui mane vienas bičiulis, bendradarbis, pakvietė perklausai į Egiptą, į Kairo operos teatrą. Čia dešimt metų vadovavau violončelininkų grupei“, –pasakoja pasaulį išmaišęs A. Kveglis.

Panevėžyje su šeima įsikūręs Arvydas yra groję milžiniškose scenose, jo klausėsi ne viena pasaulinė garsenybė. Asmeninio archyvo nuotr.

Grojo ir B. Geitsui, ir Saudo Arabijos princui

Arvydo žmona Jekaterina Rodionova tame pačiame Kairo operos teatre ėjo orkestro koncertmeisterės pareigas.

„Pirmą kartą mes susitikimo dar Novosibirsko konservatorijoje, kur kartu mokėmės. Po studijų keliai išsiskyrė ir tik Egipte vėl susiėjo. Pakviečiau ją dirbti operos teatre“, – apie svetur sukurtą šeimą kalba muzikantas.

Jekaterina turėjo sūnų iš pirmos santuokos, o su Arvydu Egipte susilaukė dukrelės.

„Egipte mums sekėsi puikiai, uždirbdavome tiek, kad leisdavome sau taksi važiuoti kelis šimtus kilometrų į koncertus. Gyvenome pačiame Kairo centre. Be darbo operos teatre, mus dar samdydavo privatiems pasirodymams įžymybėms“, – pasakoja Arvydas.

Jam uždarame renginyje teko groti buvusiai JAV valstybės sekretorei Kondolizai Rais, Didžiosios Britanijos premjerui Toniui Bleirui, milijardieriui ir „Microsoft“ įkūrėjui Bilui Geitsui, Holivudo aktoriui Robertui De Nirui ir kitoms įžymybėms.

A. Kvegliui itin įsiminė užsakymas Saudo Arabijos princui su 30 žmonų haremu ir dvariška palyda.

„Princas viešėjo prabangiausiame Šarm aš Šeicho viešbutyje, kur jam lyg koks radijas grojau tiesiog per rytmetinius pasisėdėjimus. Princas savo planšetėje vartė naujienas, o aš griežiau jam violončele“, – šypteli Arvydas ir priduria kurį laiką buvęs Egipto valstybės įvaizdžio dalimi.

Po ilgų klajonių – į Lietuvą

Iš santaupų muzikuojant pasaulio įžymybėms ir galingiesiems Arvydas ir Jekaterina nusipirko butą Panevėžyje.

„Turėjome pinigų ir norėjome investuoti į nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, kad galėtume čia atvažiuoti pasibūti. Dairėmės ir Vilniuje, ir Kaune, bet pusbrolis iš Pušaloto parodė puikią vietą Panevėžyje. Lietuvoje žmona gimdė ir mūsų mažąją, kurią paskui atsivežėme į Egiptą“, – pasakoja A. Kveglis.

Dukrelė lankė lietuvių bendruomenės pamokėles – tokia edukacija vykdavo diplomatams iš Lietuvos ir į Egiptą atitekėjusioms moterims.

Apie pastarąsias rusas turi gana kritišką nuomonę. Kai kurios, pasak Arvydo, tikrai susirado aukštus postus užimančius vyrus, bet daugelis patikėjo nuotakų iš Europos medžiotojų vilionėmis.

„Kartą pats girdėjau, kaip konsulas auklėjo lietuvaitę, ką ji daranti su savo gyvenimu“, – prisimena muzikantas.

Vyresnysis jo žmonos sūnus Ilja Egipte mokėsi privačiame amerikiečių koledže, kur patekdavo tik labai turtingų tėvų atžalos. Įžymybių muzikantai šioje įstaigoje turėjo pamokų, todėl jų vaikui mokslas buvo daug pigesnis.

Bulgariją primena karti patirtis

Tačiau klestėjimo metai Egipte emigrantams baigėsi su 2011-ųjų revoliucija. Per ją nuverstas ilgus metus šalį valdęs prezidentas Hosnis Mubarakas. Šį vadovą atsistatydinti reikalavę žmonės plūdo į centrines Kairo ir kitų Egipto miestų gatves.

„Revoliuciją mačiau per savo namų langus“, – prisimena Arvydas.

Matydamas, kad jo šeimai gerai šioje šalyje nebebus, jis vėl pakėlė sparnus ir atsidūrė Bulgarijoje, Stara Zagoros miesto operos teatre.

O čia muzikantai iš užsienio teigia negalėję priprasti prie tenykščio mentaliteto.

„Kultūros įstaigų Bulgarijoje daug, bet tik tam, kad kažkas iš to pasipelnytų. Tapau vienos aferos įkaitu, kai per Europos Sąjungos projektą su užsieniečiais buvo išplauti pinigai. Mes, aišku, to nei žinojome, nei ką gavome, nes niekas ir arti to sumanymo neprileido. Vėliau viską sužinojome iš spaudos“, – nemalonų incidentą mena A. Kveglis.

Porą metų ištvėrę Bulgarijoje, galop su dviem vaikais jie vėl susikrovė lagaminus. Šįkart nusitaikė į Airiją, Dublino muzikos lentyną, bet jos nebepasiekė.

„Jau buvau pasiruošęs perklausai Dubline, kai užsukęs į namus Panevėžyje nusprendžiau ateiti pasikalbėti į priešais esantį Muzikinį teatrą. Taip čia prieš metus ir pasilikau“, – apie ilgą kelią iki dabartinio gyvenimo Panevėžyje pasakoja Arvydas.

A. Kveglis (su violončele) su žmona Jekaterina (pirma iš kairės) parodos atidaryme Panevėžyje. Asmeninio archyvo nuotr.

Tikslas – išmokti lietuviškai

Įsikurti Panevėžyje, pasak pašnekovo, nebuvo lengva dėl krūvos biurokratinių procedūrų, privalomų svetimšaliams. Be to, ir vaikams reikėjo mokyklos: Arvydo vyresnėlis kalba tik angliškai, o pagrandukė – rusiškai ir bulgariškai. Tėtis labai tiki, kad dukra vis tiek perkąs ir lietuvių kalbą.

„Jei ne šio Muzikinio teatro vadovas Nerijus (N. Jakštonis – aut. past.), nebūčiau pats susitvarkęs su migracijos biurokratiniu aparatu ir tikriausiai manęs čia nė nebūtų. Jei ne kitas kolega, vaikai nebūtų radę vietos mokytis. Dabar juos moko V. Žemkalnio gimnazijos pedagogai. Gaila, kad kol kas atžalos negali gyvai bendrauti su vietos vaikais – dėl karantino jie mokosi nuotoliniu būdu“, – kalba A. Kveglis.

Jis ir pats stengiasi išmokti lietuviškai. Tik šypteli abejojantis, ar pavyks perkąsti sudėtingą ir seną kalbą.

„Širdyje aš – lietuvis, o viltis dedu į dukrelę“, – tikina muzikantas.

Jis abejoja, ar aštuoniolikmetis sūnus Ilja pasiliks Lietuvoje – greičiausiai patrauks į Vokietiją tęsti techninių mokslų.

O žmona iš pradžių netgi nenorėjo į Lietuvą – buvo prisiskaičiusi informacijos Rusijoje, kad tai nėra svetinga šalis. Bet dabar jai čia patinka ir su vietiniais, pasak sutuoktinio, susikalba geriau nei jis.

„Manau, kad tos rusų ir lietuvių nuomonės apie vieni kitus formuojamos kažkur gretimuose kabinetuose. Atsiversk kokį portalą ir tos pačios temos metai iš metų. Lietuviai rašo apie Putiną, jo poziciją, rusai – apie blogus lietuvius. Aš pats žinau, kad nė vienu atveju tai nėra visiška tiesa“, – teigia Rusijoje užaugęs Arvydas.

Arvydas labai norėtų, kad bent jo dukrelė Rūta išmoktų lietuvių kalbą ir taptų tikra lietuvaite. Asmeninio archyvo nuotr.

Žemėlapis – tik idėjoms

A. Kveglis, su žmona gavęs darbą Panevėžio muzikiniame teatre, nusiteikęs čia ir likti. Pasak pasaulio scenų „atsivalgiusios“ poros, tai jų vieta ramiai karjeros pensijai.

Pasak 49-erių Arvydo, kad ir kaip būtų keista, bet jis jau per senas šiuolaikinei atrankai į pasaulinius orkestrus. Juose sutartys sudaromos su iki 35 metų muzikantais.

Tačiau jiedu su žmona puikiai gali dalyvauti komercinės kultūros veikloje. Iki karantino juos dažnai kviesdavo į specialius klasikinės muzikos projektus turistams Austrijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje ir kitose šalyse. Pora darbo reikalais lankosi ir Airijoje.

„Dabartiniame pasaulyje vieta, kur gyveni, nebėra svarbi. Tai tik taškas, kur grįžti po koncerto, po renginio. Žemėlapis dabar svarbus tik idėjoms, naujiems projektams. Mes nebenorime kas dieną lipti koncertuoti milžiniškoms publikoms – kartą kitą per metus ir užtektų“, – sako A. Kveglis.

Jis juokiasi, kad tūkstantį ir daugiau kartų pagrojus „Gulbių ežerą“, stebuklą mato tik žiūrovai, bet ne pats muzikantas. Atlikėjui tai tampa panašu į sunkų, rutininį darbą kastuvu.

Naujakuriai svajoja Aukštaitijos sostinėje suburti savo nors ir nedidelį kolektyvą. Su juo koncertuotų tiek vietos renginiuose, tiek Lietuvoje, galėtų papildomai užsidirbti komercinės kultūros sektoriuje. Tereikia, pasak Arvydo, sulaukti šitos nelemtos pandemijos galo.

„Man Panevėžyje viskas kuo puikiausiai tinka. Į Rusiją tikrai niekada nebegrįšiu. Mamą ten paskutinį kartą mačiau prieš septynerius metus. Jai sekasi puikiai, o mums čia labai gerai“, – pokalbį baigia per pasaulį keliaujantis violončelininkas.