Iš Panevežia – su sava kalb‘

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• Kultūra
• 2022.09.03 15:00

Ne vienam žodžiui suprasti prireiktų vertėjo, jeigu dabar tektų kalbėtis su prieš šimtą ar daugiau metų čia gyvenusiais panevėžiečiais.

Grynoji panevėžiškių tarmė, veikiama permainų, kito ir ja kalbasi jau ne visi krašto gyventojai.

Ir graži, ir gera

Tik gerokai nuo miesto kultūros ir meno erdvių nutolusieji galėtų nežinoti, kas Panevėžyje yra Staselė Mikeliūnienė.

Dešimtmečius toms erdvėms paskyrusi, jose tyliai ir našiai dirbusi bibliotekininkė, tautodailininkė, kraštotyrininkė, įvertinta „Metų panevėžietės“ titulu, Lietuvos bibliotekininkų draugijos Garbės vardu, apdovanota G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ ir šiandien, 91-erių sulaukusi ji nesėdi rankų sudėjusi, dalyvauja renginiuose, susitikimuose, renka medžiagą rašiniams.

Šį birželį galėjome grožėtis jos akvarelėmis Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje surengtoje parodoje.

O dar S. Mikeliūnienė garsėja kaip gimtosios – panevėžiškių tarmės puoselėtoja, nuolat kalbanti, rašanti, primenanti, kaip svarbu yra išsaugoti ir vartoti tuos žodžius, posakius, kokiais susikalbėdavo mūsų proseneliai.

S. Mikeliūnienė pabrėžia, kad į būtinybę nepamiršti savo gimtosios kalbos – namų kalbos yra ne kartą dėmesį atkreipęs ir profesorius Juozas Balčikonis – Panevėžio krašte, Ėriškiuose gimęs garsusis kalbininkas.

Per ilgus metus besistengdama visiems priminti, kokia graži Panevėžio krašto tarmė, ir neretai viešai tarmiškai prabildavusi S. Mikeliūnienė sako ne kartą buvusi dėl to kritikuota.

Stebėdavosi pašnekovai, tikino, kad ta negražia, grubia kalba geriau jau nešnekėti. Net artimi giminaičiai perspėdavo, kad geriau neišsiduoti tarmiškai kalbant, juk labai negražu.

„Buvo laikas, kai ir aš buvau pradėjusi gėdytis savosios tarmės, o dabar sakau: i graž, i ger ta musu kalb, kaip mas galem kitaip kalbėt“, – sako moteris.

Panevėžietė Stasė Mikeliūnienė išsaugojo gražią grynąją panevėžiškių tarmę ir ja gali papasakoti daug įvairių istorijų. „Sekundės“ nuotr.

Pokalbiai su seserim

Tiesa, grynąja panevėžiškių tarme jau retai kas ir bekalba.

Susimaišė tos tartys, vis labiau ryškėja bendrinės kalbos įtaka, be to, vyksta nuolatinis judėjimas – į Aukštaitijos sostinę bei rajoną vieni atvažiuoja iš kitų regionų, kiti išvažiuoja, vėl grįžta, svetimuos kraštuos pabuvę. Taip ir keičiasi kalba, įvairių įtakų veikiama.

Ne taip, kaip anksčiau, kai tame pat krašte amžių pragyvendavo seneliai, anūkai, proanūkiai.

Tarmė retai patirdavo poveikį bei įtaką iš šalies, ištisus dešimtmečius ar net šimtmečius šeimos, giminė gyveno toje pačioje vietoje, tuokėsi su aplinkinių kaimų gyventojais, kalbėdavo visiems aplink suprantama, ta pačia kalba, ta pačia tarme.

„i graž, i ger ta musu kalb, kaip mas galem kitaip kalbėt“

S. Mikeliūnienė

O į bendrine lietuvių kalba prabildavusius savuosius žvelgdavo su nepasitikėjimu – štai koks pasipūtęs tapo, nebemoka normaliai bendraut, „poniškai“ šneka.

Gimtoji tarmė, S. Mikeliūnienės nuomone, didelis kiekvieno lietuvio turtas.

Ji stebisi, kad kartais žmonės ją tiesiog išrauna ir iš savo burnos, ir iš širdies, – nesuprasi klausantis jo kalbos, iš kur tas žmogus kilęs, kur jo šaknys.

Žinoma, tarmiškai ne visur tinka ir reikia kalbėti, – bendrinę lietuvių kalbą taip pat būtina gerai mokėti, ja didžiuotis, taisyklingai vartoti. Tik ne tarp savųjų.

Ir dabar gimtųjų namų kalbos nepamiršusi buvusi ilgametė G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja dar, sako, turi su kuo tarme pasidžiaugti.

„Su seserimi Benedikta tai žmoniškai pasišnekame. Būdavo, dar kai dirbau bibliotekoje, jeigu sesuo paskambindavo, tai bendradarbės iš karto suprasdavo, su kuo kalbuosi“, – juokiasi S. Mikeliūnienė.

Ir dabar garbaus amžiaus seserys kiekvieną rytą susiskambina ir visada turi apie ką pasikalbėti – juk taip gera girdėti tuos pačius žodžius, kokius kadaise tardavo jų mama.

O ir Panevėžyje dar yra su kuo tarmiškai pakalbėti, iš žinomų kultūros žmonių širdžiai mielą tartį išgirsti.

Toje pačioje G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje dirba didelės gimtosios tarmės gerbėjos ir puoselėtojos Elvyra Pažemeckaitė, Albina Saladūnaitė ir kiti.

Grynoji panevėžiškių tarmė jau gerokai pakitusi – ja kalba toli gražu ne visi krašto gyventojai. P. Židonio nuotr.

Uršulytės laiškas

Priminimą, kaip skambėtų tikrosios panevėžietės pasakojimas, S. Mikeliūnienė sukūrė ir užrašė. Pavadinusi „Uršulytės laišku“, išspausdino jį laikraštyje „Paįstrietis“.

Rašydama šį laišką buvusi bibliotekininkė sako norėjusi dar kartą atkreipti visų dėmesį į gražią ir aukštaičio ausiai bei širdžiai turinčią būti mielą šneką.

Užrašytų ir išspausdintų tekstų grynąja panevėžiškių tarme nėra daug. Nors aukštaičiai, kaip ir žemaičiai, vis dėlto bando parašyti taip, kaip kalba.

„Ašen prapuols darbuos. Nu pat ryta skubin kurt ugn, bu par nakt gryč išaušt, o i pusryt reik taisyt. Vaikė liubij unt blitelas a unt kopustlapia pu peč keptų bulvienių blynų. Unt petelnės pačirškin lašinėlių, pasmačnavoj su cibulės, da pagardin su smeton“, – panevėžiškių tarme artimai giminaitei pasakoja Uršulytė.

Laiške papasakojusi apie savo gyvenimo kasdienybę ir rūpesčius, jį baigia tokiais žodžiais:

„Labė prašom nepasipuikuot, atvažiuokit vis pamilij. Laukiam, mūsų svetelė“.

Tiesa, laiške, kaip tuomet buvo įprasta, rastume ir gana daug dabar visiškai nebevartotinų svetimų žodžių, bet tas buvo neišvengiama.

„Teko ir svetimžodžių žodynėlį prie to laiško pridėti, nes jauni žmonės galėjo nė nesuprasti, apie ką čia kalbama“, – sako laiško autorė.

Ir iš tikrųjų, vaikų paklausus, ką galėtų reikšti žodžiai punčeka, švaksas, patrova, abrūsas, košelena, kažin ar dažnas atsakytų. Išspausdintas žodynėlis ir išaiškina jau ne visiems suprantamų žodžių reikšmę – kojinė, batų tepalas, patiekalas, rankšluostis, šaltiena.

S. Mikeliūnienė svarsto, kažin ar visi žinotų, ką reiškia žodis „strioks“. O jis būdavo dažnai vartojamas, norint nusakyti ir skubėjimą, ir baimę.

„Be strioka“, – sakydavo, kai ragindavo neskubėti. Arba – „Ot buva strioka“, – kai įvykdavo kas nors netikėto, baugaus.

Tautodailininkė, bibliotekininkė Staselė Mikeliūnienė sukurtą akvarelę „Skaistakalnio dvaras, atkurtas iš atsiminimų“ dovanojo Panevėžio kraštotyros muziejui. Kraštotyros muziejaus nuotr.

Ir daugiau entuziastų

„O ar žinot, ką reiškia „pliurniks“?“ – šypsosi Staselė. Ir net savąją panevėžiškių tarmę gerai žinantis ne visada prisimena, kad taip anksčiau būdavo vadinamas penalas.

Šviesuolė S. Mikeliūnienė džiaugiasi, kad jai teko sutikti gana daug gimtosioms tarmėms neabejingų, jas išsaugojusių žmonių.

Su meile ji prisimena šviesaus atminimo dailininkę Onutę Šimaitytę-Račkauskienę, bene 20 metų pragyvenusią Žemaitijoje, bet į gimtinę grįžus visada kalbėdavusią gražiai panevėžietiškai.

„Būdavo, paskambina: „Či aš, On iš Klaipidos“, na ir pasišnekame abi žmoniškai“, – sako S. Mikeliūnienė. Ji apgailestauja, kad Onutė niekada jau nepaskambins – dailininkė, grafikė mirė eidama 71-uosius gyvenimo metus.

Tarp savosios tarmės neišsižadėjusių bibliotekininkė mini ir iš Pasvalio kilusį poetą Vladą Braziūną. Jo knygoje „Saula prė laidos“ – eilėraščiai aukštaičių šiaurės panevėžiškių tarme, „apie tai, kas dedasi ont krašta Mūšos, tos laimiongos upės“.

„Tarme yr kalb katrai pasiseke – jon arčiaus‘ žmogos. Tiok mas jo par mažė vertinam“, – ne vienam susitikime kalbėjo V. Braziūnas.

O štai ir eilutės iš jo eilėraščio: „So sava tarmės siaurok gal nebaisė tol‘ novažiuočio/ a kor man‘ važiuot, ka vyskas galvo, kas tik yr“.

Žmogaus savastis

Panevėžiškių tarmė – didžiausia ir sudėtingiausia rytų aukštaičių patarmės dalis, kurioje pagal kirčio atitraukimo ir galūnių trumpėjimo laipsnį išsiskiria dvi jos dalys: šiaurinė ir pietinė. Panevėžiečiai – šiaurinės atstovai. Pagrindinė tarmės ypatybė – galūnių trumpinimas.

Senoji tarmė turėjo savyje ir daug svetimybių, iš kaimyninių kalbų – rusų, lenkų ir kt. perimtų žodžių, kai kurių jų dabar jau seniai niekas ne tik kad nebevartoja, bet ir nebežino.

Bendrinėje kalboje svetimybės vartoti netinkamos, tačiau tarmėse jos dažnai išlenda.

Buvo laikas, kai tarmiškai kalbėti viešumoje buvo nepriimtina. Tarmės lietuvių kalboje atrodė tarsi podukros, nedrąsiai besiglaudžiančios tikrosios dukros šešėlyje.

Tačiau prieš gerą dešimtmetį į jas pradėta atsigręžti vis dažniau. Nes buvo atkreiptas dėmesys, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, vyrauja neigiama visuomenės nuostata jų atžvilgiu, o valstybė dar per mažai skiria dėmesio šiai padėčiai pagerinti.

O juk šis palikimas ypač turtingas – retoje kitoje Europos valstybėje, turinčioje tokią mažą teritoriją, yra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių. Todėl ir buvo būtina atkreipti visuomenės dėmesį į šios gyvosios tradicijos tęstinumo problemas Lietuvoje – net buvo paskelbti Tarmių metai.

Kalbininkas Kazimieras Garšva apie Tarmių metus yra pasakęs: „Tiems, kas kalba ir kalbės tarmiškai, Tarmių metai nesibaigs iki jų mirties. Tarmė yra žmogaus savastis, tik tarmiškai dabar jis dažnai kalba tada, kai kiti negirdi – su giminėmis, draugais“.

Tarmių metai niekada nesibaigė ir S. Mikeliūnienei. Gimtojo krašto istorijai, jo kultūriniam palikimui, kalbai dėmesį ji skyrė visada – ir bibliotekoje, ir mokykloje dirbdama, ir į pensiją išėjusi, ir dabar jau garbaus amžiaus sulaukusi.

Ir tarybiniais metais yra surengusi ne vieną renginį, susitikimą, skatinusį nepamiršti gimtosios tarmės, domėtis ja.

Mena, kai dirbo vakarinėje mokykloje, taip pat organizuodavo tarmėms skirtus vakarus.

Juk tarp mokytojų ir mokinių buvo įvairiomis tarmėmis šnekančių. Tad juos ir kviesdavo tų vakarų metu papasakoti istorijų, padainuoti savąja tarme.

Žmonėms tokie susibūrimai patikdavo – visiems būdavo malonu ir įdomu tarp kitų išgirsti ir savosios tarmės skambesį…

• Sekundė
• Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
• #Aukštaitija
• #Aukštaitijos Senvagė
• #kalba
• #Panevėžys
• #tarmė