-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šis ramygalietis – malūnininkas malūno, kokių Lietuvoje nebėra, vargu ar tokių veikiančių likę ir pasaulyje. Tad grūdų malimo procesas šiame greit šimtmečio sulauksiančiame malūne, valstybės įvertintas kaip tautinis paveldas.
Malūnininko žmona Vitalija savąjį Joną sako taip pat vadinanti tautiniu paveldu. Abu sutuoktiniai pripažįsta: kažin ar ateityje bebus kas dirba su 1929-aisiais užkurtu ir iki šiol ta pačia įranga malančiu, tik nebe garu, o elektra varomu malūnu.
Veikiantis 1929 metais statytas Ramygalos malūnas – vienas seniausių Lietuvoje, o gal ir pasaulyje. P. Židonio nuotr.
Jau 94-erius metus Ramygaloje stūkso malūnas.
Išvydęs jo mūrą prašalaitis gali pamanyti, kad tai koks praėjusio amžiaus pradžios fabrikas, o gal net ir viešbutis.
„Gerai prisimenu vieną pro šalį važiavusią ir pamatyti malūną panorusią ponią. Ji kone išbarė mane piktindamasi malūnu, kuris neturi sparnų, o ir pro šalį neteka upė, kurios vanduo varytų mechanizmus“, – šypsosi Vitalija Plučienė.
O vos pastatytas, 1929-aisiais, šis Ramygalos malūnas buvo pats moderniausias ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, o gal ir visame pasaulyje. Jo veikimo principas buvo kaip garvežio. Malūno krosnyje kūrenant malkas gamindavosi garas, kuris ir suko mechanizmus.
„Vėjinių malūnų sparnai sukdavo malūno girnas, o mūsiškiame grūdus ir tuomet sumaldavo, ir dabar mala valcai. Tai tokie būgnai. Ir tai yra pats sudėtingiausias grūdų malimo būdas. Tiesa, anksčiau garu varytus malūno mechanizmus dabar suka elektra“, – pasakoja J. Plučius.
Nesusipratėliams malūnininkas kantriai aiškina, kad, kalbant mechaniniais terminais, valcavimas reiškia ploninimą. Tokiame malūne malamas grūdas vis plonėja, kol virsta miltais.
„Čia, Aukštaitijoje, taip nesakoma, tačiau grūdus malti atvežantys suvalkiečiai valcais sumaltus miltus vadina plonaisiais“, – sako Jonas.
Malūnininkų šeimai patinka būti tautinio paveldo atstovais.
Šis kone prieš šimtą metų Ramygaloje pradėjęs veikti malūnas, pasak malūnininko, priklausęs „Armavos“ konsorciumui. O tokį pavadinimą jam suteikė trys savininkai: Arieška, Masiokas ir Variakojis.
Masiokas buvo neseniai grįžęs iš Amerikos ir parsivežęs „šlamančiųjų“, apie Arieškos indėlį malūnininkas sako nežinantis, o štai Variakojo būta pinigą prilaikiusio žydo. Jis prie malūno statybų prisidėjęs lėšomis, pats jame, kai buvo pastatytas, nedirbo. Malūne triūsė Masiokas su Arieška.
„Mes nesame ramygaliečiai, į šį miestą po mokslų abu atvykome iš Zarasų rajono. Tačiau Ramygaloje gyvenę seni žmonės apie malūną mums pripasakojo visokių įdomių dalykų. Vienas jų toks, kad Masiokas buvo bevaikis, bet turėjo labai spitrią žmoną, kuri savo energija ir žavesiu į malūną pritraukdavo klientų“, – pasakoja J. Plučius.
Jį pasiekė pasakojimai, kad toji žvitri moteris išeidavo Ramygalos gatvėn, nuo kurios kiek atokiai stovi malūnas, ir šmaikščiais žodeliais viliodavo vyrus, kviesdavo grūdus malti būtent jų „Armavos“ malūne.
O jau užsukus vyrams į malūną, mokėdavo tai žnybtelti, tai pliaukštelti, tai grybštelti, tai geru žodžiu pamaloninti klientus, ir šie likdavo patenkinti ne tik gerai sumaltais grūdais, bet ir šeimininkės dėmesiu.
Pasak J. Plučiaus, pas malūnininkus visais laikais žmonės atvažiuodavo tai su pusbuteliu, tai su dešros ringe, medaus puodyne, atveždavo ir kitokio gero. Taip norėta ir įsiteikti pačiam malūnininkui, o, kita vertus, kol būdavo malami grūdai, malūnininkas tą pusbutelėlį atkimšdavo ir visi tarpuose tarp darbų maloniai leisdavo laiką. Ką eiti į karčemas – toks pat malonumas būdavo patiriamas malūne. Juolab kad šalia sukdavosi žavioji Masiokienė.
Taip smagiai Ramygalos malūnas miltus malė gerą dešimtmetį. Bet štai prasidėjo karas, užėjo rusai, po to prasidėjo vokietmetis, galop – vėl kone pusės amžiaus sovietinė okupacija. Dar vykstant karui, malūnininkas Masiokas malūno dalį perpirko iš Arieškos, o žydą Variakojį su visa jo šeima sušaudė naciai.
„Apie Ramygalą būta nemažai malūnų, tačiau sovietai nemažai malūnininkų, kaip pasiturinčius žmones, ištrėmė dar pirmuoju trėmimu. Tad nebeliko kam dirbti malūnuose. Kadangi liko neištremtas, kitus malūnus uždarius, vokietmečiu Masiokas turėjo gana daug darbo, man pasakojo, kad tuomet malūnas malė dieną naktį“, – kalba J. Plučius.
Rusams išgujus iš Lietuvos vokiečius ir vėl okupavus šalį, vėl pradėjus tremti tuos, kurie buvo veikliausi, sumaniausi, todėl ir labiausiai prasigyvenę, supratęs, kad ir jam kvepia Sibiru, malūnininkas Masiokas su energingąja žmona patraukė per Atlantą.
Nuvyko į Ameriką, kurioje jaunystėje buvo buvęs, dirbęs, užsidirbęs.
„Savo vaikų neturėdami, Masiokai į Ameriką išsivežė giminaitę, su kuria mums vėliau yra tekę turėti reikalų“, – sakė V. Plučienė.
Malūno šeimininkams emigravus, jis buvo nacionalizuotas, įdarbinti „valdiški“ malūnininkai, kurie darbą išmanė, prižiūrėjo įrenginius, tik tuomet nebe ūkininkams, o kolūkiams malė grūdus.
Ramygalą garsina graži bažnyčia, ožkos ir Plučių malūnas.
Ir štai atėjo metas, kai Lietuva tapo laisva, kitados nusavintas turtas pradėtas grąžinti savininkams, o tas, kuris savininkų neturėjo, imtas privatizuoti.
Tad Ramygaloje gyvenę Plučiai susidomėjo vietos malūnu, tuomet priklausiusiu Panevėžio rajono buitinio aptarnavimo kombinatui.
Kad galėtų jį nusipirkti, sutuoktiniai net rašė laišką į Ameriką tuomet jau nebejaunai moteriai, malūnininkų Masiokų giminaitei, kurią, dar vaiką, šie išsivežė su savimi į emigraciją. Ši išeivė atrašė, kad jokių pretenzijų į Ramygalos malūną neturi, jai tokio turto nereikia.
Tačiau, pasak V. Plučienės, atsirado kitų Masiokų giminaičių, reiškusių teises į malūną.
Visgi netrukus paaiškėjo, kad jų teisės nepagrįstos.
Būta ir dar vieno dabartiniams malūnininkams nemalonaus dalyko. Sovietmečiu malūne vairuotoju dirbęs žmogus buvo padaręs avariją, per kurią sužalotas žmogus. Tad šis asmuo iš jų, malūno pirkėjų, reikalavo, kad šie mokėtų jam kompensaciją už sužalojimą. Dėl to teko kreiptis į teismus. Galiausiai reikalas išaiškintas malūno savininkų naudai, prievolė iš savo lėšų atlyginti žalą nukentėjusiajam jiems panaikinta.
O Plučių įsigytas malūnas gyvuoja, mala grūdus iki šiol.
„Atvažiuoja į mūsų malūną žmonės iš įvairių pasviečių. O turbūt labiausiai man įstrigę kaimynų baltarusių pasakojimai. Šie žmonės prisiminė, kad ir jų šalyje būta tokių malūnų, tačiau sovietmečiu jie kaip atgyvenos nušluoti nuo žemės paviršiaus. Baltarusiai pasakojo, kad tokius kaip mūsiškiai malūnus Baltarusijoje griovė buldozeriais. Ko norėt, kad negriautų malūnų, jei buldozeriai griovė ir tenykštes bažnyčias“, – atsiduso malūnininkas.
Jis pabrėžė, kad sovietmetis malūnui buvo geras bent tuo, kad vietoj malūne naudotų lininių vadinamųjų džiuto diržų, kurie, nors ir tvirti, bet tampydavosi, o tai būdavo kliūtis malant, ėmė gaminti daug tvirtesnius guma dengto audinio diržus.
Kitas privalumas buvo tvirti kaproniniai sietai, pakeitę ankstesnius natūralaus šilko. Nors tvirti buvo ir šilkiniai, juos labai mėgo kandys, sietuose palikdami skylutes. Kaproninių sietų kandys neliečia, tad tokie jie tarnauja gerokai ilgiau. J. Plučiaus malūne miltai sijojami per dešimt sietų.
O pats didžiausias privalumas malūnui buvo 1963-iaisiais į Ramygalą nutiestos elektros linijos. Tais metais istorinis malūnas pradėtas varyti elektra.
V. Plučienė pasakoja, kad jų įsigytas malūnas turėjo nemažai darbo dėl to, kad šio ir praėjusio amžių sandūroje šalyje buvo justi miltų trūkumas.
Tais laikais kiek norėdamas jų nenusipirkdavai parduotuvėje. Tad žemdirbiai augino grūdus ir malė juos ir savo reikmėms, ir gyvulių pašarui. Dabar, kai kaimuose gyvulių beveik nebeliko, mažai bereikia jiems ir pašarų. Nedideliuose ūkeliuose nelabai kas beaugina ir grūdinių kultūrų, o iš stambiųjų ūkininkų supirktus grūdus sumala didieji fabrikai.
„Pastebėjome, kad pagrindiniais mūsų klientais tapo žemaičiai. Į Ramygalą jie atveža malti be chemijos išaugintus grūdus, mes irgi juos malame nedėdami jokių priemaišų, tad žmonės išsiveža itin švarių miltų“, – pasakoja malūnininko žmona.
Tokius miltus reikia greitai suvartoti. Būdami be konservantų, jie ilgai neišstovi.
„Geriems miltams reikia gerų metų, išauginančių gerus grūdus. Grūdas turi būti stambus, prinokęs, o štai pastaruosius trejus metus tokie Lietuvoje nebeužauga, nes javus alina karščiai. Mums malti atveža smulkius, o iš tokių ir miltų susimala gerokai mažiau“, – aiškino J. Plučius.
Šis malūnininkas drauge su žmona sakė noriai laukiantis į malūną užsukančių svečių, ekskursantų, veda jiems edukacijas.
„Paprastai iš kiekvienų svečių, ypač mokinukų, sulaukiu klausimų, ar sunku, taip pat, ar įdomu būti malūnininku“, – juokiasi šio amato meistras.
Tokiems smalsuoliams Jonas paaiškina, jog maišus su grūdais, o paskui – su miltais tampyti yra sunku, bet suprasti, taip pat prižiūrėti didžiulį malūno mechanizmą, pastatytą per visus tris aukštus, yra be galo įdomu. Patinka jam ir būti miltuotam, nes koks tuomet būtų iš jo malūnininkas?
„Man, artėjančiam prie 70-mečio, patinka didelis malūno mechanizmas. O va matau, kad jauniems vyrams daug įdomiau valdyti kompiuterį žvelgiant į nedidelį jo ekraną. Užaugo kita karta, kitokie jos poreikiai, kitoks supratimas. Ką aš darau prižiūrėdamas šimtus mechanizmų, jauni žmonės nuveikia paspaudę kelis mygtukus“, – svarsto Ramygalos malūnininkas.
Būtent todėl, kad jų malūnas kitoks nei dabartiniai fabrikai, pasak V. Plučienės, jį ir lanko ekskursijos.
„Kurie jau buvo atvažiavę, žino, o tie, kas dar atvažiuos, perspėjam, kad malūne prisilietus prie įrenginių galima išeiti miltuotam. Prajunku pamačiusi, kaip miestų žmonės bijo „susitepti“ miltais, o vos kiek išsimiltavę purto, dulkina savo drabužius“, – šypsosi Vitalija.
Kas pageidauja, būna ne tik pavedžiojami po malūną, kur mato malimo procesą, bet pakviečiami paragauti malūnininko blynų, geria medumi skanintas žolelių arbatas, klausosi pasakojimų. Abu sutuoktiniai Plučiai patikino: jiems patinka garsinti Ramygalą, smagu būti tautinio paveldo atstovais.
