-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Išvertus iš indoeuropiečių prokalbės, terminas „auksas“ reiškia „geltonas“, „žalias“ arba „ryškus“.
Inkai auksą vadino „Saulės ašaromis“. Jie manė, kad šis metalas yra Saulės dievo dovana žmonėms. Tais laikais auksinius papuošalus nešiojo norėdami pasipuošti ir religiniais tikslais. Finansinės galios tuo metu auksas neturėjo.
1511 m. Ispanijos karalius Ferdinandas ištarė legendinę frazę: „Humaniškai gauk aukso, jeigu tai įmanoma, jeigu ne – gauk nepaisydamas jokių pavojų“.
Auksas išties retas metalas. Kas valandą pasaulyje plieno pagaminama daugiau, negu išgauta aukso per visą žmonijos istoriją. Senovėje stambiausia aukso išgavėja buvo Nubija. Tai rodo Turino papiruso duomenys. Tuo metu, kai vergai išgyveno siaubingas kančias išgaudami auksinius grynuolius, atskirdami auksines dulkes iš paprasto purvo, egiptiečių juvelyrai, gaminantys papuošalus, visuomenėje užėmė labai aukštą, beveik šventą padėtį.
Nors senovės žydai turėjo pakankamai aukso sukurti auksiniam veršiui, greičiausiai istorija apie šokius aplink jį, kol Mozė kalbėjo su Dievu ant Sinajaus kalno, yra pramanas. Mokslininkai tvirtina, kad auksas tais laikais niekaip nebuvo susietas su pinigais ir žydams niekaip negalėjo ateiti į galvą mintis papirkti Dievą auksiniu veršiu.
Gal dabar atrodys keista, bet iš pradžių auksas buvo naudojamas tik brangiems niekučiams – papuošalams, ikonų tapybai ir kt. Apie 3000 m. pr. Kristų žmonės pradėjo auksą naudoti prekybai, o iki 600 m. iki mūsų eros jis tapo svarbia mokėjimo priemone. Praėjus daugiau nei šešiems su puse tūkstančio metų, 90 proc. kasmet išgaunamo aukso (vis dar) yra skirti papuošalams, luitams ir monetoms – kitaip tariant, kolekciniams daiktams.
Remiantis „Statista“ ataskaita, štai kaip pasaulinis aukso suvartojimas pasiskirstė 2019 metais: papuošalai sudarė 48,5 proc., investicijos – 29,19 proc., centriniai bankai – 14,84 proc., technologijos ir gamyba – 7,48 proc.
Pramoniniais tikslais aukso sunaudojama labai nedaug, nors šis skaičius augs, nes technologijos randa vis naujų tauriojo metalo pritaikymo sričių. Tačiau auksas iš esmės tebėra investicinis, o ne pramoninis metalas. Kiekvienais metais jo pagaminama pakankamai, kad sukurtume investicinius produktus, bet ne tiek, kad užverstume rinkas ar užtikrintume masinę gamybą.
Įdomu, kad nors auksas – metalas, jis yra valgomas. Kai kuriose Azijos šalyse jo pridėdavo į vaisius, želė desertus, kavą ir arbatą. Nuo 1500-ųjų metų aukso grūdelius pradėjo pilti į butelius su stipriaisiais gėrimais (pvz., „Goldshlanger“, „Danziger Goldwasser“). Kai kurios indų gentys tikėjo, kad aukso naudojimas su maistu suteikia levitacijos galių.
Vieno iš pačių didžiausių aukso grynuolio svoris 72 kg, o jo matmenys 31×63,5 cm. Tokį lobį surado Džonas ir Ričardas Disonai Australijoje 1869 m. vasario 5 d. Grynuoliui vyrai suteikė ir vardą – „Sveikas, keistuoli“. Auksinis akmuo buvo rastas 5 cm gylyje nuo žemės paviršiaus.
Šiandien auksas yra toks vertinamas, nes jo yra mažai.
Planetos aukso atsargos yra ribotos, ir mes jau išnaudojome didžiąją jų dalį. Taip pat žinome, kad turimų (ir ištirtų) atsargų mažėja, o tai didina geltonojo metalo vertę.
Be to, aukso gavyba yra brangi. Tai yra nepaprastai daug pinigų ryjantis užsiėmimas, kai reikia persijoti tonų tonas uolienų, kad gautumėte tik vos kelis gramus tauriojo metalo.
Auksas yra naudingas ir labai universalus metalas. Kartais vadinamas metalų karaliumi. Aukso atominis numeris yra 79 ir jis yra vienas iš tauriųjų metalų. Atominis skaičius nurodo protonų kiekį medžiagos atomų branduoliuose.
Kuo didesnis skaičius, tuo tankesnis ar sunkesnis metalas. Palyginimui, šiuo metu urano, sunkiausio žinomo gamtoje randamo elemento, atominis skaičius yra 92. Žinoma, yra sunkesnių elementų, pavyzdžiui, oganesonas, kurio atominis skaičius yra 118, tačiau jie visada yra dirbtiniai, sukurti žmogaus.
Dar svarbiau tai, kad auksas yra pačiame tauriųjų metalų sąrašo viršuje, todėl jis iš tikrųjų yra „viršiausias“. Auksas praktiškai nesunaikinamas, jei kalbama apie koroziją ir oksidaciją. Štai kodėl senovės kapuose ir kriptose rasti aukso dirbiniai vis dar atrodo beveik tokie patys nepažeisti ir švieži (po išvalymo), kaip tą dieną, kai prieš daugelį tūkstančių metų jie buvo įdėti į kapą.
Atsakymas priklauso nuo to, ar esate fizikas, ar chemikas. Fizikoje, kuri turi griežčiausią tauriųjų metalų apibrėžimą, tai yra metalai, kurie nerūdija, nesioksiduoja ir nereaguoja su druskos rūgštimi. Šį išskirtinį tauriųjų metalų sąrašą sudaro tik auksas, sidabras ir varis.
Chemijoje taurieji metalai yra metalai, kurie pagal savo prigimtį yra labai atsparūs oksidacijai ir korozijai, tai yra kontaktui su dujomis ir skysčiais. Chemiko požiūriu, tauriųjų metalų sąrašas yra platesnis ir paprastai apima auksą, platiną, sidabrą, paladį, rodį, rutenį, osmį ir iridį.
Auksas yra puikus šilumos ir elektros laidininkas ir turi didelę pramoninę vertę.
Auksas yra trečias geriausias elektros laidininkas po sidabro ir vario. Jis taip pat yra 3-ias geriausią šilumos laidumą turintis metalas (vėlgi po sidabro ir vario). Įdomus pastebėjimas: iš tikrųjų geriausias šilumos laidininkas yra deimantas, būdamas karu ir puikus elektros izoliatorius.
Tačiau auksas yra pranašesnis už sidabrą ir varį – jis pasižymi puikiomis atsparumo (nerūdija, nesioksiduoja) savybėmis, todėl dažnai naudojamas gaminant elektroniką. Jei šis taurusis metalas būtų pigesnis ir nebūtų toks retas, tikriausiai jo būtų naudojama daug daugiau.
Auksas yra labai tankus ir plastiškas. Šis metalas, turintis didelį atominį skaičių, yra labai tankus. Taip pat labai plastiškas. Iš vieno gramo aukso galite pagaminti iki 165 metrų ilgio siūlą arba suploti iki vieno kvadratinio metro ploto! Abi šios savybės yra labai naudingos.
Kartu su sidabru ir variu auksas klasifikuojamas kaip tradicinis „kalamas metalas“. Per visą žmonijos istoriją auksinės ar didelę dalį šio metalo turinčios monetos visada buvo siejamos su vertingiausiomis valiutomis.
Atsiradus popieriniams pinigams, dalykas, kuris iš pradžių jiems suteikė bet kokią vertę, buvo auksas – kiekvienos rūšies banknotai ar vekseliai buvo paremti griežtai nurodytu aukso kiekiu.
Tai buvo „aukso standartas“, – pinigų sistema, kurioje šalies valiuta ar popieriniai pinigai turi vertę, tiesiogiai susijusią su auksu. Įvedus aukso standartą, šalys sutiko popierinius pinigus konvertuoti į fiksuotą aukso kiekį. Ši fiksuota kaina naudojama valiutos vertei nustatyti.
Įdomu, jog kinai pirmieji pradėjo naudoti popierinius pinigus, dar Tango dinastijos laikais (618–907 m. prieš mūsų erą)!
XIX a. ir XX a. pradžioje dauguma pagrindinių pasaulio valiutų buvo pagrįstos aukso standartu. Tačiau 1920-aisiais ir 1930-aisiais to iš esmės atsisakyta „fiatinių“ (simbolinių) sistemų naudai („fiat“ – pinigai, neparemti auksu), nors Jungtinės Amerikos Valstijos išlaikė ryšį tarp aukso ir pinigų sistemos iki 1971 m.
Auksas, nepaisant kainos pakilimų ir nuosmukių, išlieka saugumo, stabilumo ir ilgaamžiškumo sinonimu, galbūt neatsargių investuotojų nenaudai.
Nors mintis apie auksą kaip nepajudinamai tvarią vertybę vilioja, taip nėra. Jo vertė šokinėja ir krinta taip pat, kaip ir kitų metalų arba, tarkime, deimantų. Prieš du dešimtmečius jo kursas buvo mažesnis nei 300 JAV dolerių už unciją.
2011 m. rugpjūčio mėn. aukso kaina pakilo iki svaiginančio aukščio – 1 917,90 JAV dolerio už unciją, o 2016 m. ji vėl pasiekė 1 000 JAV dolerių ribą.
Naujas šuolis užfiksuotas 2019 m. viduryje, o 2020 m. rugpjūčio mėnesį, pasaulį apėmus pandemijai ir investuotojams ieškant ramaus uosto savo pinigams, kaina siekė rekordinius 2000 JAV dolerių už unciją šio tauriojo metalo.
Kas verčia auksą brangti ir pigti? Paklauskite keliolikos skirtingų „ekspertų“ ir greičiausiai gausite apie keliolika skirtingų teorijų. Tradiciškai buvo manoma, kad aukso kaina yra atvirkščiai proporcinga JAV dolerio kursui. Kai jis silpsta, o pasitikėjimas juo ir visa JAV ekonomika yra mažas, aukso kaina kyla, ir atvirkščiai.
Tačiau daugelis mano, kad tai yra pernelyg supaprastintas požiūris ir ne visada pagrįstas istoriniais faktais. Buvo atvejų, kai doleris kilo, tačiau aukso kaina taip pat pakilo. Ir atvirkščiai. Todėl aukso kaina, kaip ir visų kitų prekių, labiau priklauso nuo pasiūlos ir paklausos.
