Gediminas Žilys. Asmeninio archyvo nuotr.

Iš arti. Gediminas ŽILYS

Iš arti. Gediminas ŽILYS

Vilniuje gyvenantis etnomenininkas panevėžietis Gediminas Žilys žinomas ne tik populiarios roko grupės „Skylė“ gerbėjams.

Jos bosistas-kanklininkas, lietuvių liaudies dainų ir senosios lietuvių kultūros puoselėtojas yra ir grupės „Atalyja“ vienas lyderių, su jo lopšinėmis užaugo jau viena vaikų karta. G. Žilio ieško ir senosios baltų religijos išpažinėjai – būdamas „Romuvos“ vaidila, Gediminas veda jungtuvių apeigas, laimina vaikus, išėjusiuosius palydi į paskutinę kelionę.

Gediminai, jūsų tiek daug veiklų, bet, akivaizdu, jos turi vieną bendrą saitą – visas jas jungia etnokultūros puoselėjimas.

Tikrai, mano veiklos įvairios, bet turi vieną bendrumą – susijusios su etninės kultūros išmanymu. Muzika, kurią kuriu, turi etninės kultūros atspindžių. „Atalyja“ grojame folkroką, sutartines, archajiškas dainas maišom su roko muzika. Su „Skyle“ grojame roko muziką, turinčią lietuvišką etnoatspalvį. Esu sudaręs vaikams lopšinių rinkinių. Stalo teatro spektakliams kuriu muziką. Tenka dirbti įvairiose srityse, bet visos susijusios su sutartinių, senosios kultūros išmanymu, o kartu su šiuolaikine jų raiška.

Jus pristatydama „Skylė“ intriguoja, kad į grupę 2009-aisiais buvote atvestas per keistų įvykių grandinę. Kokie tie lemtingi įvykiai?

Turėjau minčių ką nors sukurti partizanų tematika.
Taip nutiko, kad mirė vieno pažįstamo, festivalių organizatoriaus, tėtis ir buvau paprašytas ateiti pagroti kanklėmis, pagiedoti.
Atsisveikinti su velioniu atėjo ir „Skylės“ nariai. Po laidotuvių su jais užsimezgė kalba apie partizanus, kad reikia ką nors sukurti jų atminimui. Po to ir pradėjome kartu dirbti.
Išties keista aplinkybė, kad atėjęs pakankliuoti į laidotuves, palydėti žmogaus, sutikau tuos, su kuriais išpildžiau, apie ką seniai galvojau.

Suprantu, kad partizanų tematika jums ypač artima, juk paties senelis Antanas Žilys-Žaibas buvo išskirtinė asmenybė, vienas žymesnių partizanų vadų, pasižymėjęs ir savo kovotojo, ir žmogiškosiomis savybėmis.

Sudėtingas pokaris išblaškė senelių šeimą. Jie abu buvo partizanai.
Senelis – Vyčio apygardos Žaibo būrio vadas, kartu miškuose kovėsi ir močiutė Zofija Žilienė–Klajūnė.
Seneliui žuvus 1949-aisiais, netrukus buvo suimta ir močiutė, tardyta, galiausiai ištremta.
Jie turėjo tris vaikus. Vietiniai žmonės juos priglausdavo, padėjo išeiti į gyvenimą.
Tokių istorijų daug. O dabartiniame kontekste jos atrodo dar kitaip, dar asmeniškiau.

„Skylė“ taip pat išdavė, kad jūsų galvos duomenų banke glūdi pora tūkstančių sutartinių. Tikrai tiek mokate?

Jei pradėčiau cituoti, nežinau, ar porą tūkstančių išvardyčiau, bet kai manęs klausia apie kurią sutartinę, žinau ir tą, ir tą, ir aną.
Neslėpsiu, tikrai daug jų moku, Vilniaus dailės akademijoje vesdavau dainavimus – liaudies dainų vakarus.

Lietuviškos sutartinės – unikalus muzikinis fenomenas ir matyti, kad sutartinės jums labai svarbios.

Man svarbus ne tik sutartinių giedojimas. Įsivaizduokime kultūrą kaip tortą. Viršuje – tai, kas sukuriama dabar, o eidami gilyn patenkame ten, iš ko viską paveldime. Per sutartines, mūsų kalbą, tautosaką, papročius ateina labai gili tautos atmintis, siekianti labai daug kartų. Jos tą atmintį kūrė, tobulino, kol pasiekė mūsų laikus. Sutartinės irgi yra tos kolektyvinės atminties dalis. Kada Dailės akademijoje vesdavau dainavimus, sakydavau, kad giedodamas sutartines daug sužinai. Ne tik per jų žodžius, bet ir per patirtį, kurią jos suteikia giedančiajam. Tai yra gilieji sluoksniai. Sutartinės – dvasinė muzika nusiraminimui, meditacijai: pagiedoti – susikaupti – nueiti į savo vidines gelmes.
Sutartinės nėra vien muzika, o mąstymas, gelmių paieškos.

Betgi kaip dažnai nusiraminimo ieškome ne savoje, ne lietuviškoje muzikoje!

O tai vienas kitam neprieštarauja. Asmenybė turi daug kryptingų tapatybių ir visai nereikia pasirinkti: arba – arba. Niekas netrukdo pažinti sutartines, jas priimti kaip savo tapatybės dalį ir groti roką, klausytis džiazo, šiuolaikinės muzikos.
Kultūrinėje srityje sveikai žmogus geba priimti skirtingas kultūras. Jam neatrodys, kad arabų muzika yra blogai, o va lietuviška – gerai. Jis žino, kad visur yra labai gerų dalykų.
Džiugu, kad tampa populiarūs sutartinių ratai, kai žmonės susirenka pagiedoti ar atsiranda naujų, šiuolaikiškų jų formų.

Kuriate muziką grupėms, taip pat lopšines, esate išleidęs ir solinį savo dainų albumą „Dievaitavimai“. Kokią žinią norite perduoti savo kūryba?

Priklauso, kas klauso. Kurdamas lopšines, galvoju, kaip sureaguos vaikai. Su „Atalyja“ kuriame galvodami, kaip padaryti įdomiau. Kai prieš daugiau nei 20 metų įkūrėme grupę, sukome galvas, kaip lietuviškame kontekste parodyti, kad dar gali būti kitoks požiūris į dainas. „ Dievaitavimuose“ – soliniame darbe – ieškojau senųjų maldų, pabendravimo su senaisiais dievais.

Esate baltų religinės bendruomenės „Romuva“ vaidila. Kaip prasidėjo domėjimasis lietuvių mitologija ir papročiais?

Prasidėjo ne per protą, o per pajautimą. Kažkada apsilankęs netoli Krekenavos esančiame Burvelių alkakalnyje pajutau, kad tas gilusis sluoksnis, nors ir apgriautas, bet turi labai daug nuostabių dalykų. Matydamas ąžuolus, upelius, piliakalnius, pajauti ypatingą šventą grožį, kuris nustebina. Tada pagalvoji, kad nori pažinti ir prisidėti, kad tai gyventų. O gyvena tol, kol yra ratas žmonių, kuriems tai svarbu, kurie sugeba surasti būdus, kaip visai tai gali gyventi moderniame pasaulyje.
Tas Burvelių alkakalnis Panevėžio rajono pakraštyje – labai įspūdinga vieta. Ją reikia suprasti. Burvelių kaimas labai senas, o latviškai „burvys“ reiškia burtininkas. Tai rodo, kad toje vietoje kadaise buvęs dvasinis centras.

Kaip vaidila atliekate krikšto, santuokos apeigas. Ar daugėja norinčiųjų tuoktis, krikštyti vaikus pagal baltiškąsias apeigas?

Negaliu sakyti, kad tokių labai daug, bet mano veikloje tikrai daugėja.
Pernai sutuokiau dvidešimt porų, apie tris dešimtis vaikų palaiminau, o išlydėti teko keturis žmones.
Tokių apeigų nori žmonės, kurie pakeliauja, pamato pasaulio. Nuvažiavę į kitas šalis, tarkim, į Indiją, pradeda ieškoti dvasinės atspirties. Arba tie, kurie nenori bažnyčios, bet nori šventos apeigos, ypatingo išgyvenimo, kuriems nepakanka civilinės ceremonijos.
Apeigų atlikti dažniausiai važiuoju į gamtą – ant piliakalnio, alkakalnio, senelių sodybose, po prosenelių sodintu medžiu, kartais parkuose. Vieta tam labai svarbi.

Kiek metų esate vaidila?

Į vaidilas buvau įšventintas 2015-aisiais, nuo tada ir atlieku apeigas. O baltų religijos išpažinėjas esu apie trisdešimt metų. Ir tiek metų šito dalyko mokausi. Šitoje srityje tenka nuolat mokytis. Čia neįmanoma sustoti, nebent jėgų nebėra.

Suprantu, kad žmonės, dalyvaujantys jūsų atliekamose apeigose, išgyvena stiprius pojūčius. O kokie išgyvenimai lydi patį vaidilą?

Visų išgyvenimai labai skirtingi, tarkim, jaunavedžių vienokie, jų tėvų kitokie, o svečių dar kitokie. O aš tiesiog pervedu žmones per ritualą. Ritualas yra kaip kelionė: įkuriama ugnis, palabinami dievai, tėvai palaimina vaikus, jie sumaino žiedus, apvedami apie ugnį, moterys nuotaką nuometuoja, įteikiama duona, ugnis. Vaidila per visa tai perveda, sukuria aplinką, ryšį tarp dievų, apeigų dalyvių ir jų protėvių.
Visada sakau, kad kai jus laimina tėvai, tai laimina ne tik jie, bet jų rankomis ir jūsų seneliai, proseneliai, proproseneliai, kurių nepažinojote.
Ir kai dėkojate tėvams, dėkojate ir tiems, kurie buvo iki jų.
Tuokiantis dvi šaknys sueina į vieną, per tai į jaunuosius ateina ir tai, kas gera, ir tai, kas abiejų jų giminėse kažkada skaudėjo. Visa tai susijungia, susilieja.

Jūs lankėtės Indijoje. Kokią patirtį iš ten parsivežėte?

Vykau su aktoriais į festivalį Indijoje, turėjome galimybę ir pakeliauti. Norėjau pamatyti keletą šventyklų, laidojimo ritualus – šventajame Varanasio mieste prie Gango upės lig šiol laužuose deginami mirusieji. Man buvo svarbu pamatyti, kaip tai atrodo šiuolaikinėje tikrovėje, ir pasisemti supratimo.
Grįžęs supratau, kad ir pas mus, Lietuvoje, taip pat buvo. Kiekvienas turėjome savo gimtąją upę. Kaimeliai, miestai kūrėsi šalia upių ir jos buvo svarbios ne vien iš praktiškosios pusės. Tai nebuvo tik vanduo nusiprausti ar atsigerti. Prie upių buvo ir šventos vietos, kur išeidavo mūsų protėviai, ateidavo vaikai.
Pati didžiausia nepagarba pavadinti ežerą ar upę vandens telkiniu. Tai pats nepagarbiausias pasakymas. Juk ir upė, ir ežeras turi savo vardą, o jis slepia didelę prasmę. Pavyzdžiui, Nevėžio senoji forma yra Nevėža ir tai visai nesusiję su vėžiu, o reiškia lėtą, tamsią tėkmę.
Kažkada toptelėjo mintis, kad ties Berčiūnų pilkapynu neatsitiktinai Nevėžis, atitekėjęs nuo Panevėžio, padaro staigų lankstą į pietus ir nuteka Kėdainių pusėn. Pietų kryptį upė įgauna ties pilkapiais. Mitologijoje vėlės išeina Paukščių Taku, o juk paukščiai rudenį išskrenda į pietus. Mitiškai galima paaiškinti, kad upės vingis tarsi rodo vėlių kelią į dausas.
Metaforos padeda pasakyti kažką labai gilaus. Kaip ir mūsų senosiose dainose, metaforomis pasakoma labai daug. Jei tau skauda, kažkas blogo nutiko, yra kelias, kuris gali tave iš to skausmo išvesti – kaip užsitraukia medžio žaizda nulūžus šakai ir jis vėl susprogsta, pražysta.

Jūsų veiklos ašis – ne tik muzika, bet visų pirma lietuvybė. Ką reiškia būti lietuviu?

Man būti lietuviu visų pirma reiškia būti savimi. Viena iš mano tapatybės dalių. Ir ji man netrukdo būti moderniame šiuolaikiniame pasaulyje.
Labai svarbu, ką mes turime minty, kai sakome: esu lietuvis. Galime suprasti tautiškumą, kurį reikia puoselėti, kurti, siaurąja prasme, bet kartu mes esame ir lietuviai kaip piliečiai, kurie gali jungti įvairias etnines grupes į vieną valstybę. Tai – kita mūsų tapatybės dalis.
Viena iš sąlygų mūsų lietuvybei yra moderni kultūra. Būti modernioj terpėj mums be galo svarbu, nes tai viena iš išlikimo, prisitaikymo sąlygų plėtoti savo kultūrą moderniame pasaulyje.

Ačiū už pokalbį.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų