Asmeninio archyvo nuotr.

Iš kunigų seminarijos – į paramedikus

Iš kunigų seminarijos – į paramedikus

Vos baigęs gimnaziją panevėžietis Arminas Ruzas nedrąsiai, net šeimos nariams nė žodžiu neužsiminęs, pravėrė kunigų seminarijos duris. Ten vieną dieną suprato, jog atsiduoti tarnystei derėtų įgavus daugiau ne tik dvasinės, bet ir gyvenimiškos patirties. Su seminarija jis atsisveikino ir dabar nusiteikęs tapti paramediku – gelbėti ne žmonių sielas, o gyvybes.

Už mišias mokėjo iš močiutės

Abejonių, svarstymų, dvasinių kančių netrumpą kelią spėjęs nueiti Arminas Ruzas, paklaustas, ar gavęs progą pakartoti, ką nors keistų, jis drąsiai atsakytų – „ne“. Anot jo, kaskart prisiminus savo kelionę per gyvenimą, kyla daug nostalgiškų minčių. Juolab kad per tokį trumpą laiką įvyko daug nuostabių dalykų.

Arminas yra baigęs Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją. Dar sėdėdamas mokyklos suole jaunas vaikinas įsitraukė į savanoriškas veiklas Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Ten pradėjo ministranto tarnystę, padėjo kunigams per šv. mišias.

A. Ruzas sako, jog prisiminus savo tikėjimo kelionės pradžią, jam kaskart kyla juokas.

„Į šv. mišias eidavome su močiute ir kiekvieną sekmadienį ji man duodavo tuometinius dešimt litų. Vaikui tai buvo tikrai dideli pinigai! Kai močiutė pastebėjo, kad bažnyčioje pradėjau lankytis rečiau, duodavo jau po dvidešimt litų. Tada vėl stebuklingai atsirasdavo motyvacija eiti į bažnyčią“, – juokiasi Arminas.

Vaiko tikėjimas savotiškai augo per pinigus. Tačiau subrendus, suaugus ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, pinigų už pamaldumą duoti nebereikėjo. A. Ruzas sako supratęs, kokią neįkainojamą grąžą gauna atgal.

„Pagalvojęs, kad pinigais tikėjimas nenuperkamas, vėliau į bažnyčią eidavau ir vis dar einu iš širdies“, – sako Arminas.

Arti popiežiaus

A. Ruzas – ne tik uolus katalikas, bet ir labai veiklus žmogus. Vienu metu jis buvo jaunasis policijos rėmėjas, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, teisėjaudavo per krepšinio varžybas mokykloje. Taip pat rasdavo laiko savanorystei Panevėžio slaugos ligoninėje, vaikų dienos stovyklose. Tad neturėjimu ką veikti ar nuoboduliu jis niekada nesiskundė.

„Daug kalbų esu girdėjęs, jog į seminariją eina tie, kurie yra „nenormalūs“, tie, kuriems nepatinka moterys, ir dar daug kitų dalykų. Noriu nuraminti, kad taip nėra.“

A. Ruzas

2018-aisiais, kai į Lietuvą buvo atvykęs Šventasis Tėvas Pranciškus, Arminas šį katalikams itin svarbų ir reikšmingą reginį turėjo galimybę stebėti iš labai arti – patarnavo mišiose kaip bažnyčios atstovas. Savo tikėjimo kelionę panevėžietis tęsė su parapijiečiais aktyviai keliaudamas po įvairiausias pasaulio šalis.

Staigmena tėvams

Apie pasaulietiško gyvenimo atsisakymą ir kunigų seminariją A. Ruzas pradėjo svarstyti dar 11-oje klasėje. Reikėjo rimtai apgalvoti ateitį ir susidėlioti tikslus. Kadangi buvo ilgametis šv. mišių patarnautojas ir bažnyčios gyvenimą pažino iš labai arti, Arminui neretai kildavo mintys tapti dvasininku.

„Netgi parapijoje tikintieji pašnibždomis kalbėdavo, kad šitas tai bus kunigėlis, – šypsosi Arminas. – Galvodavau, kokias nesąmones jie paisto, kol pats nepajutau, kad tikrai noriu stoti į seminariją.“

Apie tai, jog A. Ruzas įstojo į Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminariją, nežinojo netgi patys artimiausi žmonės. Arminas buvo įsitikinęs, jog tėvai nepriims tokio jo pasirinkimo. Vaikinas neslepia, jog artimiesiems pranešęs žinią, jog taps kunigu, išties iš pradžių sulaukė neigiamos reakcijos. Bet paskui įtampa atslūgo ir tėvai drąsino eiti ten, kur jaustųsi ramus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Iš piršto laužtos kalbos

Dienas seminarijoje A. Ruzas leido turiningai. Vienerius metus mokėsi Telšiuose, kur iš visos Lietuvos susirenka vyrai, norintys studijuoti dvasininko kelią.

„Turėjau labai gražų laiką, vykdavome į Telšių vyskupijos parapijas, matėme klebonų gyvenimą iš arti. Kitus metus jau praleidau Kaune. Ten vyko filosofinis kursas, buvo labiau akcentuotos paskaitos ir dvasinis gyvenimas“, – pasakoja tik per plauką kunigu netapęs panevėžietis.

Pasak Armino, neabejotinai seminarijoje būsimiems kunigams galioja ir griežta regula (red. – krikščionių dvasininkų elgsenos normos), ir maldos laikas.

„Daug kalbų esu girdėjęs, jog į seminariją eina tie, kurie yra „nenormalūs“, tie, kuriems nepatinka moterys, ir dar daug kitų dalykų. Noriu nuraminti, kad taip nėra. Stojant į seminariją, reikia pereiti net kelis psichologus. Jie užduoda įvairiausių klausimų ir taip pat turi didelę reikšmę stojančiųjų rezultatams“, – pasakoja Arminas.

Pritrūko gyvenimiškos patirties

Nors atsiriboti nuo pasaulietiško gyvenimo A. Ruzui nepasirodė sunku, visgi vieną dieną jis nusprendė užverti kunigų seminarijos duris. Ir tikrai ne dėl to, jog persisotino maldų ar jam netiko per griežtas gyvenimo režimas. Tiesiog suprato, jog atsiduoti tarnystei reikia įgavus daugiau ne tik dvasinės, bet ir gyvenimiškos patirties.

Pasak Armino, yra daugybė žmonių, kurie ne vienerius metus galvoja, kad daro ne tuos dalykus, kuriuos iš tikrųjų norėtų. Tačiau jie bijo žengti ryžtingą žingsnį ir viską keisti. Tokiems jis turi patarimą.

„Nereikia bijoti klysti, pripažinti, jog suklydai, suklupai. Reikia atrasti savyje jėgų, atsistoti ir žengti tolyn, nes tik iš savo padarytų klaidų mokomės, o ne žiūrėdami į kito klaidas“, – drąsina A. Ruzas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Tęsia tikėjimo kelionę

Nors oficialiai A. Ruzas nebėra seminaristas, jo santykis su bažnyčia išliko nepakitęs.

„Esu praktikuojantis katalikas, toliau einu šiuo keliu. Per maldą atiduodu tai, kas mane smukdo žemyn. Per santykį su Dievu aš stiprėju. Turiu tikrai daug pažįstamų kunigų, kurie mane palaiko, drąsina nenuleisti rankų“, – teigia pašnekovas.

A. Ruzas džiaugiasi, jog per tą laiką, kuomet studijavo kunigų seminarijoje, išmoko daug naujų dalykų – tiek teologinių, tiek ir praktinių.

„Tikrai smagu, kad, turėdamas šiokį tokį teologinį bagažą, dabar galiu žmonėms praplėsti akiratį. Seminarijoje praleidau nuostabų laiką. Panevėžio vyskupas mane siuntė į Utenos bažnyčią ir man teko artimai bendrauti su žmonėmis, juos išklausyti ar tiesiog duoti patarimų. Taip pats augi dvasiškai ir augini kitą žmogų“, – sako Arminas.

Bažnyčia praranda pozicijas

Dabar, kai pasaulis taip sparčiai modernėja, A. Ruzas pastebi, kad Bažnyčia išgyvena ne patį geriausią laikotarpį. Jo nuomone, tai, jog galime lengvai perskaityti apie vieną ar kitą netinkamą kunigo elgesį, paklydimą, dažnai atgraso jaunus žmones nuo bažnyčios.

„Kartais paklausiu jaunuolio, kodėl neini į bažnyčią? Dažnai jų atsakymas yra vienas: „Galiu ir namie pasimelsti, mane Dievas išklauso ir man bažnyčios nereikia.“ Arba dar: „Man nereikia ir Dievo“, – pasakoja Arminas.

Pasak jo, šiais laikais jaunimas seka žymiųjų nuomonės formuotojų gyvenimus, kurie dvasinės naudos neša mažai arba iš viso neneša. Tuomet ir bažnyčios gyvenimas jiems atrodo tiesiog neįdomus, neįtraukiantis, nuobodus.

„Jiems tiesiog nėra įdomus ten kalbamas rožinis ar kitos maldos. Jaunimui reikia judrumo ir įdomios veiklos, per kurią galėtų pažinti Dievą“, – mano A. Ruzas.

Gelbės gyvybes

Palikęs kunigų seminariją A. Ruzas visa galva nėrė į dar vieną prasmingą veiklą. Šiuo metu jis mokosi paramediko specialybės Panevėžio darbo rinkos ir mokymo centre, vėliau studijas tęs Panevėžio kolegijoje. Ateityje greitosios pagalbos automobiliu skries ten, kur prireiks jo pagalbos patekusiems į bėdą.

Arminas netgi įžvelgia ir šiokių tokių sąsajų tarp šio darbo bei kunigystės. Tik vienu atveju jis galėjo gelbėti sielas, o kitu – gyvybes.

„Norėjau žmonėms padėti iš dvasinės pusės, o padėsiu iš sveikatos. Man labai gera, kai šypsena atsidėkojama už suteiktą gyvenimą ar išgelbėtą gyvybę“, – sako A. Ruzas.

Paramediko profesija jį seniai žavėjo. O ir visada buvo tas, kuriam žūtbūt reikėdavo visiems padėti. Pamena dieną, kai tėvai nupirko žaislinius gydytojo įrankius. Tuomet jo pacientais tapdavo kantrumu pasižymėję pliušiniai žaislai.

Dabar Arminas puikiai supranta, jog profesiniame kelyje jo laukia ne žaidimai, o labai rimtas darbas ir iššūkis. Tačiau vaikinas nusiteikęs ryžtingai.

„Žinau, bus sunku, bet neabejoju, kad atrasiu tiek išorinę, tiek vidinę ramybę padėdamas kitiems ir gelbėdamas gyvybes“, – įsitikinęs būsimasis paramedikas.

Komentarai

  • Saunu, kad jaunuolis renkasi jam patinkanti gyvenimo kelia, nemeluoja , noredamas kazkam itikti, sekmes, nuosirdus medikai reikalingi

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų