35-erių menininkas – ne tik teatro meno vadovas, bet ir dramaturgas, aktorius, režisierius, teatro pedagogas, laidų vedėjas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantūros studentas, muzikantas bei baikeris, taip pat Metų panevėžietis bei Auksinio scenos kryžiaus laureatas, – juokiasi sau įsipareigojęs išeiti iš teatro anksčiau, nei nustos veikti blaivus protas ir apleis fizinės jėgos.
Pasak A. Špilevojaus, kūryboje jis pirmiausia yra istorijų pasakotojas.
Į teatrą atėjo būdamas diplomuotas aktorius, dabar – labiau dramaturgas bei režisierius.
„Ėmęsis režisuoti, neturėjau jokių režisūros žinių, dirbau intuityviai ir aiškinau aktoriams, ko jie neturėtų daryti. Pasakyti, ką ir kaip reikia daryti, nemokėjau. Tad magistrantūroje ėmiausi mokytis režisūros“, – apie savąjį menininko kelią kalbėjo A. Špilevojus.
Muzikos ir teatro akademijoje šiuo metu jis mokosi tokio teatro, kuriame pasakojamos istorijos. Tokia vaidybos forma dar vadinama storytelling.
Būdamas doktorantu, Aleksandras yra vienintelis garsaus lenkų kilmės Rusijos aktoriaus bei režisieriaus, Rusijos naujosios dramos judėjimo lyderiu pripažįstamo Ivano Vyrypajevo mokinys. Šis kūrėjas, pasipriešinęs Vladimiro Putino režimui bei pasisakantis prieš Rusijos Ukrainoje pradėtą karą, gyvena Lenkijoje, yra gavęs tos šalies pilietybę.
A. Špilevojus pabrėžė, jog A. Vyrypajevas yra vienas iš keturių dramaturgų, kurių pjeses dažniausiai renkasi statyti šių dienų režisieriai.
Kartą Vilniuje, Rusų dramos teatre statomoje vienoje iš A. Vyrypajevo pjesių vaidmuo buvo skirtas ir A. Špilevojui.
Ir nutiko taip, kad kūrybinio proceso metu teatre apsilankė pats pjesės autorius, sušneko su A. Špilevojumi ir nuo to prasidėjo jų kūrybinė draugystė. A. Špilevojaus paprašytas, A. Vyrypajevas sutiko būti jo mokytoju.
Tokia vaidybos forma, kai pasakojama istorija, pasak Aleksandro, grįžtama į teatro pradžių pradžią. Antikos laikais pjeses sukūrę dramaturgai ir būdavo vieninteliai jų atlikėjai – siužetą pasakojantys aktoriai. Tai legendų perpasakojimas drauge jas kuriant bei perkuriant, fantazuojant ir improvizuojant.
„Man labai brangūs Lietuvos miesteliai, nedideli kaimai. Yra buvę taip, kad teatras buvo kviečiamas į juos atvažiuoti, tačiau nebuvo kur vaidinti, nes nebuvo ne tik salės, bet ir aikštės“, – pasakojo A. Špilevojus.
Tuomet jis su bičiuliu aktoriumi teigia sumanęs nuvežti storytelling metodu sukurtą vaidinimą. Spektaklio scenografija buvo jųdviejų motociklai, o spektaklio muzika ir jo apšvietimas sutalpintas mobiliojo telefono programėlėje.
„O drauge mes – du nelabai brangūs aktoriai. Tad spektaklio savikaina tikrai nedidelė“, – šypsosi prisiminęs menininkas.
„Kai Vilniuje man pasakoma, kad ten tai teatras, o visur kitur – provincija, paraginu atvažiuoti į Miltinio dramos teatrą.“
A. Špilevojus
Motociklų fone kuriamo spektaklio pagrindinė figūra buvo Lenkijos karalius bei Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras, Abiejų Tautų Respubliką valdęs XVI amžiuje. Pasak A. Špilevojaus, tai tokia spalvinga ir tokia įdomi asmenybė, kad apie ją būtų galima sukurti puikiausią holivudinį filmą.
„Ir mes pasakojome apie šį karalių. Interpretavome, fantazavome, prisigalvojome, kūrėme. Ir galop dėjome daugtaškį“, – pabrėžė A. Špilevojus.
Pasak jo, daugtaškis reikalingas tam, kad tiems, kas klausėsi pasakojimo, kiltų klausimų: „Na ir kas iš to?“, „Ką tai keičia manyje? Mano gyvenime?“
Menininkas sako įsitikinęs, kad tie, kas žino daugiau faktų, viso labo yra tik labiau apsiskaitę. O tarp tokių – gausu ir karų, neramybės, sumaišties kėlėjų.
„Svarbu ne pačios žinios, o tai, kaip jos keičia mūsų sielą, kaip paveikia protus ir mūsų sąžinę“, – kalbėjo A. Špilevojus.
Anot jo, po tokių storytelling vaidinimų jis su bičiuliu elgiasi taip, kaip elgdavosi klajojantys viduramžių artistai. O jie pasilikdavo ten, kur ir rengė spektaklį, bendraudavo su vietos žmonėmis, aptardavo kitose vietovėse surinktas žinias ir taip jas skleidė bei kūrė ryšį tarp žmonių.
Taip pat, pasak jo, elgėsi bliuzo muzikantai, keliavę per Amerikos valstijas.
„Papasakoję savo istoriją, mes prašome spektaklį žiūrėjusių žmonių pasidalinti istorijomis, nutikusiomis ten, kur gyvena jie. Ir štai po tokio prašymo vienas berniukas papasakojo istoriją, kad jo senelis vedė močiutę tuomet, kai rado grybą, didesnį už tą berniuką. Va taip ir gimsta legendos“, – pamena A. Špilevojus.
Paklaustas, ar ėmęsis storytellingo aktorius netampa kuriamo personažo įkaitu, menininkas patikino, jog šiuo principu kurdamas spektaklius neįsikūnija į kitą, o pasisako esantis Aleksandras, kuris pasakoja to kito istoriją.
„Jei imsiu meluoti, gal net įžeidinėti, tai bus tik manoji atsakomybė prieš žiūrovus. Toks pasirodysiu aš, ne manasis personažas“, – svarsto A. Špilevojus.
Šiuo metu J. Miltinio dramos teatre A. Špilevojus pradeda kurti spektaklį apie J. Miltinio suburtą pirmąją Panevėžio dramos teatro aktorių trupę. Paskatą šiam spektakliui suteikė internete aptikti įrašai, juose – legendinio režisieriaus monologai.
Aleksandras žada scenoje perteikti, kaip J. Miltinis iš Kauno į Panevėžį atsivežė jaunus žmones, tarp kurių nebuvo nė vieno profesionalo. Iš pradžių jie apgyvendinti vienuolyne, o režisierius šių vaidintojų būreliui sukūrė itin griežtas gyvenimo taisykles. Bėgant metams, daugelis jų virto tikromis scenos žvaigždėmis.
A. Špilevojus atkreipė dėmesį, kad J. Miltinis garsiais menininkais pavertė ne tik iš Kauno atsivežtus jaunuolius. Kultūros žmonėmis jis pavertė ir jo režisuotų spektaklių ėjusius žiūrėti panevėžiečius.
„Važiavau sykį per Panevėžį taksi, o taksistas man kad pasakoja apie matytus spektaklius, aptarinėja vaidmenis“, – kalbėjo teatro meno vadovas.
Pasak A. Špilevojaus, Vilniuje publika susirenka pažiūrėti teatro premjeros, o štai Panevėžyje susirenkama švęsti naujo spektaklio. Čia vertinamas spektaklio, teatro gimimas, tvyro šventinė nuotaika.
„Kai Vilniuje man pasakoma, kad ten tai teatras, o visur kitur – provincija, paraginu atvažiuoti į J. Miltinio dramos teatrą“, – sako menininkas.
O tiems, kam galbūt nepatinka šių dienų J. Miltinio dramos teatre kuriami vaidinimai, meno vadovas priminė, kad pirmąkart paragavus daugeliui nepatinka ir delikatesu laikomas pelėsinis sūris. Pirmąkart pakramčius alyvuogių, šias irgi galbūt ne vienam norisi išspjauti.
„Linkiu kantrybės mokantis priimti naujas teatro formas“, – teigė A. Špilevojus.