Labiausiai V. Kunigel patinka drožti miško tematika, bet kartais išdrožia ir kokį nors egzotinį gyvį.

Iš medkirčio – į menininkus

Iš medkirčio – į menininkus

Menukas – tokiu švelniu vardu šiandien Uliūnų gyventai vadina kraštietį Valerijų Kunigel, vos ne kas antrą kaimyną apdalijusį medinėmis lauko skulptūromis ir savo darbais pagarsėjusį jau toli už Lietuvos ribų. Pats 44-erių drožėjas nėra visiškai tikras, ar jis iš tiesų menininkas, nes šio amato išmoko savarankiškai iš begalinės simpatijos miškui.

Užsukęs į nuo Panevėžio per 14 kilometrų nutolusį nedidelį Uliūnų kaimą, supranti atvykęs į medinės skulptūros gerbėjų kraštą. Drožtos pelėdos, nykštukai, katinai ir kiti padarai iš gamtos bei fantazijų tupi vos ne prie kiekvieno gyventojo kiemo, puošia gėlynus, tvoras, vartus.

O visą šį meninį ansamblį įrėmina įvairių skulptūrų parkas prie Uliūnų tvenkinio. Čia vietos žmonės tik prieš savaitę šventė Menų dienas ir ant kalvelės pastatė naują svajonių laivą, kurį į priekį veda medinė meilės deivė.

Jos, kaip ir daugumos Uliūnų skulptūrų, autorius – vietinis medžio drožėjas V. Kunigel.

Tobulai pjūklą įvaldžiusio uliūniškio darbai jau dešimtmetį puošia ne tik gimtojo krašto, bet ir Europos sodybas, parkus, atmintinas vietas.

Tačiau ypatinga meilė medžiui Valerijaus širdyje įsižiebė kur kas seniau. Užaugo šis menininkas Rokiškio rajone, Juodupėje. Kartu su broliu gimė slaviškų šaknų turinčioje šeimoje – V. Kunigel mama buvo rusė, o tėtis – nuo Baltarusijos krašto. Tačiau menininko tėvai augo Lietuvoje ir savo vaikams perdavė tik kitatautę praeitį turinčią pavardę.

Mažojo Valerijaus vaikystė nebuvo itin lengva. Nė nesulaukęs pilnametystės, būdamas vos šešiolikos, jis išėjo dirbti į mišką, pjauti medžių, kad palengvintų finansinę naštą artimiausiems žmonėms.

„Pjauti miškų mane priėmė dar tokio amžiaus, kai draudžiama įdarbinti. Taip pat į darbą kibo ir metais vyresnis brolis. Buvo sunku, bet negaliu sakyti, kad man nepatiko – iki šiol jaučiu nostalgiją medžio pjovimui. Jau keletas metų to nebedarau, bet vis pasvajoju nupjauti kokį nors storą ąžuolą“, – apie gana keistus troškimus prakalbo V. Kunigel.

Šį pavasarį vykusiame tarptautiniame drožybos čempionate „Plieno bebrai“ V. Kunigel laimėjo ,,Žiūrovų simpatijų“ apdovanojimą už savo medinį paukštį.

Menui vietos nebuvo

Miškas Valerijų lydi nuo mažų dienų. Į jį būsimąjį tautodailininką su broliu dažnai vesdavosi eigulio pareigas Rokiškio rajone ėjęs senelis.

„Eidavome maži vaikai seneliui padėti krūmų pakapoti, paskui padėdavome jam krepšius pinti. Man miške labai gera ir jauku“, – sako V. Kunigel.

Pažintis su medžiu jį, dar vaiką, atvedė ir į drožybą. Prisimindamas savo pirmuosius darbus menininkas tik nusišypso, kad juos gamino labai primityviai – peiliuku, kaltuku. Tačiau uliūniškis pripažįsta, kad meninė gyslelė jo kūne jau kažkur ir tada giliai slėpėsi. Valerijus nuo vaikystės labai gražiai piešė, tik šeimos situacija buvo tokia, kad apie kūrybinį vaiko ateities kelią niekas nė negalvojo.

Anksti teko eiti sunkiu darbu uždirbti duoną ir mintys apie meno mokslus pasiliko nuošalyje.

„Niekur šito amato nesimokiau, drožinėjau iš paveiksliukų, nuotraukų. Dabar tam yra plačios interneto galimybės. Taip ir likau savamokslis, kuris tai mesdavo, tai vėl grįždavo prie medžio drožybos“, – pasakojo Valerijus.

Bet pirmąsias savo didesnes skulptūras V. Kunigel ėmė kurti, kai įsigijo sodybą gimtajame Rokiškio krašte ir sugalvojo ją papuošti medžio dirbiniais. Prisiminęs vaikystės pomėgį, šeimininkas taip įsikabino, kad drožyba jo gyvenime paskutinį dešimtmetį tapo išties rimtu pragyvenimo šaltiniu.

„Vienas pamatė, kad drožinėju, kitas – ir žmonės ėmė prašyti jiems kažką padaryti“, – sako drožėjas, rodydamas pačius pirmuosius savo kūrinius, kuriems dabar turi labai daug pastabų.

Medinis miško paveikslas

Dabartiniai menininko darbai jau daug kruopštesni ir sudėtingesni. Didelę skulptūrą autorius daro savaitę ir ilgiau, o mažą gali nuskaptuoti ir per dieną. Nors Valerijus pripažįsta, kad pastarosios jam dar didesnis iššūkis nei drožti stambių gabaritų darbą.

„Su smulkesne skulptūra reikia daug kantrybės, čia reikia ilgai krapštytis“, – pasakoja V. Kunigel, rodydamas savo vizitine kortele tapusią ant kirvio tupinčios pelėdos skulptūrėlę.

Šie naktiniai plėšrūs paukščiai, pasak pašnekovo, jo užsakovų labiausiai prašomi medžio drožiniai. Kodėl taip yra, autorius nesupranta, bet ir jo paties kieme tokių kūrinių ant kiekvieno kampo.

Labiausiai Valerijui patinka dirbti su ąžuolu. Šis medis ne tik ilgaamžis, bet ir geriausiai pasiduoda kūrėjo rankoms. O dirba uliūniškis su specialiu drožinėjimui skirtu pjūklu bei šlifavimo, deginimo įrankiais. Dėl pastarųjų skulptūros įgauna itin natūralias spalvas.

„Idėjų kūrybai semiuosi taip pat iš miško, – šypsosi pašnekovas. – Mėgstu drožti gyvūnus, paukščius, bet žmonių skulptūrų vengiu.“

Kiekvieną savo kūrinį V. Kunigel pradeda specialiu pjūklu, o paskui imasi kitų įrankių.

Kartais patys užsakovai uliūniškiui padiktuoja savo norus ir tenka drožinėti net keisčiausius personažus. Bet ir tuomet autorius tvirtina kažką įdedantis savo ir drožinys tampa dar įdomesnis.

„Man visi mano darbai patinka ir yra gražūs. Tik kelis per visą tą laiką buvau sugadinęs ir teko išmesti, kartais medis skyla visai ne vietoje. Dažnai pirkėjui prašant jo idėją kažkuo papildau iš savo fantazijos ir išeina dar geriau“, – pasakojo drožėjas.

Menukas su fantazija

Paklaustas, ar medžio drožybos pajamų užtenka pragyventi, pašnekovas tik nusijuokia, kad saldainiams pakanka ir gerai. Paskutinius trejus metus jis užsiima tik savo pamėgtu amatu, o anksčiau dar jį derindavo su miško pjovėjo pareigomis žiemą.

„Iš tiesų pastebiu, kad medžio skulptūros labai populiarėja, žmonės jų prašo sodyboms papuošti“, – džiaugiasi V. Kunigel.

Vienas jo darbas gali kainuoti ir šimtus, ir tūkstančius eurų. Didžiausia suma, kurią už savo kūrinį yra gavęs menininkas, siekė tris tūkstančius eurų. Pirkėjai šį drožėją dažniausiai randa per socialinius tinklus, kurie itin palengvina kūrėjo kelią į liaudį.

Valerijus eskizų savo darbams nesipiešia ir dirba taip, kaip liepia intuicija bei fantazija. Taip ir gimsta jo peliukų būrys bate, miško gyvūnų medžiai ir kt.

Tik pernai V. Kunigel pirmą kartą pabandė išdrožti paminklinį kryžių, dabar jis puošia vienos šeimos kapą Krekenavoje. O labiausiai pašnekovui įsiminė vieno žinomo Lietuvos ūkininko užsakyta skulptūra žemių ribai pažymėti, – didelis ąžuolinis sėjėjas išdidžiai beria grūdą į savo dirvą, o jį lydi šeimyną pažadinęs gaidys.

Dėl savo beribės fantazijos V. Kunigel Uliūnuose pramintas Menuku, pagal įmonės „Medukas“ , kurioje dirba, pavadinimą. Tačiau savamokslis per daug nesigina, kai aplinkiniai jį vadina menininku, nors pats negali nuspręsti, ar tai, kuo pats užsiima, yra menas, ar labiau amatas.

Emigracija – į Uliūnus

V. Kunigel dirba ne dėl pelno ir pinigų. Jis – ir sėkmingas plenerų, konkursų dalyvis tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šiemet uliūniškis su savo idėjomis skrido į Kanadą, kur vyko drožėjų aukcionas.

„Šiemet jau dalyvavau Lietuvos medžio kūrėjų varžybose ir pelniau publikos simpatijų prizą – šių nuopelnų užsitarnavo mano drožtas paukštis. Tokiuose čempionatuose gauni medžio, tris dienas ir turi parodyti, ką gali. Taip pat buvau Kanadoje, kur dalyviai savo kūrinius siūlė pirkti aukcione“, – vardijo menininkas.

Bet V. Kunigel priduria, kad kelionės – ne jam, tad pasivaržyti su bendraminčiais išsiruošia vos porą kartų per metus. Jam mieliau laiką leisti savo dirbtuvėse, kur nuo ryto šeimininką darbui pažadina radijas ir muzika.

„Net ir emigruoti nenorėčiau, man čia gerai. Atradau save ir esu patenkintas, labai smagu, kai žmonės būna laimingi dėl mano sukurtų skulptūrų“, – tvirtina pašnekovas.

Uliūnai buvo jo pirma ir vienintelė didžiausia emigracija gyvenime. Prieš keturiolika metų į Panevėžio kraštą nuo Rokiškio jį atvežė meilė vietinei merginai. Atėjūnas čia sukūrė šeimą, turi dvi dukras. Šios, pasak tėčio, jau taip pat išsiskiria kūrybingumu ir kruopštumu, tad Valerijus netrukus tikisi turėti ir savo amato mokinių.

Paklaustas, ar jau turi išskobęs savo svajonių skulptūrą V. Kunigel sakė, kad tokia jo tikrai laukia ateity.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų