-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Buvusiame jų izoliatoriuje laikinai įsikūrusi ukrainietė poetė, šios šalies Rašytojų sąjungos narė Svitlana Diduch-Romanenko. Su mama į Panevėžį kartu atvykęs ir 15-metis sūnus Igoris.
Izoliatoriumi jiems tenka dalintis su kita Ukrainos karo pabėgėle ir trimis jos vaikais.
Į A. Bandzos namus ir Svitlaną su sūnumi, ir jos likimo sesę su vaikais atvedė ta pati lemtis – abiejų moterų sūnums diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas.
A. Bandzos namuose buriasi šį sutrikimą turinčius vaikus auginančios šeimos, čia atsirado vietos ir jiems, šešiems žmonėms iš priešo užpultos šalies.
Jau pusmetį Panevėžyje gyvenanti S. Diduch-Romanenko šio miesto žmonėms neseniai prisistatė G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje surengusi nuotraukų parodą. Menininkė fotoobjektyvu sustabdė savo pačios ir kitų nuo karo siaubo pabėgusių moterų, jų vaikų išgyvenimus.
„Iš Boryspilio, kur gyvenau su vyru ir sūnumi ir kuriame tebėra mano tėvai, išvažiavau sugriebusi svarbiausius sūnaus daiktus, dar pastvėriau nešiojamąjį kompiuterį ir fotoaparatą. Esu anglų kalbos specialistė, verčiu tekstus, tad žinojau, kad be kompiuterio būtų sunku. O fotoaparatas reikalingas mano saviraiškai“, – pasakoja Svitlana.
S. Diduch-Romanenko sako, kad ją galima vadinti ir vertėja, ir muitininke, o tai pagrindžia Kyjivo universitete įgyti diplomai. Taip pat ji rašytoja, poetė, yra išleidusi kelias knygas. O fotografe, juolab fotomenininke, vadintis moteris nedrįsta.
„Iki šiol fotografuodavau savo malonumui. Bet kai Panevėžyje buvau išgyvenusi tris mėnesius, čia sutikti žmonės, tapę mano bičiuliais, pasiūlė dalyvauti Lietuvos kultūros ministerijos paskelbtame konkurse, kvietusiame kurti Ukrainos karo tema. Šiam konkursui mano pateikta idėja fotografuoti į Lietuvą atvykusias karo pabėgėlių šeimas įvertinta gana aukštais balais, gavau pinigų ir ėmiausi šios veiklos“, – pasakoja Svitlana.
Jungiamoji jos nuotraukų detalė – vyro manekenas. Jis nuotraukose moterims savotiškai atstoja jų sutuoktinį ar mylimąjį, kurie liko ginti Ukrainos. Vaikams manekenas turėtų atstoti tėtį. Bet tai – tik gyvenimo, jausmų, bendrystės parodija, ypač rėžianti akis žiūrint į Svitlanos kurtas nuotraukas.
Savo parodą S. Diduch-Romanenko pavadino „Fantominės tikrojo karo šeimos“. Anot jos, medicinoje žinoma sąvoka „fantominis skausmas“. Tokį skausmą, kai skauda, pavyzdžiui, dėl ligos nupjautą krūtį, amputuotą galūnę, jaučia ne visos ar visi, bet yra tokių, kuriems toks skausmas nenumalšinamas vien medikamentas, o gydomas kompleksiškai, taikant ir reabilitaciją.
„Visi mes, karo pabėgėliai, išgyvename fantominį skausmą. Mums visiems skauda tai, kas grobikų iš mūsų atimta, ką jie „amputavo“. Skauda už artimuosius, nuo kurių esame atplėšti, už paliktus griaunamus namus, o taip pat už griaunamus mūsų gyvenimus“, – kalbėjo Svitlana.
Svitlana Diduch-Romanenko. P. Židonio nuotr.
S. Diduch-Romanenko sukurtose nuotraukose – ne vyras, sutuoktinis, tėtis, o tik manekenas, sėdintis prie šeimos automobilio vairo, ne tėtis, o manekenas žaidžia su vaikais, ne mylimam vyrui, o tik manekenui skirtas karo pabėgėlės bučinys.
Darydama savo pačios su manekenu nuotrauką, kaip sako Svitlana, stengėsi atskleisti ir erotiškąjį aspektą.
„Niekas apie tai viešai nekalba, bet juk svarbu, kad mus nuo vyrų atplėšęs karas atėmė iš mūsų glamones, santuokinį švelnumą, o tai irgi žmogaus gyvenimo dalis. Vaizduodama save, išsiilgusią tokio švelnumo, nerimavau, kad nuotrauka nebūtų vulgari ar provokuojama. Tikiu, kad išėjo ji pusėtina, nors galėjo būti ir geresnė“, – kritiškai savo kūrybą vertina fotografė.
Ji viliasi, kad kitomis nuotraukomis ir kitomis parodomis, kurių dar žada surengti, taip pat turės ką pasakyti.
„Man fotografavimas – gyvenimo akimirkų gaudymas. O poezija, eilės – bandymas suprasti gyvenimą, paaiškinti jį visų pirma pačiai sau“, – atskleidžia Svitlana.
Iki karo ji su vyru ir dabar jau penkiolikmečiu sūnumi Igoriu gyveno Boryspilyje. Vyras dirbo muitinėje, Svitlana, kitados irgi buvusi muitinės pareigūnė, pastaruoju metu dirbo vertėja, vertė ukrainietiškus, angliškus, rusiškus tekstus. Sūnus lankė muzikos mokyklą, mama pasidžiaugė, kad vaikinas, nors jam diagnozuotą sutrikimas, apdovanotas absoliučia klausa ir jam patinka muzikuoti.
„Dar iki Rusijai užpuolant mūsų šalį, mano vyras vos nenumirė nuo komplikavusio plaučių uždegimo. Manau, ir tai lėmė, kad karo išvakarėse man buvo diagnozuota depresija, išrašyti vaistai. Nepaisant tokios būklės, prasidėjus karui sugebėjau su sūnumi evakuotis, atvykome į Panevėžį. Kadangi mūsų vaikas neįgalus, vyras turėjo teisę važiuoti kartu. Bet tai daryti atsisakė, paaiškino, kad pabėgęs nuo karo pats sau atrodys esąs dezertyras, tėvynės išdavikas“, – pasakojo Svitlana.
Svitlana Diduch-Romanenko. P. Židonio nuotr.
Bėgimą nuo karo, trukusį tris paras, o ir pirmus mėnesius Panevėžyje ukrainietė sako prisimenanti kaip pro miglą, tarsi tai, ką veikė, kaip gyveno, matė filme.
„Gerai žinau, kad mus Panevėžyje sutiko, globojo, rėmė, o ir dabar tebegloboja begalė gerų žmonių. Lėlių vežimo teatro aktoriai ukrainiečiai Laisvės aikštėje rengė palaikymo Ukrainai akciją, o ja susidomėjusiems žmonėms, kurie klausė, kuo gali padėti, duodavo ir mano telefoną, adresą, pasakė mano vardą. Panevėžiečiai nešė maisto, drabužių, siūlė pinigų“, – pasakoja karo pabėgėlė.
Ukrainos karo pabėgėlius ėmėsi globoti Raudonasis Kryžius. Svitlana neatsidžiaugia, kad nuėjusi į šią organizaciją gavo dviratį, padovanotą žmonių. Juo apvažiavusi jau visą Panevėžį, dviratis jai tapo ir greito susisiekimo, ir pramogų priemone.
„Turiu stuburo problemų, tad negaliu sunkiau panešti, negaliu ilgai eiti. O dviračiu važiuoti galiu kiek tik patinka, ką ir darau. Panevėžys labai tinkamas dviratininkams, viskas čia taip netoli“, – sako S. Diduch-Romanenko ir stebisi, kad mieste mato nedaug minančiųjų pedalus.
Dviračiu ji atmina ir į Panevėžio kolegiją, kurioje ėmėsi studijuoti kineziterapiją.
Svitlana pasidžiaugė, kad kolegija nuo rugsėjo ėmėsi mokyti ukrainiečius, surinko tris jų grupes. Iš pradžių dėstytojai žinias perteiks rusų bei anglų kalbomis, o aukštesniuose kursuose, tikima, ukrainiečiai patys jau kalbės lietuviškai.
„Būtų racionaliau man ne mokytis, o dirbti. Bet bėda ta, kad dėl nesveiko stuburo negalėčiau imtis jokio fizinio darbo. Universitete esu įgijusi dvi specialybes. Pagal vieną jų galiu dirbti muitinėje, antroji – anglų kalba. Kad pagal šias specialybes galėčiau dirbti Lietuvoje, privalau mokėti ir jūsų šalies kalbą“, – pasakoja ukrainietė.
Ji pabrėžia lietuvių kalbos besimokanti daug, o pusmetį pagyvenusi Panevėžyje jau pradėjo suprasti, kas lietuviškai sakoma, tačiau pati kalbėti šia kalba dar nesiryžta.
Paklausta, ką veikianti laisvalaikiu, Svitlana skambiai nusijuokė ir atsakė, kad nuo pat atvykimo į Panevėžį tvarko popierius, reikalingus, kad ir sūnus, ir ji pati galėtų mokytis, turėtų socialines garantijas, galėtų kreiptis į gydytojus. Tad kol kas toks jos laisvalaikis.
Pasak S. Diduch-Romanenko, palyginti su Ukraina, Lietuvoje biurokratiniai klausimai sprendžiami paprasčiau, lengviau. O medicinos pagalbą lengviau gauti Ukrainoje.
„Jūsiškė medicina neabejotinai aukštesnio lygio, geresnė turima aparatūra, bet susidariau tokią nuomonę, kad ji sunkiai prieinama“, – stebisi moteris.
Anot jos, susirgęs Ukrainoje pagalbą gausi iškart. Lietuvoje pas dažną gydytoją kelių mėnesių eilė.
„Nors esu fantominio skausmo moteris, kuri tiek daug neteko ir kuriai visa tai, ko neteko, labai skauda, Panevėžį labai pamilau ir man jame labai gera. Čia gražu, daug žalumos, puikus oras, neatsistebiu, kad net čionykštį vandenį galima gerti iš čiaupo. Bet visų geriausia Panevėžyje tai, kad mano sūnų, turintį autizmo sindromą, čia priima kaip visavertį vaiką, moksleivį. Ukrainoje nuolat turėjau kautis už jį įrodinėdama, kad mano vaikas – žmogus kaip visi. Panevėžyje to daryti netenka. Kad čia geriau nei gimtinėje, jaučia ir pats Igoris“, – pasakoja mama.
Jos sūnus mokosi V. Žemkalnio gimnazijoje, lanko muzikos mokyklą ir džiugina muzikiniais gebėjimais.
