Asmeninio archyvo nuotr.

Iš pasakų – į rekordų knygą

Iš pasakų – į rekordų knygą

Būdama vos aštuonerių Indrė Musteikytė parašė bei išleido pasakų knygą ir atsidūrė Lietuvos rekordų knygoje kaip jauniausia autorė. Dabar merginai jau aštuoniolika ir nuo rašymo ji nenutolo.

Panevėžio rajono Raguvos gimnaziją šįmet baigusi jaunoji rašytoja brandos atestatą papuošė dviem šimtukais, vienas jų – už valstybinį lietuvių kalbos egzaminą.

Pasakų pasaulyje

Gimusi ir augusi mažame Traupio miestelyje Anykščių rajone I. Musteikytė didžiąją vaikystės dalį praleido knygų pasaulyje – bibliotekoje skaitydama.

Jos mama – bibliotekininkė. Anksti skaityti išmokusi Indrė skaitė viską, kas pakliūdavo po ranka, ypač daug pasakų knygų, ir mėgavosi bibliotekoje praleistu laiku.

Kai atrodė, jog perskaitė visas pasakų knygas, Indrė nusprendė pati sukurti pasaką.

Pirmasis kūrinys mamai sukėlė nuostabą. Jai pasirodė neįprasta, kaip primityvioje pasakoje apie kačiukus mergaitė nuosekliai dėliojo mintis, rašė aiškiai, vartojo tiesioginę kalbą. Tuo metu Indrei tebuvo septyneri. Įžvelgę dukros talentą, tėvai ją skatino ir toliau rašyti.

Antroje klasėje perskaičiusi „Hario Poterio“ sagą, I. Musteikytė jautėsi taip, tarsi gyventų pasakų pasaulyje, ir leidosi ten, kur nešė laki vaiko fantazija.

Pradėjusi nuo paprastų pasakų knygelių („Laikrodukas tiksi“, „Užkeiktas žiedas“), vėliau Indrė ėmėsi rimtesnių kūrinių, ilgesnių pasakojimų. Paskutinę knygą – „Mokyklinės istorijos“ – I. Musteikytė išleido būdama penkiolikos. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos rekordininkė

Pirmoji su tėvų pagalba Indrės išleista knyga „Laikrodukas tiksi“ susilaukė dėmesio ne tik miestelio bendruomenėje.
Būdama 8 metų 3 mėnesių ir 18 dienų I. Musteikytė pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip jauniausia knygos autorė.

Daugumai Indrė atrodė kaip neregėtas fenomenas. Jaunoji rašytoja buvo kviečiama pristatyti savo kūrinius kitoms bendruomenėms Anykščių ir Panevėžio rajonuose, taip pat pasirodė televizijos laidoje.

Dabar I. Musteikytė prisimena, jog kaskart prieš knygos pristatymus labai jaudindavosi – buvo labai nedrąsus vaikas.

Tuomet ji nė nesuprato, jog tai, ką nuveikė būdama aštuonerių, yra neįprasta vaikui.

Indrė iki šiol nepamiršo, kokią didelę laimę jautė išleidusi knygeles – buvo nuostabu rankose laikyti tikrą savo pasakų knygą.

„Tik dabar suprantu, kokia reikšmė yra knygos, kaip mano tėvai stengėsi. O man tiesiog buvo smagu turėti pasakas, užrašytas popieriuje“, – prisiminimais dalinasi I. Musteikytė.

Vaikystėjė ji rašydavo be sustojimo ir nesukdavo galvos dėl įkvėpimo.

Dabar Indrė mano, jog ją įkvėpdavo ir didelis knygų skaitymas, ir kūrybiškumu pasižyminti mama.

Jaunoji rašytoja jau yra išleidusi penkias knygas.

Pradėjusi nuo paprastų pasakų knygelių („Laikrodukas tiksi“, „Užkeiktas žiedas“), vėliau ėmėsi rimtesnių kūrinių, ilgesnių pasakojimų.

Paskutinę knygą – „Mokyklinės istorijos“ – I. Musteikytė išleido būdama penkiolikos metų. Tai dokumentinė knyga apie jos tuometės mokyklos gyvenimą Traupyje.

Asmeninio archyvo nuotr.

Rašymą pakeitė fotografija

Vyresnėse klasėse I. Musteikytė nuo knygų rašymo atitolo, tačiau save išreiškė kitose meno srityse – fotografijoje ir šokiuose.

Fotografija merginai tapo nauju laisvalaikio užsiėmimu.

Fotografuoja Indrė viską – nuo nuotraukų sau ir draugams iki švenčių ir bendruomenės renginių.

Taip pat nuo vaikystės Indrė lankė sportinius šokius, vėliau prisijungė prie tautinių šokių kolektyvo.

I. Musteikytė svarsto, kad šokiais save gali išreikšti taip, kaip negalėdavo rašydama, o tautiniai šokiai – liaudiška muzika, aprangos, tradicijos – ją be galo žavi.

Nors paauglystėje įkvėpimas rašyti prozą kiek priblėso, Indrė bando kurti eiles.

„Dabar kuriu daug eilėraščių, tačiau reikės prie to sugrįžti, kai įgausiu daugiau gyvenimiškos išminties“, – svarsto Indrė.

O gyvenimiškos patirties jau padeda įgauti aktyvus dalyvavimas Traupio miestelio bendruomenės kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje.

Daugiausia vargo su lietuvių kalba

Atvirkščiai nei dauguma paauglių, I. Musteikytė pasakoja į mokyklą eidavusi su malonumu. Jai patikdavo domėtis pasauliu, išmokti kažką naujo, dalyvauti olimpiadose.

Raguvos gimnazijoje Indrė pasižymėjo puikiais pažymiais, uoliai dirbo. Tad šiemet baigusi mokyklą save ir artimuosius nudžiugino puikiais rezultatais – šimtukais iš geografijos ir lietuvių kalbos valstybinių egzaminų.

Nors Indrė užaugo su literatūra ir knygomis, mergina juokiasi, jog sunkiausias dalykas mokykloje buvo būtent lietuvių kalba.

Ji prisimena turėjusi labai reiklią mokytoją, todėl daugiausia laiko ir pastangų skirdavo lietuvių kalbai. Bet sunkus darbas atsipirko.

I. Musteikytė pripažįsta, kad mokslo metais sunku atrasti laisvo laiko knygoms savo malonumui. Skaityti teko daug programinių autorių kūrinių, o jos mėgstamiausias – poetas Vytautas Mačernis bei jo sonetai.

Dar kaip vieną įsimintiniausių kūrinių mergina išskiria Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“.

Asmeninio archyvo nuotr.

Nenutols nuo knygų

Dabar, kai gimnazijos durys jau užvertos, o studijos universitete dar neprasidėjusios, Indrė džiaugiasi galinti sugrįžti prie bet kokių knygų skaitymo. Gal taip sugrįš įkvėpimas parašyti dar vieną?

Visgi I. Musteikytė sako nebematanti savęs kaip rašytojos.

Nors rašytoja Astrid Lindgren buvo jos autoritetas ir Indrė vaikystėje karštai svajojo „sukurti kažką panašaus į Harį Poterį“, su metais tokia vizija išblėso.

Indrė viliasi, jog kada nors sugrįš įkvėpimas ir ji dar pasižymės literatūros pasaulyje.

Todėl nors dabar knygų neberašo, nuo jų vis tiek nenutolsta.

I. Musteikytė pasirinko leidybos ir reklamos studijų programą Vilniaus universitete.

Indrė prisipažįsta pavydėjusi draugams, kurie jau seniai žinojo, ką nori studijuoti.

Jai apsispręsti, kur stoti, buvo sunku. Indrė viliasi, kad studijuodama leidybą ir reklamą nenutols nuo to, kas jai iki šiol buvo taip artima – knygų maketavimo ir leidybos.

Kita vertus, anot I. Musteikytės, nereikia bijoti klysti – geriau pabandyti ir apsispręsti, ar esi savoje vietoje, nei išsigąsti ir prarasti galimybę nuveikti kažką naujo ir naudingo.

Jaudulys prieš vykstant gyventi ir studijuoti Vilniuje neaplenkia ir Indrės.

Būsimoji studentė svarsto, kad palikusi ramų Traupio miestelį sostinėje pavargs nuo nuolatinio šurmulio, patirs savotišką kultūrinį šoką.

Visgi tikisi, jog Vilniuje praleis gražiausius metus.

Šimtukininkė sako apie studijas užsienyje net nesvarsčiusi – mergina jautė, kad jos vieta Lietuvoje, o ir tautinius šokius mergina nusiteikusi toliau šokti Vilniaus universiteto kolektyve.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų