-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Į paskutinę kelionę prieš savaitę išlydėto kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus gedi visa Lietuva.
Jo vardas ypač pagarbiai minimas Panevėžio krašte – čia gimęs, užaugęs ir tikrąjį kelią atradęs kompozitorius ir pats dažnai prisimindavo gimtinę, į ją sugrįždavo, dalyvaudavo renginiuose, susitikimuose.
Pokalbiuose jis ne kartą pasakojo apie savojo kelio paieškas ir teigdavo, jog kol supratęs, kur link labiausiai tiktų pasukti, praėjo nemažai laiko.
„Buvau ir smuikininkas, ir valtornistas, ir chorvedys, kol pagaliau atėjo ta lemtinga diena, kai supratau, ko iš tikrųjų noriu, ir pradėjau studijuoti kompoziciją“, – yra pasakojęs B. Kutavičius.
O tuomet, kai pradėjo mokytis Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), Antano Račiūno kompozicijos klasėje, jam buvo 27-eri. Studijas baigė jau subrendęs – 32 metų žmogus. Kurso draugai buvo beveik dešimtmečiu jaunesni.
„Mano kūryboje yra daug ko – eita nuo pagonybės per krikščionybę į platesnes erdves. Paskui daug kas susipina… Visada ieškojau savo kelio…“, – tokie B. Kutavičiaus žodžiai cituojami Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos parengtoje virtualioje parodoje „Kol suradau savo kelią…“
Joje sukaupta daug medžiagos apie žymųjį kraštietį ir dabar, kai jau visas jo kelias nueitas, talentas pripažintas, kūryba įvertinta, gera bent virtualiai dar kartą susitikti su žymiuoju panevėžiečiu, jį prisiminti.
Parodoje pateikiami rankraščių fragmentai, o nuotraukų galerijoje atspindėtos kompozitoriaus gyvenimo akimirkos.
Teisingą kelio pasirinkimą įrodo puiki kompozitoriaus muzika, kad ir kino filmams – Gyčio Lukšo „Vasara baigiasi rudenį“, Raimondo Vabalo „Skrydis per Atlantą“ bei „Miškais ateina ruduo“, įvairiems spektakliams, didžiulį poveikį Lietuvos kultūros visuomenei padariusi „Panteistinė oratorija“, kūriniai „Paskutinės pagonių apeigos“, „Iš jotvingių akmens“, opera-poema „Strazdas – žalias paukštis“, opera „Lokys“, vaikams skirta opera „Kaulo senis ant geležinio kelmo“, opera-baletas „Ugnis ir tikėjimas“ ir kt.
B. Kutavičius gimė 1932 metų rugsėjį prie pat Panevėžio esančiuose Molainiuose. Jis buvo jauniausias iš penkių Anelės ir Felikso Kutavičių vaikų.
Aukštaitiškos šaknys gilios – iš to paties Molainių kaimo kilę ir jo abu tėvai, ir seneliai.
Šis kaimas Panevėžio rajone gerai žinomas.
„ Tada, kai Molainiai degė“, – taip panevėžiečiai anksčiau žaismingai atsakydavo į klausimą: „O kada tai buvo?“ Suprask, tiksliai nežinau, bet kažkada.
Nors tas posakis pastaraisiais metais retai begirdimas, jis nepamirštas. Juk ne iš piršto ir laužtas – Molainiai iš tikrųjų per Pirmąjį pasaulinį karą buvo sudegę.
Matyt, toks didelis gaisras labai stipriai sukrėtė visą kraštą ir prisiminimas apie jį tapo net savotiška tautosakos dalimi.
To posakio nepamiršo ir kompozitorius B. Kutavičius, jį gražiai įamžino, sukurdamas polką „Kaip Molainiai degė“.
Tą polką atlikdavo ir atlieka įvairūs ansambliai, tarp jų ir „Armonika“. Smagiai trepsėdavo ją ir buvusio populiariojo ansamblio „Ekranas“ šokėjai.
Nors ansamblio seniai nebėra, dažnam, sako, vis dar suskamba mintyse ši muzika, palydima skanduojamų žodžių: „Ir vėžys, ir varla, graužia lapą kirmela.“
Bronius Kutavičius prie savo sodybos Varėnos r. apie 1996 m. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės–Bitės viešosios bibliotekos fondo nuotr.
Kompozitorius B. Kutavičius dažnai sulaukdavo klausimų apie muzikinio kelio pasirinkimą ir visiems mielai atsakydavo, jog šis menas pas jį atėjo labai anksti. Dar basos piemenystės metais, kai jis, vaikas, susižavėjęs klausydavosi gamtos garsų, visada jam skambančių kaip pati nuostabiausia muzika.
Pirmasis instrumentas – lūpinė armonikėlė, tačiau nuo mažens svajonė buvo smuikas. Kai mama labai jo geidusiam berniukui pagaliau smuikelį nupirko, juo griežti tuoj pat pamokė kaimo muzikantas.
Suprantantys žmonės, pamatę ir išgirdę, ką vaikas sugeba, primygtinai rekomendavo tėvams leisti jį toliau mokytis.
Taip būdamas jau bene 15 metų molainiškis pradėjo lankyti Panevėžio muzikos mokyklą. B. Kutavičiaus mokytoju tapo garsusis smuikininkas ir tos mokyklos mokytojas Vytautas Kligys.
Netrukus vaikinukui pribrendo laikas ir į kariuomenę eiti. Jis vėliau pasakodavo: „ Muzikos nepamiršau ir kariuomenėje, orkestre grojau valtorna“.
Paskui buvo mokslai Panevėžio muzikos mokykloje dėstytojo Aleksandro Liberio choro dirigavimo klasėje, harmonijos mokėsi pas dėstytoją Antaną Belazarą. Vėliau – muzikos teorijos, kompozicijos mokslai Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje dėstytojo Juozo Karoso klasėje.
Ir tik po kurio laiko – aukštosios kompozicijos studijos.
Paskui jau ir pats B. Kutavičius perdavė žinias kitiems – mokė kompozicijos M. K. Čiurlionio menų mokykloje, taip pat dirbo dėstytoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Tapęs garsiu kompozitoriumi, profesoriumi, žinomu žmogumi, B. Kutavičius gimtinės niekada nepamiršo ir sakydavo: „Panevėžyje nesu svetimas žmogus. Atvažiavęs į šį miestą, svečiu nesijaučiu, grįžtu į savo namus.“
Lankydamasis Panevėžyje, kompozitorius nueidavo ir prie režisieriaus Juozo Miltinio paminklo.
Su J. Miltiniu ir su visu Panevėžio dramos teatru siejosi daug B. Kutavičiaus prisiminimų.
Juk jis kūrė muziką kai kuriems čia statytiems spektakliams, tarp jų ir vienam iš paskutinių J. Miltinio režisuotų „Requiem vienuolei“.
Kompozitorius artimai draugavo su teatralais Vaclovu Blėdžiu, Donatu Banioniu ir kitais.
„Visi jie buvo J. Miltinio mokiniai, o aš galėjau pasigirti režisieriaus mokytoju buvęs“, – ne kartą yra pasakojęs kompozitorius.
Pasirodo, buvo laikas, kai viskuo besidomintis, tobulumo siekiantis J. Miltinis buvo sumanęs išmokti smuiku griežti. Pagalbos kreipėsi į tuomet garsų smuikininką ir pedagogą V. Kligį.
Bet tas suaugusio žmogaus mokyti, matyt, nebenorėjęs. Smuikininkas nusiuntė pas J. Miltinį geriausią savo mokinį B. Kutavičių.
Tas pradėjo Maestro mokyti nuo elementarių dalykų – laikysenos, smuiko paėmimo, jo laikymo, pirmųjų natų.
„Mūsų pamokos truko gal porą metų iki mane paimant į kariuomenę. Kiek paskui teko girdėti, J. Miltinis toliau griežti smuiku nebesimokė, o buvo sumanęs išmokti fortepijonu skambinti“, – susitikime su panevėžiečiais yra pasakojęs kompozitorius.
Apie savo kūrinius B. Kutavičius sakė, jog visi jie ateina iš širdies, vidinės nuojautos skatinami. Kartais jis muziką net susapnuojantis, tenka keltis naktį užrašyti.
Nors dažniausiai muzika gimsta po ilgo galvojimo, mintyse dėliojimo, jos girdėjimo ir matymo.
„Mėgstu vaikščiodamas viską apgalvoti. Ir laikausi tokios nuomonės: šimtą kartų pagalvok, vieną kartą užrašyk“, – sakė B. Kutavičius.
Bronius Kutavičius Panevėžys. 1953 m. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės–Bitės viešosios bibliotekos fondo nuotr.
Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanotas kompozitorius B. Kutavičius įdomiai apibūdina savo kūrybinį credo, pirmiausia pajuokaudamas, kad jis toli gražu nebe toks, koks buvo jaunystėje.
„Kadaise esu pasakęs, jog noriu rašyti taip, kad galėčiau pritrenkti, užmušti žmones savo muzikos garsais. Jau seniai taip nebesakau, ir negalima taip sakyti. Dabar atsakymas paprastas – norint kurti, reikia visą save atiduoti. Atiduoti viską, ką gali. Paviršutiniškai geriau nieko nedaryti“, – teigė B. Kutavičius.
Kompozitorius pasakojo kuriantis vedamas nuojautos, stengiasi priartinti kilusią mintį prie muzikos išraiškos.
Apie B. Kutavičiaus kūrybą specialistai, muzikologai atsiliepia ypač gerai. Teigiama, jog jai būdingas savitas laiko ir erdvės traktavimas, muzikos teatrališkumas, išsilaisvinimas nuo bet kokio akademiškumo, minties koncentracija, pasitelkiant nedaug išraiškos priemonių.
Jo kūrybai būdinga istorinė, mitologinė tematika, įvairaus pobūdžio simboliai. Muzika akivaizdžiai turi glaudų ryšį su praeitimi, Lietuvos kultūra ir istorija, mūsų tautos pasaulėjauta.
G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos parengta virtuali paroda padeda išgirsti, suprasti šio įžymaus kompozitoriaus muziką, atskleisti menininko asmenybės stiprybę, jo talento galią.
Ši paroda buvo parengta dar kompozitoriui gyvam esant.
Daug padėjo jo žmona Dalia Kutavičienė – televizijos ir kino režisierė, laidų vedėja. Ji taip pat ir filmo apie kompozitorių scenarijaus autorė ir režisierė.
Dėmesio šiam iš Panevėžio krašto kilusiam menininkui tikrai negali būti per daug, juk
B. Kutavičius – ryškiausia Lietuvos muzikos kultūros figūra, lietuviškojo minimalizmo pradininkas.
Jo sukurta muzika vertinama ne tik Lietuvoje, ji atliekama įvairiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose užsienyje – Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, JAV, Meksikoje, Rusijoje ir kitur. Kai kuriose šalyse surengti kompozitoriaus autoriniai koncertai.
