Iš Indijos – su meilės kupina širdimi

Iš Indijos – su meilės kupina širdimi

Dailininkė Ilona Žvinakienė Indijoje praleido vos savaitę, tačiau to pakako, kad namo grįžtų pakylėta. Kelionę į kontrastų šalį panevėžietė vadina viena didžiausių likimo dovanų.

 Pavergė žmonių gerumas

Ilona Žvinakienė juokauja, kad dar studijuojant Šiaulių universiteto Dailės fakultete svaičiojimų apie Indiją tekdavę girdėti ne kartą. Tarp grupės draugų būta nemažai krišnaistų, kurie svajojo apie didžiąją gyvenimo kelionę. Nukeliauti į Indiją Ilona niekuomet neplanavo, tačiau vieną dieną gauto pasiūlymo atsisakyti nedrįso.

Dailininkė buvo pakviesta dalyvauti septintajame tarptautiniame meno renginyje Kalkutoje. Į jį susirinko keturiolika menininkų iš viso pasaulio. Tarp suomės, austrės, iraniečių, japonės ir kitų meno kūrėjų pavardžių šmėžavo ir lietuvės – I. Žvinakienės.

I.Žvinakienė turėjo progą apsilankyti Kalkutos gėlių turguje. Nuo spalvų ir kvapų raibo akys, tačiau tai neužgožė Indijos gatvės šiukšlynų vaizdų.  Asmeninio archyvo nuotr.

I.Žvinakienė turėjo progą apsilankyti Kalkutos gėlių turguje. Nuo spalvų ir kvapų raibo akys, tačiau tai neužgožė Indijos gatvės šiukšlynų vaizdų. Asmeninio archyvo nuotr.

Kasmet šį menininkų susitikimą organizuojanti Indijos dailininkų šeima į šalį atvykusiems kūrėjams padeda pasijusti ypatingiems.

Panevėžietė neslepia, kad prieš kelionę būta visokių baimių. Ji bijojo išvysti širdį plėšantį Indijos skurdą, nejauku buvo dėl galimybės susirgti užkrečiama liga. O po kelionės praėjus  mėnesiui I. Žvinakienė prisipažįsta iki šiol reginti Indiją sapnuose.

„Esu aplankiusi ne vieną Europos šalį, tačiau kelionė į Indiją buvo mano pirma tokia tolima“, – „Sekundei“ sakė dailininkė.

Ilona džiaugiasi, kad jau kelionės pradžioje – iki Kalkutos keliauti teko daugiau nei dvidešimt penkias valandas – sutiko daug malonių žmonių ir su kiekvienu apsikeitė gyvenimo istorijomis.

„Visi jie skubėjo susitikti su savo šeimomis gimtojoje šalyje ar jau pabuvę su savaisiais grįžo į naujus namus. Jie man rodė šeimų nuotraukas, dalijosi patirtimi. Kartu netgi žiūrėjome jų mėgstamus indų filmus“, – kelionės pradžią prisiminė panevėžietė.

Kiekvienas į meno renginį pakviestas menininkas per savaitę turėjo sukurti po du darbus. I. Žvinakienė juokauja, kad laiko pakako ir kūrybai, ir pažinčiai su Indijos šiaurės rytuose esančiu miestu.

„Viskas vyko ramiai, niekas niekur neskubėjo. Mes lėtai mėgaudavomės pusryčiais, pietumis, pajuokaudavome, pasifotografuodavome, kur nors apsilankydavome, pakvailiodavome…“ – „Sekundei“ pasakojo dailininkė.

Menininkai savo darbus kūrė ne bet kur, o prie įspūdingo baseino. Jo vandens gaivumą išdrįso išbandyti tik lietuvė, kitiems jis buvo per šaltas.  Indijoje dabar žiema, oro temperatūra dienomis siekdavo apie 29 laipsnius šilumos.

„Vaikai lakstė pusnuogiai ir vis lįsdavo į fotoaparato objektyvą. Paskui prašydavo parodyti, kaip juos įamžinai. Jie noriai bendrauja su kitataučiais“, – kalbėjo I. Žvinakienė.

Dailininkė prisiminė, kad pirmą kartą su indų kultūros žmonėmis jai teko susidurti jaunystėje, kai buvo šokėja ir dalyvavo Bulgarijoje vykstančiame tarptautiniame festivalyje. Tąkart didelio įspūdžio jie nepadarė, tačiau šįkart vietinius išvydo tarsi kitomis akimis.

„Nemačiau nė vieno negražaus žmogaus, netgi tarp tų, kurie gyvena gatvėje. Vaikų akys atviros, migdolinės…“ – žavėjosi moteris.

Ilona neslepia, kad jos žvilgsnį ypač traukdavę vaikai, jų grožis kartais užgniauždavęs kvapą.

Dailininkė mėgavosi vietinių meilumu, šypsenomis ir jautėsi gerbiama.

„Žiūrint į indus atrodo, kad jie pagarbą išreiškia ne iš reikalo, o iš pačios širdies gilumos. Aš jutau žmonių pagarbą ir ją rodydavau pati“, – tikino I. Žvinakienė.

Į skurdą – kitu žvilgsniu

Kalkutos gatvėse miegantys benamiai – kasdienybė. I. Žvinakienė nežinojo, kaip, išvydus Indijos skurdą, reaguos jos širdis,  tačiau gatvėje gyvenančius žmones ji pamatė kitomis akimis. Asmeninio archyvo nuotr.

Kalkutos gatvėse miegantys benamiai – kasdienybė. I. Žvinakienė nežinojo, kaip, išvydus Indijos skurdą, reaguos jos širdis, tačiau gatvėje gyvenančius žmones ji pamatė kitomis akimis. Asmeninio archyvo nuotr.

Dailininkė savo akimis įsitikino, kad Indija yra kontrastų ir spalvų šalis. Šalia radžos rūmų esančios pilnos šiukšlių gatvės ir gulinėjantys benamiai –  Kalkutos kasdienybė.

Šiukšlės nemalonaus kvapo neskleidė, nes tuo metu, kai ten lankėsi ponia Ilona, nebuvo itin karšta.

Moteris pasakoja girdėjusi, kad seniau vietiniai gerdavo iš molinių indų, paskui juos išmesdavo ir molis virsdavo dulkėmis. Dabar šiukšlių kalnai gatvėse negali suirti ilgus metus. I.  Žvinakienė nematė, kad kas nors rūpintųsi apylinkių švara.

„Nemažai žmonių gyvena tiesiog ant šaligatvių. Kai kurie su čiužiniais įsikūrę prie tvenkinio ar futbolo aikštėse, – pasakojo menininkė. – Dar būdama Lietuvoje pagalvodavau, kad pamačius Indijos skurdą man plyš širdis.“

Tačiau, savo nuostabai, tuos vaizdus priėmė labai natūraliai ir jie visiškai netrikdė.

Vietiniai jai paaiškino, kad žmonės gyventi gatvėje pasirenka patys. O jei norėtų, kiekvienas galėtų eiti kitu gyvenimo keliu.

„Kai pasižiūri į gatvėje gyvenančių žmonių veidus, supranti, kad jų gailėti nereikia. Gal, esant kai kurioms situacijoms, reikėtų mūsų pagailėti. Jie neturi pinigų, tačiau jų veidus puošia šypsenos“, – tvirtino I. Žvinakienė.

Ilonos nė vienas benamis išmaldos neprašė. Jos duoti neprašomam – nevalia.

„Toks jausmas, kad ten žmonės jaučiasi gerokai laimingesni už mus. Jie susitaikę su savimi ir džiaugiasi, kad turi tiek, kiek verti ir nusipelnę“, – tikino dailininkė.

I.Žvinakienė prisipažįsta, kad viena į Kalkutos gatves nei dieną, nei vakare išėjusi nebuvo. Ji vietinių neprovokavo dėvėdama kūną apnuoginančią aprangą. Indai įsitikinę, kad netinkamus drabužius pasirinkusi moteris neverta pagarbos.

„Likimo nebandžiau. Net neketinau vakarais vaikščioti viena ar netinkamai apsirengusi. Neabejoju, kad tada „indiškas filmas“ būtų įgavęs visiškai kitokių atspalvių“, – neslėpė.

Ilona buvo atsargi, todėl maistą, siūlomą gatvėse, ragavo su baime. Tačiau kartą įkalbėta renginio organizatorės indės paskanavo bambukų sulčių. Jų skonis pamalonino lietuvės gomurį. Neatsisakė moteris ir gatvės prekeivio siūlomo kokoso.

Nors I. Žvinakienė alkoholio nevartoja, tačiau į lagaminą buvo įsidėjusi mažą buteliuką velnio lašų, jie, moters įsitikinimu, galbūt būtų pagelbėję, jeigu organizmui kas nors būtų atsitikę.

Žinoma, maistu, kuriuo vaišindavosi visi meno renginio dalyviai, dailininkė niekuomet nesuabejojo. Ji juokauja, kad vakarienė būdavo iš dvylikos patiekalų, todėl kiekvienas galėjo pasirinkti pagal savo skonį.

Vegetarišką mitybą propaguojanti moteris indiškais valgiais nenusivylė.

„Nors maistas buvo aštrus, tačiau labai skanus“, – patikino dailininkė.

Prie Motinos Teresės kapo

I. Žvinakienė į Indiją vyko ne atsitiktinai, o kaip tarptautinio meno renginio dalyvė. Ji džiaugiasi turėjusi galimybę susipažinti su puikiais menininkais. Asmeninio archyvo nuotr.

I. Žvinakienė į Indiją vyko ne atsitiktinai, o kaip tarptautinio meno renginio dalyvė. Ji džiaugiasi turėjusi galimybę susipažinti su puikiais menininkais. Asmeninio archyvo nuotr.

Indija neįsivaizduojama be karvių, jos po Kalkutos gatves gali vaikščioti ten, kur užsimano. I. Žvinakienė pasakoja, kad vietiniai pieno produktus vartoja, tačiau patys karvių nemelžia, tai – kitataučių darbas.

Tiesa, šunims, gyventiems Indijoje, ne taip pasisekė. Indai meile jiems netrykšta, todėl jų perkarę kūnai kėlė gailestį.

„Karvės visos labai gražios. Žmonės joms atneša duonos, lapų. Jeigu man reikėtų rinktis, kur būti karve, tai rinkčiausi Indijos laisvės kupiną šiukšlyną. O šunimi geriau būti Lietuvoje“, – juokavo menininkė.

Ilona įsitikino, kad europiečiui gyventi daugiamilijoniniame mieste, kur nėra šviesoforų, o eismas intensyvus, gyventi būtų sudėtinga. Kirsti gatvę būtina bėgte, vairuojant reikia išmokti pralįsti net pro mažiausią tarpelį tarp kitų eismo dalyvių.

Tačiau vietiniai išsitekti gatvėje geba, todėl eismo įvykiai Kalkutoje retenybė. Pati automobilį ne vienerius metus vairuojanti dailininkė tokio indų vairuotojų fenomeno nesupranta.

„Jie taip lėtai gyvena, tačiau jiems kažkas atsitinka, kai ištrūksta į gatves su savo transporto priemonėmis. Atrodo, tarsi pradeda lenktyniauti. O gatvės triukšmas neįsivaizduojamas be garsinių signalų. Stebuklingas mygtukas spaudžiamas ir kai reikia, ir kai nereikia“, – pasakojo I. Žvinakienė.

Ilona apsilankė ne vienoje šventykloje, į jas būtina įeiti basomis. Moteris nepraleido progos pajusti ir Motinos Teresės šviesą – su keliomis meno renginio dalyvėmis užsuko į Meilės misionierių kongregacijos patalpas. Čia amžino poilsio yra atgulusi daug žygdarbių pasaulyje atlikusi vienuolė. Jos kapas tapęs maldos vieta visų religijų tikintiesiems.

„Stebėjome, kaip ant marmurinio Motinos Teresės kapo vienuolės su didele pagarba dėliojo gėlių žiedus. Jais rašė Motinos Teresės kažkada išsakytas mintis apie meilę. Kiekvienas prisilietimas dvelkė šventumu“, – kalbėjo moteris.

Atvykusiai į menininkų susitikimo atidarymą  I. Žvinakienei ant kaklo buvo pakabinta gėlių girlianda. Tai pagarbą išreiškianti sveikinimo dalis. Dailininkei apsilankius gėlių turguje nuo įvairiaspalvių girliandų raibo akys, o ant pečių jas nešiojantys prekeiviai panašėjo į angelus.

Netoli gėlių turgaus Kalkutoje teka Huglio upė. Priartėjusi prie jos Ilona stebėjo, kaip indai atlieka ritualinius apsiplovimus.

„Upės pakrantė nuklota šiukšlėmis, vanduo rudas. Aišku, mes į tokį nedrįstume nė kojos kišti, tačiau vietiniai jį mato kitomis akimis. Aš pagalvojau, kaip jie reaguotų pamatę žydrą vandenį. Galbūt išsigąstų ir jiems toks vanduo atrodytų pavojingas“, – svarstė I. Žvinakienė.

Dailininkė vakare prie tos pačios upės matė, kaip moterys atlieka laidojimo ceremoniją ir tekančio vandens vaga leidžia artimųjų pelenus.

Dėmesio nestokojo

I. Žvinakienė stebėjosi vietinių žmonių gerumu ir nuoširdumu. Ji pajuto, kad į namus grįžo kupina meilės. Asmeninio archyvo nuotr.

I. Žvinakienė stebėjosi vietinių žmonių gerumu ir nuoširdumu. Ji pajuto, kad į namus grįžo kupina meilės. Asmeninio archyvo nuotr.

Ilona, žinodama, kad Indijoje turės sukurti du darbus, dar būdama Lietuvoje pradėjo svarstyti, ką tapys. Viename iš paveikslų ji nusprendė įamžinti banjano medį, kuris moteriai atrodo tobulas. Kitame – bambuko vaizdą iš arti. Dailininkė išduoda, kad antrasis darbas jai patikęs labiau. Abu I. Žvinakienės kūriniai savo istoriją tęsia Indijoje.

Plačiausią banjano medį, kuris užfiksuotas netgi Gineso rekordų knygoje, galima pamatyti būtent Kalkutos botanikos sode. Šio medžio atvaizdas kurį laiką buvo atsidūręs ant pašto ženklų.

Anksčiau Indijoje banjanais buvo vadinami verslininkai, kurie sandorius sudarinėdavo po šiuo medžiu.

I.Žvinakienė juokiasi, kad kolegos, mieste pamatę banjaną, rodydavo dailininkei „jos medį“. Lietuvė spėjo įsigyti ir pravardžių: ji buvo vadinama šokių karaliene ir Motina Terese, nes neatsisakydavo įsisukti į indiškų ritmų sūkurį ar į rankas paimti vietinių vaikų.

Lietuvės dailininkės paveikslai sulaukė daug dėmesio. Ji kuklinusi ir priduria, kad pagyrų sulaukė ir kitų meno renginio dalyvių kūriniai.

„Kadangi daugelis darbų buvo abstraktūs, tai aš su savo darbais sulaukiau begalę komplimentų“, – prisipažino.

Jai ranką spaudė Japonijos ambasadorius, Indijos futbolo žvaigždės bei daugelis kitų žmonių, kurie norėjo pasveikinti atvykusius menininkus. Apie šį įvykį skelbė ir įvairiose miesto vietose iškabinti skelbimai.

Ilonai teko duoti interviu ir vietiniai televizijai, nors, kaip  tikina, anglų kalbos idealiai nemoka, tačiau būdama Indijoje dėl to visai nekompleksavo. Jai kalbos žinių pakako ir jaukiems bei atviriems pokalbiams su kolegomis menininkais.

„Galbūt kitur dėl savo anglų kalbos būčiau jautusi diskomfortą. Tačiau Indijoje to nebuvo ir mano žinių pakako, kad užmegzčiau stiprius ryšius su žmonėmis, – atvirai kalbėjo moteris. – Atrodo, mes ir lietuviškai kartais nesugebame susikalbėti su savo tautiečiais. Tu gali kalbėti, o tavęs tarsi niekas negirdi…“

Ilona prisipažįsta, kad keliaudama metu ir viešėdama Kalkutoje buvo apsupta ypatingų žmonių. Visa kompanija menininkų, kurie susitiko meno renginyje, susitarė pasimatyti tada, kai jis vyks jubiliejinį, dešimtąjį, kartą.

Dailininkė neslepia, kad kelionė į Indiją sustiprino jausmą, jog esanti pasaulio žmogus. Mat visur jaučiasi gerai, net ir Lietuvoje. Nors išsitaria, kad Baltarusijoje gyventi nenorėtų.

„Indijoje jaučiausi tarsi būdama tarp brolių ir seserų, – sakė Ilona. – Man labai pasisekė. Mano laimės pojūtis ir dėkingumas Kūrėjui išaugo iki begalybės. Supratau: tiek metų, kiek gyvenu, esu soti, turiu stogą virš galvos, galimybę dirbti, mokytis, keliauti, kurti, jausti… Turiu šeimą, mokinius, laisvę, taiką. Kiekvieną rytą dėkoju už galimybę gyventi. Tai tokia brangi dovana…“

I.Žvinakienė prisipažino, kad į Kalkutą antrą kartą vykti nebenorėtų, tačiau mielai lagaminus susikrautų kelionei į mažiausią Indijos valstiją Goa.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų