Marijos Giliovos-Urbietės nuotr.

Iš gyvenimo paraščių – į sceną

Iš gyvenimo paraščių – į sceną

Nemeilė, vedanti klystkelių, tamsos ir savęs žalojimo keliu. Aplink čigonų taborą praminti takai, namais tapę kalėjimai ir landynės, benamio dalia, nuolatinis balansavimas tarp gyvenimo ir mirties. Ir netikėtai nušvitęs vilties švyturys, parodęs kelią į kitokį gyvenimą. Tai galėtų skambėti kaip filmo ar knygos anonsas, tačiau būna, kad žmogaus gyvenimas tampa tokia drama, kokiai fantazijos pritrūktų ir pats geriausias režisierius.

Neišgalvotos dramos

Rugsėjo pabaigoje panevėžiečiai teatre „Menas“ buvo pakviesti į Andrejaus Špilevojaus režisuotą kiek kitokį monospektaklį, kuriame pagrindinis veikėjas dvasiškai apsinuogina prieš publiką. Ką reiškia braidyti po narkomanijos, nevilties, purvo pelkes, vienintelis spektaklio aktorius Elijus Urbietis pats išgyveno prieš beveik penkiolika metų. Juodžiausiame gyvenimo pragare pabuvęs vyras atviras – nors šiais laikais kalbėti apie savo tamsiąsias asmenybės kertes ir gyvenimo puslapius vengiama, galbūt jo atvirumas padės kitiems neįkliūti į priklausomybių ir nemeilės spąstus.

Elijus yra aplankęs ne vieną Panevėžio miesto ir rajono gimnaziją, su jaunimu kalbėjosi apie tai, kaip svarbu tinkamai pasirinkti.

„Jau per pirmąjį pasimatymą jai pasakiau, kad turiu net šešiolika teistumų, per 80 tūkst. skolų antstoliams, sugebėjau pabaigti tik septynias klases. Ir jos tai neišgąsdino!“

E. Urbietis

„Apsinuoginti prieš publiką sunku, bet kai tai darau nuolat, per savo istoriją pasakoju apie tai, kaip svarbu gyvenime daryti teisingus pasirinkimus, tas apsinuoginimas nėra toks skausmingas. Gal labiau prasmingas. Dažnai tamsiąją savo pusę norima nuslėpti, bet aš noriu nešti žinią, kad galima mokytis iš svetimų klaidų. Sakyčiau, tai mano savotiška misija ar pašaukimas“, – sako E. Urbietis.

Įveikęs savo priklausomybes, dabar Elijus padeda likimo broliams ir sesėms, reabilitacijos centre bandantiems kabintis į švarų ir blaivų gyvenimą.

Monospektaklyje „Namai“ savo išgyvenimus apnuoginantis E. Urbietis pripažįsta: buvo praradęs bet kokią viltį gyventi, visgi jam pavyko praverti duris į naują gyvenimą. A. Špilevojaus nuotr.

Nuo nemeilės į dugną

Pasak E. Urbiečio, jo riedėjimas į gyvenimo dugną prasidėjo dar vaikystėje, kai išsiskyrė tėvai. Su mama ir močiute likęs gyventi berniukas jau paauglystėje pradėjo vartoti alkoholį, rūkyti. Netrukus atsirado ir narkotikai. Iš pradžių tai atrodė kaip pasilinksminimų dalis, bet dozės vis didėjo.

„Mano atveju viskas prasidėjo vaikystėje nuo šeimos krizės. Netinkamas pavyzdys, aplinka, mažai meilės, netikėjimas žmonėmis ir širdies skauduliai lėmė, kad tapau baikštus, nenorintis santykių, vengiantis bet kokių kontaktų. Tai atvedė prie narkotikų, toliau – netinkamos kompanijos. Bet kaltų nereikia ieškoti. Pagrindinis gyvenimo dėsnis – koks pats esi, tokie žmonės ir aplinka sups tave“, – mano Elijus.

Anot jo, nors kiekvieno istorija, atvedusi į liūną, kitokia, bet visas vienija bendras bruožas – nemeilė. Dauguma narkotikų griebiasi tik todėl, kad nuo vaikystės buvo slopinami jų jausmai. Ir dabar tenka girdėti vaikams, ypač berniukams, sakant – neverk, nebijok, nejausk. Pasak Elijaus, kai žmogui neleidžiama išsakyti jausmų, savotiškai sulaužomos jo gynybinės reakcijos. Tuomet kaip kompensacijos pradedama ieškoti, kas užpildytų vidinę tuštumą.

„Priklausomybės – tai jausmų liga. Kai negali būti tikras savo gyvenimo aplinkoje, pradedi slėptis po tam tikrais įpročiais – po tuo, kas tave tarsi supranta ir išlaisvina: alkoholis eliminuoja baimes, kompleksus, narkotikai išlaisvina drąsą ar gyvenimo filosofiją“, – pats patyrė E. Urbietis.

Stebuklas autobuse

Elijus jau keturiolika metų gyvena visiškai kitokį gyvenimą. E. Urbietis sako jau buvo praradęs viską, kas įmanoma. Iki lemtingojo įvykio jo namais buvo tapusios kalėjimo kameros ir gatvė, atsitiktinės landynės. Dienomis pagrindinis rūpestis buvo, kaip gauti dar vieną dozę, o naktimis grįždavo į apleistą sandėliuką be langų.

„Aš išvis gyventi nebenorėjau. Bandžiau netgi žudytis, bet išsigandau mirties“, – pasakojo vyras.

Kartą kaip įprastai jis nuėjo į taborą. Tuo metu prie taboro stovėjo autobusiukas, kuriame narkomanams buvo dalijami švarūs švirkštai ir vaišinama arbata. Čia dirbusi moteris pasiūlė Elijui vykti į reabilitacijos centrą, nors vyras net neturėjo asmens dokumentų.

„Meldžiau Dievo, kad pakeistų mano gyvenimą, ir tas stebuklas įvyko. Aš net nedėjau pastangų keisti savo gyvenimą. Pats Dievas atsiuntė man tuos žmones. Jie man, gyvenančiam gatvėje, nevalgiusiam, nušalusiom kojom ir apdriskusiam, pasiūlė važiuoti ten, kur manęs lauktų šilta lova, maistas. Tai ir buvo mano gelbėjimosi šiaudas“, – atvirauja E. Urbietis.

E. Urbiečio teigimu, visos priklausomybės kyla dėl nemeilės ir slopinamų jausmų. Savo šeimai dabar jis stengiasi duoti tai, ko pats negavo vaikystėje.
A. Špilevojaus nuotr.

Kaip gimęs iš naujo

Reabilitacijos įstaigoje Elijus praleido trejus metus. Gijimo procesą sunkino ir tai, kad ne kartą teko sėsti į kalėjimą. Pasak pašnekovo, kai esi narkomanas, net pats nesuskaičiuoji, kiek kartų teko vogti dėl eilinės dozės.

Jis sako, kad po reabilitacijos jautėsi tarsi gimęs antrą kartą. Nors dalis žmonių net ir perėję reabilitaciją atkrenta, E. Urbiečiui net nebuvo kilę minčių dar kartą bristi į purvo liūną.

„Jaučiuosi kaip iš naujo gimęs. Kai esi buvęs visiškame socialiniame, dvasiniame, psichologiniame dugne ir staiga atrandi naują šviesą, įkvepi gryno oro, pastebi, koks iš tiesų nuostabus yra pavasaris, kaip įspūdingai žydi gėlės, nebenori to purvo. Gyvenimas tampa per daug vertingas, kad galėtum taip jį švaistyti“, – atvirauja Elijus.

Nėra lengvų kvaišalų

Šiuo metu E. Urbietis dirba reabilitacijos centre „Sugrįžimas“, prieš tai 12 metų padėjo likimo broliams ir sesėms kitoje reabilitacijos bendruomenėje Kėdainių rajone. Kaip teigė Elijus, jo tikslas – vesti žmones į pokytį, parodyti, kad visada yra kitas pasirinkimas. Jo nuomone, šiuo metu apie alkoholį ir net narkotikus kalbama iš gerosios pusės, o blaivybė mažiau palaikoma nei girtavimas.

„Nėra nei lengvo alkoholio, nei lengvų narkotikų, viskas prasideda nuo vienos taurelės ar dozės. Nesvarbu, ar rūkysi cigaretės su dviem filtrais, ar kvepiančias vanile, – vis tiek nuodiji save ir esi priklausomas. Sąmoningai leidi sunkiai uždirbtus pinigus tam, kad save nuodytum. Bet visuomet yra kitas pasirinkimas“, – sako pats pragarą perėjęs Elijus.

Jau daugiau kaip dešimtmetį Elijus padeda kibtis į gyvenimą kitiems priklausomybių
nualintiems ir šviesesnio gyvenimo viltį praradusiems žmonėms. A. Špilevojaus nuotr.

Lemtinga pažintis

Atvertęs naują gyvenimo lapą Elijus netikėtai sutiko ir savo meilę – žmoną Mariją. Paradoksas, tačiau mylimoji gyvenime nėra rūkiusi ar piktnaudžiavusi alkoholiu. Kalbėdamas apie savo žmoną, Elijus šypsosi, kad ji – didžiulis unikumas ir didžiausia jo gyvenimo dovana. Kai jiedu susipažino, Marija buvo ką tik grįžusi iš Portugalijos, kur mokėsi pagal „Erasmus“ programą. Mylimoji turėjo Lietuvoje pabaigti diplominį darbą ir grįžti į Portugaliją, kur jos jau laukė darbas, butas, automobilis. Tačiau jausmai viską apvertė aukštyn kojomis.

„Jau per pirmąjį pasimatymą jai pasakiau, kad turiu net šešiolika teistumų, per 80 tūkst. skolų antstoliams, sugebėjau pabaigti tik septynias klases. Ir jos tai neišgąsdino! Man vis dar sunku patikėti, kad sutikau tokią moterį“, – E. Urbietis tiki, kad gyvenime visgi būna ir stebuklų.

Paklaustas, kuo jis sužavėjo kelis aukštuosius baigusią dailės terapijos praktikę ir fotografę, Elijus svarsto ir pats nežinantis atsakymo. Marija ne tik atsisakė karjeros galimybių Portugalijoje, bet ir pasiryžo kartu su vyru apsigyventi senutėlėje sodyboje Kalnaberžės kaime, Kėdainių rajone.

„Ji pati net nežino, kaip taip atsitiko, kad sutiko su manimi keltis gyventi į atokų kaimą, kur net tualetas lauke. Kaip yra sakiusi, gal patraukė mano atvirumas, energija, nusiteikimas, gyvenimo skonis“, – pasakojo Elijus.

Dabar E. Urbietis ne tik mylimas vyras, bet ir dviejų vaikučių tėtis. Tačiau gyvenimo siunčiami išbandymai nesibaigė – pernai pasaulį išvydęs sūnelis gimė neįgalus. Tačiau dabar Elijus jau visai kitomis akimis priima iššūkius.

„Kažkada gulėdamas priplėkusiame rūsyje be langų net nebūčiau galėjęs svajoti, jog apskritai galėsiu turėti vaikų. Kaip aš dabar galėčiau kažkam priekaištauti ir kaltinti, jeigu turiu du nuostabius vaikus? Plačiąja prasme visi mes kažkuo neįgalūs. Išmokau matyti tikrąjį gyvenimo skonį ir prasmę“, – atviravo E. Urbietis.

Didžiausiu gyvenimo stebuklu Elijus vadina žmoną Mariją ir vaikus. (M. Giliovos-Urbietės nuotr.)

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų