Per ilgus „Ašarėlės“ veiklos metus apdovanojimų susikaupė daugybė. Vis dėlto Karalienės Mortos premija bene pati garbingiausia. (Nuotr. iš asmeninio albumo)

Instrumentų karalienės paviliotos

Vasaros atostogos baigėsi ir mokyklos jau pildosi judėjimo, šurmulio, skambių balsų. Bene skambiausios pirmosios rugsėjo dienos, kaip ir dera, Panevėžio muzikos mokykloje – iš klasių girdėti įvairiausių instrumentų garsai, o per bendrą renginį rugsėjo 4-ąją jaunieji muzikantai būtinai surengs pasirodymą.

Tarp koncertuojančiųjų bus ir jaunosios kanklininkės – ansamblio „Ašarėlė“ narės. Prieš pradėdamos naujų mokslo metų pažinimo, įtempto darbo ir muzikavimo kelią kanklininkės atliks anksčiau koncertuose ne kartą skambėjusius kūrinius. Jie per visus mokslo metus ir toliau bus tobulinami , taip pat gims nauji, sudėtingesni, dar nežinomi kūriniai. Norint pasiekti gerų rezultatų, dirbti reikia labai daug.

Kaip sako ansamblio „Ašarėlė“ vadovė, Panevėžio muzikos mokyklos mokytoja, Tautinių instrumentų skyriaus vedėja Rima Mureikienė, kanklės – ne šiaip sau instrumentas. Jos gerokai skiriasi nuo visų kitų.

Vien techninių dalykų mokydamasis, geras kanklininkas nebūsi niekada.

Stojantiesiems į šią specialybę pedagogai visada primena, kad pirmas ir svarbiausias reikalavimas – mylėti kankles. Jų skambesys, jų muzika turi iš tikrųjų patikti, jaudinti, skatinti. Daug ką, skambinant kanklėmis, reikia ne išmokti, o pajusti širdimi.

„Kanklės – tautinių instrumentų karalienė“, – sako muzikos mokytoja.

Ji džiaugiasi, kad pastaruoju metu pastebimai didėja susidomėjimas kanklėmis ir jų muzika. Kaip teigia R. Mureikienė, jau nebepavyksta priimti visų norinčiųjų kankliuoti. Ir nors mokykloje dirba keturios mokytojos kanklininkės – joms visoms darbo užtenka.

Metai iš metų išmokti skambinti kanklėmis siekė vien tik mergaitės. Dabar jau atsiranda į šią specialybę stojančių ir berniukų.

Pati R. Mureikienė su kanklėmis susipažino, su jomis susidraugavo dar besimokydama pradinėse klasėse. Ir, kaip pati sako, visiškai atsitiktinai.

„Į vieną Panevėžio mokyklą, kurioje mokiausi, atėjo tuometės J. Švedo pedagoginės muzikos mokyklos studentės praktikantės ir ieškojo vaikų, kurie norėtų išmokti skambinti kanklėmis. Aš ir pabandžiau“, – šypsosi mokytoja.

Kanklės mergaitę patraukė nuo pirmo prisilietimo, kuo toliau, tuo labiau tapo suprantamos, savos. Dabar savo gyvenimo be kanklių muzikos ji sako jau neįsivaizduojanti.

Kai vos pramokusi skambinti mergaitė tvirtai pareiškė būsianti kanklių mokytoja, namiškius tik juokas ėmė iš tokių jos svajonių. Nelabai kas tikėjo, kad taip bus iš tikrųjų.

Rima Mureikienė, vaikystėje svajojusi tapti kanklių mokytoja sėkmingai darbuojasi šioje srityje. V. Bulaičio nuotr.

Būryje skambiau

Bet atėjus laikui rinktis, Rima nė nedvejojo, pasuko kanklių muzikos keliu. Tuometinėje J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje įgijusi kanklininkes specialybę ir neakivaizdžiai tęsusi aukštesnius mokslus jaunoji mokytoja dirbo Kėdainių muzikos mokykloje.

Joje sako pasisėmusi labai daug naudingos patirties, dar geriau pažinusi pasirinktą instrumentą ir supratusi, kad jos veiklos ir kūrybos varomoji jėga – vaikai. Jų susidomėjimas, noras mokytis, džiaugsmas pasiekus trokštamo po trupinėlį kaupia puikių rezultatų derlių.

Pradėjusi dirbti Panevėžio muzikos mokykloje mokytoja R. Mureikienė jau puoselėjo viltį suburti kanklininkų ansamblį. Įgyta patirtis parodė, kad solo kanklėmis tiek neišreikši, kiek galima parodyti skambant keliems instrumentams – vienam kitą papildant.

Groti ansamblyje muzikantams ir džiaugsmas, ir visai kita galimybių skalė – solistu kiekvienas negali būti.

Taigi 1994 metais Panevėžio muzikos mokykloje R. Mureikienės pastangomis gimė kanklininkių ansamblis. Kūrėsi jis, kaip sako mokytoja, gana sunkiai. Nebuvo jokios apčiuopiamo pagrindo, daug ko stigo.

Tačiau vis dėlto pirmasis ansamblio, tada – tik trijų kanklininkių, koncertas įvyko. Publikai pirmą kartą pasirodyta per Kalėdas ir sulaukta labai daug dėmesio ir pritarimo.

Dabar „Ašarėlė“ skaičiuoja jau 24-uosius metus. Darbas vyksta pasiskirsčius į tris grupes. Pirmoje – pradedančios mokytis, su instrumentu dar tik susipažįstančios 7–9 metų mergaitės. Bet ir joms suteikiama galimybė pasirodyti. Antroje grupėje vyresnės – 11–15 metų kanklininkės, o vyriausiųjų – koncertinės grupės muzikančių amžius – iki 19 metų.

Norintieji daugiau sužinoti apie kankles ir jų muziką neabejotinai atsivers internete „Vikipedijos“ puslapį, o jame, be kitos svarbios informacijos, ras ir įrašą apie panevėžietes kanklininkes.

„Ašarelė“ jau įėjusi į lietuviškų kanklių muzikos istoriją.

Tekste rašoma: „ Panevėžio muzikos mokyklos kanklininkių ansamblis „Ašarėlė“ įkurtas 1994 metais, ansamblio vadovė Rima Mureikienė. Kanklininkių ansamblis „Ašarėlė“ 2007 m. nominuotas Lietuvos Karalienės Mortos diplomanto premija, o 2011 m. Lietuvos Karalienės Mortos laureato premija, bei kitais apdovanojimais.“

„Ašarėlė“ klausytojus gali pradžiuginti ir liaudies, ir populiariąja, ir klasikine muzika. (Nuotr. iš asmeninio albumo)

Aukštas įvertinimas

Per ilgus „Ašarėlės“ veiklos metus apdovanojimų susikaupė daugybė. Vis dėlto Karalienės Mortos premija bene pati garbingiausia, ją pelno toli gražu ne kiekvienas gerų rezultatų pasiekęs kolektyvas.

Ši premija skiriama talentingiausiems vaikams už pasiekimus muzikos, dailės, literatūros ir kitose meno srityse.

Lietuva žino, kad karalius Mindaugas, per valstybės valdymo laikotarpį pademonstravęs neeilinius sugebėjimus, padedamas išmintingos karalienės Mortos bei kitų įžvalgių patarėjų, atvėrė šaliai visai kitokias galimybes.

Stengiantis sumažinti žinių ir pagarbos spragą šioms iškilioms mūsų valstybės asmenybėms po 740 metų, 1993-iaisiais Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto tarybos iniciatyva buvo įsteigta ir kasmet liepos 6-ąją – Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną arba jos išvakarėse iškilmingai įteikiama Lietuvos karalienės Mortos premija talentingiems Šiaulių vaikams.

Įvertinant, kad Morta buvo pirmoji ir vienintelė Lietuvos karalienė, 2003 metais, švenčiant Valstybės 750-mečio jubiliejų, premija paskelbta Lietuvos premija ir pradėta teikti visos šalies vaikams.

Panevėžio kanklininkių ansambliui „Ašarėlė“ Karalienės Mortos premija skirta net du kartus. Tai ypatingas pasiekimas.

Ansamblis gali didžiuotis ir daugybe kitų garbingų įvertinimų. Respublikiniame tautinių instrumentų festivalyje pelnytas apdovanojimas už geriausią ansamblinį muzikavimą, į Panevėžį parsivežta daugybė diplomų, „Grand Prix“ laimėjimų, pirmosios vietos nugalėtojų laurų.

Sėkmingi kanklininkėms ir šie metai – tarptautiniame P. Stepulio kamerinių ansamblių konkurse buvo laimėta pirmoji vieta.

Kai tokie puikūs rezultatai, ir susidomėjimas kanklėmis didėja. Beje, norintiesiems susipažinti su kanklėmis, išmokti jomis skambinti yra sudaryta galimybė dalyvauti trumpalaikėje mokymo programoje ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Mokytoja sako, kad ne kartą toje programoje dalyvavo ir susidomėjusios jaunųjų kanklininkių mamos. Po dviejų mėnesių kursų jos net koncertavo kartu su savo dukromis.

Jaudinanti muzika

Mokytoja R. Mureikienė kviečia nors kartą apsilankyti „Ašarėlės“ koncerte ir įsitikinti, kokia patraukti ir jaudinanti yra kanklių muzika.

„Kartais išgirsti nuomonę, kad kanklėmis nieko ypatingo nepaskambinsi. „Jūs tik klumpakojus grojate“, – sako nė karto nematę mūsų pasirodant. Pabuvus bent viename koncerte nuomonės keičiasi, abejonės išsisklaido ir žmonės nebemano, kad kanklių muzika tinka tik oficialiuose renginiuose, ką nors pristatant, apdovanojant“, – kalbėjo mokytoja.

Iš tikrųjų kanklininkių ansamblis atlieka labai įvairią muziką. Renginiuose, festivaliuose, o ypač – užsienio valstybėse vykstančiuose, sulaukiama audringų aplodismentų, ovacijų. Pavyzdžiui, koncerte Italijoje atlikus populiarią muziką iš kino filmo „Titanikas“ žiūrovai ilgai nepaleido ansamblio nuo scenos.

Klausytojams labai patinka kiekviename koncerte atliekama muzika – meilės tema iš serialo „Giminės“, taip pat estų šokis „Uks kaks“ ir kitos melodijos.

Kanklių muzika virpina sielą, suteikia malonių įspūdžių. Mokytoja teigia, kad kanklėms parašytų kūrinių nėra daug, tad norimus atlikti kūrinius tenka jai pačiai aranžuoti. Taip koncertams buvo parengta ir liaudies dainų, ir populiarioji, ir klasikinė muzika.

„Ašarėlės“ puikiai atlieka ir „Užteka teka šviesi saulelė“, ir Mocarto varpelių chorą, ir daugelį kitų skambių kūrinių.

Scenoje matomi, džiaugsmą teikia, kitus žavi įtempto darbo rezultatai, atperkantys gana sudėtingus užkulisinius reikalus, įvairias organizacines, materialines ir kitas problemas.

Laiko kanklėms reikia skirti daug – valandų pagal programą niekaip neužtenka. Mokytoja sako, kad norint pasiekti kanklių galimybių aukštumas ir gilumą reikia joms atiduoti ir dalelę savęs.

„Ansamblio pavadinimas „Ašarėlė“ ne liūdesiu dvelkia. Ilgai galvojus, svarsčius, rinkus, apsistota prie šio trapaus, jaudinančio, švelnaus – kaip kanklių muzika, kaip pats gyvenimas žodžio. Ašara lydi žmogų visą gyvenimą – ji gali būti ir džiaugsmo, ir jaudulio, ir meilės išraiška“, – „Sekundei“ teigė R. Mureikienė.

Mokytoja R. Mureikienė kviečia nors kartą apsilankyti „Ašarėlės“ koncerte ir įsitikinti, kokia patraukti ir jaudinanti yra kanklių muzika. (Nuotr. iš asmeninio albumo)

Domisi skrabalais

Panevėžio muzikos mokyklos Tautinių instrumentų skyriuje galima mokytis ne tik kanklėmis skambinti. Mokiniai į rankas ima ir mokomi groti birbyne – pučiamuoju lietuvių liaudies muzikos instrumentu.

Dar piemenukų mėgta birbynė būdavo gaminama iš medžio, žievės, rago, šiaudo, žąsies plunksnos. 19 amžiuje paveikta tokių instrumentų, kaip klarnetas, birbynė tapo sudėtingesnė ir pradėta naudoti atliekant profesionalią muziką. Dabartinės birbynės gaminamas iš medžio, turi raginę taurelę, tonines skylutes.

Dar galima mokytis groti lumzdeliu – kitokiu lietuvių liaudies pučiamuoju instrumentu. Išilginės fleitos tipo instrumentą, kaip sako mokytoja, mielai renkasi ir mergaitės.

Tačiau bene labiausiai paskutiniu metu išpopuliarėjo skrabalai. Susidomėjimas šiuo anksčiau primirštu instrumentu vis auga. Pasak R. Mureikienės, įdomu, jog vis daugiau mergaičių renkasi skrabalus ir mokosi jais groti.

Šis instrumentas – tai įvairaus dydžio trapecijos formos mediniai loveliai su viduje įtaisytomis viena arba dviem medinėmis kabančiomis šerdelėmis – kankaliukais. Skrabalą judinant, šerdelė barbena į lovelio sieneles, kurios skleidžia garsą. Skleidžiamo garso aukštumas priklauso nuo medinio lovelio matmenų.

Skrabalai mušami dviem mediniais pagaliukais.

Dar muzikos mokykloje yra tautinių instrumentų orkestras, įkurtas 1986 metais.

Orkestrą sudaro kanklių, birbynių, skudučių grupės, lumzdeliai, skrabalai. Moksleiviai orkestre groja nuo 2 klasės, jo nepalieka ir absolventai, jau baigę mokyklą, mėgstantys muzikuoti kolektyve.

Kolektyvas dalyvauja respublikinėse dainų šventėse, groja įvairiuose koncertuose mieste ir šalyje, rengia bendrus projektus su miesto ir šalies mokyklomis.

Metai iš metų išmokti skambinti kanklėmis siekė vien tik mergaitės. Dabar jau atsiranda į šią specialybę stojančių ir berniukų.

Tautinis instrumentas

Kanklės – tradicinis styginis lietuvių liaudies muzikos instrumentas. Drauge su latvių kuoklėmis, estų kanele, suomių bei karelų kantele ir rusų guslėmis įeina į Baltijos sritims būdingų ir giminingų instrumentų šeimą.

Tradicinių kanklių korpusas išskobtas iš lapuočių medienos, trapeciškas, su žvaigždutės pavidalo išpjova arba su apskritimu (kartais keliais) iš skylučių. Dangtis dažniausiai daromas iš eglės.

Senoviškiausios aukštaičių ir žemaičių kanklės dažytos juodai, naujoviškesnės, suvalkiečių nudažytos juodais ir rudais dažais. Dabar vartojamos plieninės stygos, anksčiau – iš sausgyslių.

Pirmąkart kanklės paminėtos 1580 metų Jono Bretkūno „Biblijos“ vertimo rankraštyje.

Lietuvoje nuo 1945 m. kanklėmis mokoma skambinti Lietuvos muzikos akademijoje, nuo 1953 m. – konservatorijose ir vaikų muzikos mokyklose.