Jaunuolių dienos centro lankytojai jau dirbo rūšiuodami žvejybinius kabliukus ir lankstydami dėžutes. Dabar jų darbo skelbimą pamatė 15 tūkst. internautų, bet verslo susidomėjimas – labai menkas.

Neįnoringų darbuotojų paslaugomis nesidomi

Neįnoringų darbuotojų paslaugomis nesidomi

 

Žmogaus galimybių ribos – labai skirtingos, tačiau noras būti reikalingam būdingas visiems. Panevėžio jaunuolių dienos centro lankytojai – proto negalią turintys panevėžiečiai mielai imtųsi įvairių nesudėtingų darbų, tik verslininkai neskuba naudotis tokia darbo jėga. Kitaip nei jų kolegos Vakarų Europos valstybėse, kur tokiu bendradarbiavimu džiaugiasi tiek pats verslas, tiek ir negalią turintieji.

Esame darbštūs, atsakingi, pareigingi, punktualūs ir kruopštūs. Turime darbinei veiklai gerai pritaikytas patalpas ir daug rankų, trokštančių darbo. Ieškome verslininkų, kurie galėtų mums pasiūlyti pakavimo, rūšiavimo ar kitokio, sudėtingų įgūdžių nereikalaujančio darbo. Atlyginimas – nėra mūsų tikslas. Svarbiausia – darbinių įgūdžių ugdymas ir užimtumas!“ – toks skelbimas jau ne pirmą kartą keliauja po socialinius tinklus.

Nors jį perskaitė jau apie 15 tūkst. žmonių, Jaunuolių dienos centro direktorės Linos Trebienės teigimu, kol kas susidomėjimas Lietuvoje dar netradiciniu darbo skelbimu – menkas.

Gal verslininkai bijo, o gal nepasitiki proto negalią turinčių jaunuolių galimybėmis“, – svarsto įstaigos vadovė.

Jaunuolių dienos centro lankytojai savo darbinius įgūdžius prieš kurį laiką jau parodė rūšiuodami ir pakuodami žvejybinius kabliukus. Šiuo metu deramasi dėl kitų darbų. Dar viena įmonė atsiuntė pavyzdžius klausdami, ar jaunuoliai galėtų išlankstyti dėžutes iš popieriaus.

Mūsų jaunimas labai džiaugiasi šiuo darbu, tik kad to darbo ne visada būna. Mums norisi nuolatinio užimtumo. Labai svarbu, kad tai išties būtų verslui ar visuomenei naudingas darbas, o ne kažkoks bereikšmis, kurio niekur neįmanoma panaudoti“, – sako L. Trebienė.

Padeda socialiniai darbuotojai

Jaunuolių dienos centrą lanko 70 neįgaliųjų nuo 18 metų. Vyriausiajam – 43, o amžiaus vidurkis siekia 28–29 metus.

Direktorės teigimu, daugelis šių žmonių negalės įsilieti į darbo rinką – jiems reikia tam tikrų sąlygų ir priemonių, daugiau pertraukėlių. Pavyzdžiui, net ne kiekvienas geba į maišelį sudėti tris skirtingus žvejybinius kabliukus, tačiau su jais dirbantys socialiniai darbuotojai geba užduotis pateikti taip, kad jos būtų tinkamos konkrečiam žmogui.

Darbo rinkoje verslininkai tikrai tam neturės laiko ir galimybių, matymo, kaip reikia suformuoti darbo užduotį žmogui, turinčiam proto negalią. Bet mes turime parengę tam tikras kompensacines priemones, kurios padėtų kiekvienam“, – pasakoja L. Trebienė.

Jos teigimu, jaunuoliai kartu su juos prižiūrinčiomis socialinėmis darbuotojomis galėtų atvykti į verslo įmones arba jiems patikėtus darbus atlikti pačiame centre. Užsienio valstybėse tokia praktika taikoma jau seniai: gamyklos ar įmonės, kurioms reikia smulkaus rankų darbo, sudaro sutartis su socialinėmis įstaigomis. Iš to laimi tiek verslas, tiek ir negalią turintys žmonės.

Užsienio partnerių pavyzdžiai rodo, kad ir turintieji proto negalią puikiai gali integruotis į darbo rinką, atlikti kažkokius nesudėtingus darbus. Tai suteiktų abipusės naudos: ir verslui, ir jaunuoliams. Jiems labai svarbu jausti, kad kažkas tiki jų galimybėmis. Visuomenė proto negalią suvokia kaip kažkokį negalėjimą. Bet mūsų jaunuoliai turi kitų stiprybių“, – kalbėjo dienos centro vadovė.

Atlygis nėra svarbus

Nors ieškantiesiems darbo vienas svarbiausių kriterijų dažniausiai būna darbo užmokestis, anot L. Trebienės, neįgaliesiems atlygis nėra toks svarbus. Bandomąjį laikotarpį jie sutiktų dirbti ir be jokio užmokesčio. Svarbiausia, kad jaunuoliai galėtų išbandyti save darbo rinkoje. Galėdami eiti į darbus kaip ir jų tėvai, jie jaustųsi reikalingi ir svarbūs.

Niekas nekalba apie didžiulius pinigus, tiktų labiau simbolinis atlygis. Galbūt už tuos pinigus jaunimas mielai suvalgys picą ar nuvažiuos į ekskursiją. Žinoti, kad desertui ar kinui galėjo patys užsidirbti, jiems labai svarbu“, – kalbėjo direktorė.

Įdarbinimo būdų, anot L. Trebienės, yra įvairių – verslas gali jaunuolius įdarbinti tik kelioms valandoms per dieną pagal jų negalios lygį. Įstaiga yra ir paramos gavėjas, tad atsiskaitymas už darbą gali būti ir kaip viena iš paramos formų.

Kad Jaunuolių dienos centro lankytojai geba įsilieti į darbo rinką, rodo ir jų projektas „Solidarumo kava“.

Pačiame miesto centre įsikūrusioje kavinėje lankytojus aptarnauja neįgalieji. Norintiems čia apsilankyti reikia iš anksto užsiregistruoti, nes vietų nedaug.

L. Trebienė šypsosi, kad už jaunuolių verdamą kavą, kuria vaišinami panevėžiečiai, dabar moka Europos Sąjunga, bet galbūt ateityje tai galėtų tapti ir puikia verslo galimybe.

Kava savotiškai tirpdo barjerą tarp sveikos ir negalią turinčios visuomenės dalies – tam, kad visi pamatytų ne šių žmonių negalią, o, atvirkščiai, jų galias. Galbūt kažkada tai išaugs į rimtesnį verslą, nes mūsų jaunuoliai jau parodė, kad kavą moka virti ir skaniai, ir labai estetiškai. Kuo mes daugiau įveiklinsime tokį jaunimą, tuo ir mokesčių mokėtojams mažiau kainuos neįgalių žmonių priežiūra. Proto negalią turintis žmogus niekada nebus visiškai savarankiškas, bet pavykus rasti būdų, kaip jam išnaudoti savo galias, situacija būtų kitokia“, – neabejoja L. Trebienė.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų