Iš arti. Saulius LEONAVIČIUS

Istorinėje Panevėžio vietoje Skaistakalnio parke raudoplyčiame, kadaise poetui Juozui Čerkesui-Besparniui priklausiusiame name jau greitai lankytojams duris atversiančio Pragiedrulių kūrybiškumo centro vadovu išrinktas menininkas Saulius Leonavičius atsidūrė kitoje barikadų pusėje.

Iki šiol jo paties performansų – meninių tyrimų, kartais laviruojančių netgi ties skandalo riba, vienas iš objektų buvo meno ir žiūrovo santykis, o vienas performansas, sukėlęs ant kojų Nacionalinės dailės galerijos administraciją, netgi įvardijamas kaip institucinės kritikos klasika.

Panevėžyje Saulius imasi pildyti visiškai baltą lapą – ne tik kurti Pragiedrulius, bet ir pažindintis su iki šiol jam buvusiu visiškai svetimu, tolimu miestu, į kurį iki šiol žiūrėjęs kaip į kažką, esantį už Vilniaus burbulo ribų.

Viešojoje erdvėje galima rasti informacijos apie jūsų kūrybą, bet apie asmenybę beveik nė žodžio. Galbūt nesate linkęs atvirauti apie save?

Iki šiol mano veikla nebuvo labai matoma viešumoje. Meniniai projektai tuo ir baigdavosi. Dar ne tas raidos etapas, kada jau svarbi menininko asmenybė. Kai menininkas tampa garsus, pradedama domėtis ir juo pačiu. Man dar ta stadija, kai turiu kalbėti apie savo darbus, projektus, ne apie savo asmenį.

Kiek metų esate profesionalus kūrėjas?

Meno kūrėjo statusą turiu jau dešimt metų, bet parodose, bendrose ir solo, Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauju tikrai apie 15-a. Dailės akademijoje baigiau doktorantūrą prieš trejus metus.

Gal ir jūsų artimoje aplinkoje yra menininkų?

Mano giminėje iš tėvo pusės yra Leonavičių, kurie reiškiasi Vilniuje. Tai tėvo pusbrolio sūnūs – tas pats kamienas, tik ne ta pati šaka.

Gal sunkią abejonių savimi akimirką tas suteikia pasitikėjimo, bet sąmoningai šito neakcentuoju.

Gilus genas yra, bet augant ir bręstant nebuvo taip, kad bendraučiau su menininkais. Visa mano pažintis su menu atėjo per dailės mokyklas.

Labiau nei giminaičiai man įdomesnė tėvo, senelio istorija. Su menais ji nesusijusi, bet sudėtinga.

Tėvas gimė, užaugo visiškam Lietuvos pakrašty, pasienyje su Lenkija. Visi istoriniai virsmai pokariu ėjo per ten. Mano tėvo istorijos, ginklų pomėgis, matau, irgi atėjęs iš to sudėtingo laikotarpio.

Iš Vilniaus keliatės į Panevėžį vadovauti naujam kultūros projektui. Esate kultūros emigrantas?

Pervadinčiau, kad esu visiškas kultūros imigrantas. Imigravau į daug sodresnę, sudėtingesnę, aktyvesnę kultūrinę veiklą nei gyvendamas Vilniuje.

Vertinant statistiškai, žinoma, Vilniuje kultūrinė terpė daug pilnesnė veikėjų, žaidėjų ir visų kitų elementų. Bet mano paties veikla atvažiavus į Panevėžį tapo daug labiau susieta su veikla meno institucijos viduje.

Anksčiau buvau su meno institucijom bendradarbiaujantis, o dabar atėjau, kad joje galėčiau kažką veikti ir ją pats modeliuoti.

Saulius Leonavičius. Asmeninio archyvo nuotr.

Kokią matote Pragiedrulių sodybos viziją? Kuo ši vieta Skaistakalnio parke bus svarbi panevėžiečiams?

Yra kelios priežastys, dėl ko ji gali būti svarbi.

Pirmiausia, ši erdvė atvira žmogui, vaikštinėjančiam po parką. Vasarą ketiname pasiūlyti ir kavos išgerti, pasėdėti terasoje prie upelio. Praeivis pamatys naują meno erdvę – jos statinys iš tiesų įspūdingas, labai gražiai sąveikaujantis su parko reljefu.

Panevėžys turės įdomią, sukultūrintą ir kartu į parką integruotą erdvę, kur žmogus galės pailsėti, aplankyti parodas, renginius, bendrauti.

Kita kryptis – edukacijos.

Turėsime penkias skirtingas meno sritis: teatras, audio-, video-, fotografija, taikomoji dailė ir vaizduojamoji dailė.

Šita erdvė bus skirta ir žmogui, kuris su tuo dar tik susipažįsta, ir tam, kuris norėtų daugiau laiko skirti kūrybai, turėti vietą pasitobulinti, atrasti, kurti, jausti, kad yra mieste erdvė, padedanti puoselėti kūrybiškumą.

Be to, mums labai svarbi kūrybiškumo ir verslumo jungtis, kaip kūrybą sujungti su pragyvenimu. Nebūtinai tiesiogiai, kai parduodama, ką sukuri. Bet gal teatro studijos lankymas padės išmokti viešo kalbėjimo, kas padės kitokiame darbe.

Mūsų principinė linija yra kalbėti ne tiek apie meną, kiek apie kūrybiškumą, kuris gali asmenybei padėti realizuotis ir kitose srityse.

Į Pragiedrulius kviesime ir menininkus iš užsienio. Rengsime jų rezidencijas, čia jie gyvens, kurs.

Taigi, kūrybiškumo centro lankytojas – nuo praeivio Skaistakalnio parke iki profesionalaus menininko, atvykstančio kurti į rezidenciją.

Ambicija labai didelė.

Esate gimęs Kaune, gyvenate Vilniuje. O kokie saitai iki šiol siejo su Panevėžiu?

Liūdna, bet, manyčiau, reprezentavau statistinį kultūros lauko žaidėjo požiūrį į Panevėžį kaip į kažką, esantį už Vilniaus burbulo ribų. Ir to burbulo man visiškai užteko, Kaunas savo burbulą pūtė kaip Europos kultūros sostinė, o Panevėžys, kaip kultūrinė erdvė, niekada nebuvo įkritęs į mano suvokimo lauką.

Bet mano draugus Klaidą ir Megę, gimusius ir užaugusius Panevėžyje, ilgą laiką gyvenusius kitur, likimas parviliojo į Panevėžį, o jie atviliojo mane. Draugai man parodė kvietimą dalyvauti konkurse, pats nebūčiau pamatęs.

Negaliu vadinti to atsitiktinumu, labiau kažkieno didesnio planu. O iki tol apie Panevėžį žinojau labai epizodiškai.

Ir kokia ta jūsų pirmoji pažintis su šituo miestu?

Jau esu visai šauniai Panevėžyje pasiklydęs. Vieną vakarą išsikrovė telefonas, o man iš miesto centro reikėjo nuvažiuoti į RYO.

Kažkurioje sankryžoje ne ten pasukau ir prasidėjo! Šiaip ne taip ratais atvažiavau. O kai reikėjo grįžti, nusibeldžiau į kažkokį industrinį rajoną. Galiausiai supratau, kad nieko nebus, teks paklausti kelio. Klausiau, kur Skaistakalnis, mat jį jau įsiminęs.

Kai važiuodamas kažkur horizonte pamačiau ligoninės švieseles, atsileidau. Taigi, Panevėžys didelis, čia yra kur pasiklysti. O kur gali pasiklysti, gali ir atrasti.

Dabar atrandu miestą ir jis labai įdomus.

Bendrauju su kolegomis panevėžiečiais, grįžusiais dirbti į Panevėžį, ir sakau jiems: jūsų santykis su savo miestu turi konfliktą.

Kaip ir mano santykis su gimtuoju Kaunu ganėtinai sudėtingas. O su Panevėžiu man yra kitaip nei su gimtuoju lizdu.

Kodėl jūsų santykis su Kaunu sudėtingas?

Žmogaus raidoje turi ateiti etapas, kai privaloma išskristi iš gimtojo lizdo. Jis augina, maitina, bet kažkuriuo metu reikia palikti, nes kitaip negalėsi sugrįžti kitos kokybės. Tai vieta, iš kurios privalai išeiti, nes kitaip neaugsi. Tave turi išstumti iš gimto lizdo.

Man ilgus metus nesisekė išskristi – išskrisdavau ir grįždavau, išskrisdavau ir vėl grįždavau, kol pagaliau labai susipykau su tuo nuolatiniu grįžinėjimu.

Pradėjau svarstyti, ko aš savyje neišsprendžiu, kad vis turiu grįžti į tašką A? Kaip vystytis toliau, gyvenant toje pačioje vietoje, kur gimiau ir užaugau? Kaip atrasti tuos kelius, kad augčiau, o ne vegetuočiau, įsikurčiau ir susiliečiau?

Tikriausiai ne man vienam taip atsitinka.

Žinau, kad spėjote atkreipti dėmesį į panevėžiečių šnektą.

O taip, mĖtras! Kolegės klausiu, gal turi liniuotę, o ji: ar mėtrą? Vilniuje tokių dalykų neišgirsi. Turbūt tik Žemaitijoj gatvėje pasisektų nugirsti kalbant tarmiškai. Tapatybės, unikalumo dalykas labai svarbus. Daug daugiau erdvės ir potencijos dirbti su palikimu, tarme, atmintimi, savitumu nei su globalumu, universalumu. Žinoma, labai svarbu būti adekvačiam visame kultūriniame lauke, nes vis tiek veikiame bendrame katile, bet potencija, energija susijusi su savitumu, unikalumu, tarme.

Pasikalbėkime apie jūsų kūrybą. Dėl meno projekto buvote ryžęsis netgi bado dietai?

Badavau dešimt dienų galerijoje, kartodamas rezistento Petro Cidziko pirmąjį bado streiką 1988 m. Katedros aikštėje.

Mano badavimas buvo „šlapias“ – dešimt dienų gėriau tik vandenį.

P. Cidziko badavimas man buvo įdomus ne vien kaip politinio radikalaus manifesto aspektu, bet ir kaip fiziologinis energetinis dalykas.

Badaujantis žmogus sukuria šantažo situaciją, kai sako: užstatau savo gyvybę už jūsų poelgį. P. Cidzikas badaudamas reikalavo paleisti politinius kalinius, išvesti tarybinę armiją.

Man buvo įdomus ne tik politinis to lygmuo, bet ir metafizinė energetinė badavimo reikšmė, kai žmogus, sutelkęs valią, atlieka ribinį aukojimąsi ir kaip ta galia pralaužia ledą.

Man reikėjo pastatyti performatyvų paminklą P. Cidziko badavimui ir patyrinėti tą badavimo galią per save.

Buvo labai svarbus ir performanso kontekstas. Tuo metu galerijoje vyko paroda „Do the

right thing“, skirta protestui.

Toje parodoje pasiūliau parodyti labai svarbų pasipriešinimo veiksmą, pakartoti jį meno erdvėje. Galerijoje pasistačiau palapinę iš celofano, turėjau lovelę kaip ir P. Cidzikas.

Naktį galerija buvo uždaroma, turėdavau išeiti, bet badavau ištisas dešimt parų – dieną ir naktį.

Kaip ištvėrėte tokią bado dietą?

Badauti atliekant performansą yra visiškai ne tas pats, kaip nevalgyti išvalant žarnyną. Kadangi motyvavo ne asmeninis kūniškas poreikis, bet meno projektas, tikrai nebuvo sunku. Negalėjau susilyginti su P. Cidziku. Jis badavo nežinodamas, kad tai truks dešimt dienų. O man buvo lengva – skaičiavau dienas iki pabaigos ir žinojau, kad dėl to gyvybės neprarasiu.

Koks atliktas performansas jums pačiam buvo įdomiausias?

Performansais tyrinėjau skirtingus dalykus, bet man vienas įdomiausių atliktas baigiant magistrantūrą Dailės akademijoje.

Tai buvo baigiamasis magistro studijų darbas. Jį gyniausi Nacionalinėje dailės galerijoje. Apie šį performansą niekas iš anksto nežinojo, net diplominio darbo vadovas.

Atėjau į galeriją, į XX a. meno salę prie Deimanto Narkevičiaus kūrinio „Per ilgai ant pakylos“.

Stebint pakviestai komisijai, nuo pakylos nukėliau kūrinį – batus, pripiltus druskos, padėjau ant žemės ir, gal dešimt sekundžių palaukęs, užkėliau atgal.

Atrodo, niekas nuo to nepasikeitė, bet ir esmės pasikeitė viskas. Vienu metu pažeidžiau galerijos taisykles – juk eksponatai rankomis neliečiami. Žiūrovo santykis su eksponatu tarsi iškaltas marmure, visi žinome, kaip turime elgtis su menu.

Nebuvau užtikrintas, ar man performansas pavyks. Bet pavyko, man patiko, kaip išėjo. Iš reakcijos supratau, kad dėstytojai, komisija pagavo kūrinio minimalistinį elegantišką akibrokštą.

O kokia buvo galerijos reakcija?

Dviprasmiška. Galerija susisiekė su Dailės akademijos Fotomedijos katedra prašydama paaiškinimo, kas čia įvyko. Išėjo toks labai įdomus žaidimas: Dailės akademija, už tą performansą man parašiusi dešimt balų, tuo pasakė, kad viskas čia gerai. O galerija niekaip to negalėtų pripažinti, todėl man ir buvo įdomus šis performansas.

Turiu labai didelį polinkį sukelti dviprasmybę. Manau, menas ir turi kelti dviprasmiškas situacijas. Jei menininkai nesujudina bangų savo meno veiksmu, tuomet nė neverta deginti elektros.

Šitas jūsų perfomansas įvardijamas kaip institucinės kritikos klasika. Dabar pats tapote institucijos vadovu. Ar tai nėra irgi savotiškas performansas?

Iš esmės – taip.

Aš tarsi perėjau į kitą barikadų pusę ir man suteikta šita galimybė bei atsakomybė galėtų būti performatyvi santykyje su meno dėsniais.

Kaip aš galiu veikti kasdien, kurti, bendradarbiauti su komanda, kolegom, draugais, kaip mes galime kurti kažką kitokio nei institucijos, kurios jau žino, kaip tą meno produktą kurti?

Mes turime integruotis į meno institucijos dėsnius, bet ir galime turėti savitą versiją.

Ar kraustysitės gyventi į Panevėžį?

Taip, jau išsinuomojau butą Panevėžyje ir galiu pasakyti, kad niekur kitur nėra taip sudėtinga tą padaryti.

Būstus nuomojantys panevėžiečiai labai dėmesingai, sakyčiau, net per didinamąjį stiklą ištyrinėja, kas tu toks, kuo dirbti. Man vieną butą atsakė vien dėl to, kad paminėjau, jog dirbu Savivaldybėje. Paskui tarsi sekė išaiškinimas, neva nuomoti atsisako, nes turiu vaikų, bet supratau, kad žmogui netiko mano darbas.

Esu nuomojęsis tikrai ne vieną būstą, bet niekur nėra buvę, kad klausinėtų apie šeimą, kažkam rūpėtų, kur dirba žmona. O panevėžiečiai visko išklausinėdavo: apie mano darbą, žmoną, vaikus, kiek laiko gyvensiu.

Labiausiai nustebau, kai buvau paklaustas, ar galėčiau gauti kunigo rekomendaciją.

Girdėjau, Ispanijoje irgi labai atsakingai vertinamas būsimasis nuomininkas. Bet ten vietiniai šalinasi imigrantų. Gal ir panevėžiečių toks atsargumas yra savotiškas filtras atvykėliams? O gal čia žmonės dažnai susiduria su nepatikimais nuomininkais?

Supratau, kad panevėžiečiai labai ūkiški ir rūpinasi savo turtu.