Panevėžio muzikiniame teatre pastatyto Giedriaus Kuprevičiaus ir Kazio Sajos miuziklo „Devynbėdžiai“ dirigentas Imantas J. Šimkus pastebi, kad sostinės teatrų scenose dažnai pasigendama Lietuvos autorių kūrybos. G. Lukoševičiaus nuotr.

Imantas J. ŠIMKUS: gyvenimas stebina!

Imantas J. ŠIMKUS: gyvenimas stebina!

Dirigento dr. Imanto Jono Šimkaus vardas žinomas muzikos gurmanams ne tik Lietuvoje.

Vos 31-erių dirigento biografijoje – koncertai su garsiais Austrijos, Vokietijos, Vengrijos simfoniniais orkestrais, pasirodymai Prancūzijoje, Lenkijoje, su orkestrais ir chorais išleistos kompaktinės plokštelės. Šio talentingo dirigento iniciatyva Lietuvoje atgaivinama sovietmečiu sunaikinta sakralinės muzikos kultūra.

I. J. Šimkaus plati pasaulėžiūra negali nestebinti: nuo liturginės muzikos iki džiazo ir netgi tango, nuo Platono filosofijos iki Marselio Prusto psichologijos.
Studijavęs Vienoje, gyvenęs Paryžiuje vis dėlto I. J. Šimkus sako savęs tikrąjį įprasminimą mato kurdamas Lietuvai ir Lietuvoje.

Tikrai neperdėsiu sakydama, kad Panevėžio muzikinio teatro premjera – Giedriaus Kuprevičiaus ir Kazio Sajos miuziklas „Devynbėdžiai“ yra reikšmingas kultūros įvykis. Esate šio pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas. Ar rengdamasis miuziklui patyrėte kūrybinių atradimų kaip tyrėjas ir menininkas?

„Devynbėdžiai“ į Panevėžio sceną sugrįžo po 50 metų. Ši K. Sajos pjesė dienos šviesą yra išvydusi įvairiais pavidalais – ir kaip miuziklas, ir kaip draminis veikalas.
Mūsų tikslas buvo pastatyti miuziklą, kad jame būtų kuo daugiau muzikos.
Dėl šios priežasties visa partitūra buvo dar kartą perorkestruota, kai kur muzikos net prikurta daugiau ir kūrinys įgavo kitą išraišką. Kaip muzikos vadovas, turėjau galimybę prisidėti prie visai kitokio pobūdžio pastatymo įgyvendinimo. Taigi, atradimų buvo daug.

Ir tai buvo nebe pirmas jūsų bendras projektas su Panevėžio muzikiniu teatru. Dirigavote Jono Vaitkaus režisuotoje Broniaus Kutavičiaus operoje „Strazdas – žalias paukštis“, sulaukusioje ne tik žiūrovų, bet ir kritikų geriausių įvertinimų. Kartu su kompozitoriumi L. Butkumi perrašėte visą B. Kutavičiaus rankraštį!
Kokių patirčių jums suteikė darbas Panevėžyje?

„Strazdas – žalias paukštis“ ir „Devynbėdžiai“ suteikė labai skirtingas patirtis.
Statydami „Strazdas – žalias paukštis“, tai, ką parašė B. Kutavičius, bandėme atgaivinti nepridėdami nuo savęs nė vienos natos, tik perrašydami į modernią notaciją. B. Kutavičius labai mėgo grafines ir simbolines partitūras, jos labai gražios, bet ne visada praktiškos. Tad teko sukti galvą, kaip šituos kazusus išspręsti ir visam orkestrui padaryti greitai perskaitomus.
B. Kutavičiaus muzika įstabi, reikalaujanti įsigilinimo. Visą partitūrą reikėjo rekonstruoti, tai buvo tikrai didelis projektas.
O „Devynbėdžių“ pastatymo atveju kompozitorius Giedrius Kuprevičius suteikė daugiau laisvės, leido mums ganėtinai laisvai elgtis. Miuziklas suskambo naujai, bet išlaikytas jo autentiškumas.

Kokia buvo jūsų muzikinio kelio pradžia? Gal augote muzikalioje aplinkoje?

Kiek man žinoma, šeimoje esu pirmas muzikas.
Mažiukas labai daug dainavau ir tėvams tikriausiai reikėjo mane kur nors padėti, kad nenervinčiau namie (juokiasi).
Mokėjau burti žmones aplink save. Toms dviem savybėms – muzikavimo ir vadovavimo – susijungus, natūraliai išėjo dirigavimas.
Bet stebuklų nebūna – didžiausi nuopelnai mano puikių mokytojų. Man išties labai pasisekė su pedagogais, kurie mane ugdė.

Kuo jums žavus dirigento darbas?

Pirmiausia tuo, jog dirigentas dirba su labai daug skirtingų ir talentingų asmenybių.
Labai įdomu dirbti su menininkais, juos suvesti, vienyti skirtingas interpretacijas į bendrą kūrybinį darbą ir nuolat būti tarp mąstančių, labai įdomių žmonių. Tai vienas didžiausių privalumų!
Be to, dirigentas priima ir nemažai kūrybinių sprendimų, ta laisvė kurti mane irgi labai žavi.

Imantas J. Šimkus. P. Židonio nuotr.

Kiek dirigentas gali sau leisti improvizuoti?

Rašiau disertaciją apie interpretaciją dirigavimo mene. Pirmiausia turime žinoti, kokį tekstą interpretuojame ir kaip kompozitorius pats traktavo savo notaciją, kiek mums paliko laisvės.
Pavyzdžiui, Morisas Ravelis yra sakęs, kad jo muzika sukurta ne interpretuoti, o realizuoti, išpildyti, kas parašyta.
O Olivjė Mesianas – kad interpretacijos laisvės gali būti labai daug.
Yra aibė ir kitų aspektų, pavyzdžiui, muzikinio atlikimo tradicija, kaip griežtai turime atlikti tam tikrą stilių, kokios buvo to meto tendencijos.
Bet laisvės visada yra – spalvų, dinamikos paieškose, tik ji skirtingo pobūdžio, skirtingo lygio.

Koks jūsų pasirodymas pačiam padarė didžiausią įspūdį?

Sudėtinga atsakyti. Kaip atlikėjui man labai patinka Gustavo Malerio muzika. Man labai artimos visos atliktos jo kūrinių interpretacijos, nežinau, kiek jos buvo vykusios, čia jau spręsti kritikams.
Taip pat ir Panevėžio muzikinio teatro scenoje suskambėjęs B. Kutavičiaus „Strazdas – žalias paukštis“. Tai buvo labai gilus prisilietimas, ypač per režisieriaus Jono Vaitkaus matymą, buvo labai įdomu su juo dirbti.
Teko daug prisidėti prie M. K. Čiurlionio kūrybos interpretavimo, prie Antono Bruknerio simfonijų.
Tas santykis su kūriniu daug priklauso ir nuo konteksto. Atsiverti kokią Gaetano Donicečio operą ir jau atrodo, kad tai visiškai mano muzika, bet esi įmetamas į nacionalinės muzikos interpretavimą ir supranti, kad tavo šaknys būtent čia.
Esam daugialypės būtybės, išgyvenančios skirtingus gyvenimo tarpsnius. Veikiausiai dėl to ir mūsų skonis kinta. Atrodo, kad tai, ką darai, ir yra geriausia, ką moki, bet paimi interpretuoti visiškai kito stiliaus, kito žanro muziką ir atrandi save visai netikėtu amplua.
Prieš ketvertą metų teko paruošti Astoro Piacolos programą. Iki tol niekada negalvojau, kad tango yra mano muzika, bet labai gerai joje jaučiausi. Gyvenimas stebina!

Studijavote Vienoje, gyvenote ir Paryžiuje. Ar nebuvo minčių tęsti kūrybinį kelią ne Lietuvoje?

Visą straipsnį skaitykite sausio 24 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruoti galite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite