Daktaras A. Butkus. VDU nuotr.

Įdomybių pilnas pravardžių pasaulis

Kiek pažįstate suaugusių žmonių, turinčių pravardę? Vieną, du, tris, daugiau? Nieko stebėtino. Pravardės toli gražu ne visada suteikiamos norint pasišaipyti. Buvo laikas, kai jos tiesiog padėdavo atskirti vieną žmogų nuo kitų, o apie tai, kaip kiti vadino, pravardžiuojamasis dažniausiai net nežinojo – nebuvo reikalo. Dabar gi dažnas ne tik žino, bet taip prisiriša prie išgalvotojo vardo, jog draugų pašauktas tikruoju neiškart susivaiko.

Iš kur atsirado poreikis teikti žmonėms papildomus vardus ir kaip ši tradicija vystėsi, paprašėme papasakoti pravardes tyrinėjusio mokslininko – kalbininko profesoriaus, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Alvydo BUTKAUS.

– Ar įmanoma pasakyti, kada atsirado pirmosios pravardės?

– Drąsiai sakau: jos egzistavo nuo Adomo ir Ievos laikų. Nes pravardė turi tikslą apibūdinti žmogų pagal jo individualius bruožus. Vardas juk nieko nesako. Pavyzdžiui, Vytautas. Ir ką? Apibūdinkite vyrą, kurio vardas Vytautas. Niekaip neapibūdinsite, o kolektyve, kaimuose būna ne tik bendravardžių, bet ir bendrapavardžių. Koks nors vienas Jonas Petraitis ir kitas Jonas Petraitis. Jie fiziškai ir kitaip skiriasi, tačiau iš vardo ir pavardės nuspręsti, apie kurį šnekama, neįmanoma. Todėl ir duotas dar vienas ženklas, kad būtų galima atskirti.

Pravardžių davimo priežasčių faktiškai yra dvi. Onomastinė, arba vardinė, kad būtų galima atskirti bendravardžius. Kita priežastis – psichologinė.

Kiekvienas kolektyvas turi savo standartus, tų standartų rėmus. Tarkime, kaimo kolektyvas – jame yra išvaizdos, elgesio, kalbos standartai. Jeigu kas nors išeina iš tų rėmų, tampa balta varna, o baltai varnai reikia duoti pravardę. Kodėl? Dėl to, kad tas, kuris išėjo už standarto rėmų, kėsinasi sugadinti bendruomenės identitetą.

Yra toks lietuvių posakis: „Jei nori būti geras – mirk, jei blogas – ženykis“. Kai žmogus miršta, gi visada kalbama, koks jis buvo geras, nors net pas nežinojo būdamas gyvas, koks jis geras. Ir kai kas nors rengiasi vesti arba, dažniau, – tekėti, prasideda: „Kur jos akys, kad pasirinko šiokį anokį ir dar kitokį!“ Vyro pusė lygiai taip pat neatsilieka: „Veda, o kokią, iš tikrųjų nežino“. O jie tai, aišku, žino ir pasako.

Kai moteris atitekėdavo į kaimą, ji būdavo kitokia. Pavyzdžiui, Žemaitės Katrė. Nestandartinė tam kaimui, ji gadino kolektyvo identitetą. Dėl to visaip ir pešiodavo tas moteris arba tuos vyrus, nes jie būdavo atėjūnai. Ir tuo labiau jeigu, tarkime, visų plaukai šviesūs, o ėmė ir atsirado koks nors juodaplaukis. Visi vyrai vaikšto be barzdų, o atėjo barzdotas.

Taip atsirasdavo ir atsiranda pravardės. Šiuo atveju – kandžios, nes akmenimis tokio žmogaus neužmėtysi, tad bent nubausi pravarde.

Paradoksas, kad pats žmogus pravardės paprastai nežino. Ji jam nereikalinga. Ją žino kiti. Ir taip visur ir visose tautose. Lietuviai – jokia išimtis. Tikrai nesiskiriame nuo kitų šalių. Štai anglai turi posakį, kad pravardė – sunkiausias akmuo, kokį velnias yra užvertęs žmogui. Tad ten irgi tas pats.

– Jūs tyrinėjote lietuviškas kaimiškas pravardes. Kokio laikotarpio?

– Dabartinio kaimo netyrinėjau – mano pasirinktas laikotarpis yra nuo 1976 iki 1985 metų. Tačiau kai kurios pravardės net ir dabar ateina iki manęs. Tos pravardės duotos daug anksčiau, jau suaugusiam žmogui – maždaug tarpukariu. Kai kurios net siekia ir XIX amžių, bet tokių – mažai.

Dažnai klausiama: kodėl duodama pravardė, jeigu yra vardas? Dalis vardų iš tikrųjų duodami tarsi linkint žmogui tokios ypatybės. Pavyzdžiui, Aurelija – lotyniškas vardas, lietuviškai būtų Auksuolė. Arba Celestina – Danguolė. Bet ta Auksuolė gali būti visai ne šviesiaplaukė, o užaugusi Danguolė visai ne tokio charakterio. Tad vardas nebūtinai pateisina jo reikšmę.

Antra vertus, išgarsėjusių žmonių vardais pavadinami kiti žmonės. Pavyzdžiui, Stalinu, nes nešiojo ūsus, Chruščiovu, nes plikas, Hitleriu, nes žiaurus, labai griežtas.

Kaimiečių pravardės labai autentiškos ir tradicinės. Jos, be abejo, gali keistis, bet išlieka pastovūs davimo motyvai.

– Ar pastebėjote regioninių skirtumų suteikiant pravardes?

– Šiek tiek skiriasi motyvacija. Pavyzdžiui, Rytų Lietuvoje ir Pietų Lietuvoje, Dzūkijoje, pagrindinis, vyraujantis motyvas yra giminystė. Koks nors Antaniokas, Antanynas, Antanukas, jeigu tėvas Antanas. Tas Antanukas jau gali būti užaugęs, tėvas miręs, bet vis tiek liks Antanuku.

Tokios giminės pravardės yra paveldimos. Ir man pačiam neaišku, kodėl Rytų ir Pietų Lietuvoje. Gal dėl slavų įtakos, bet tuo abejoju, kadangi pravardžiavimas turi senesnes tradicijas, negu ten atsirado slavai.

Žemaitijoje, atvirkščiai, pravardėmis labiausiai pabrėžiamos fizinės ypatybės. Tai žmogaus išvaizda, eisena, kompleksija, kalbos garsynas – tarkime, mikčiojimas ar ne taip tariamas koks garsas.

– Vyrai ar moterys dažniau turėjo pravardes?

– Kadangi vyrai labiau išeidavo į visuomenę, labiau krisdavo į akis, tai jų pravardės daug dažnesnės, tad tas santykis maždaug aštuoni ir vienas.

Moterys daugiau tupinėjo aplink namus, bet kokios nors išsiskiriančios irgi gaudavo pravardes. Kas įdomiausia, ištekėjusioms moterims, netgi jei gaudavo pravardę, kurios kilmė moteriška, – sakykime, ilgakaklė buvo pavadinama Žirafa, – vis tiek likdavo priesaga -ienė. Žirafienė, nes ji – ištekėjusi.

– Tikriausiai būta atvejų, kad pravardė tapo pavarde?

– Būta. Pavyzdžiui, mano giminėje nuo Ukmergės buvo autentiškas atsitikimas, kai pravardė išgelbėjo žmogų nuo bėdos.

Buvo pokario laikai. Žmogaus sodyba stovėjo kaimo pakraštyje, pamiškėje, todėl jį vadino Galiniu – praktiškai visi buvo pamiršę tikrąją pavardę. Kažkas įkišo liežuvį, kad jis remia partizanus, ir vieną dieną užgriuvo stribai. Jie ne iš to krašto. Priplojo karininkas žmogų prie sienos ir klausia, ar jis Galinis. Tas sako, ne – Petronis aš. Parodė pasą, kuriame pavardė Petronis. Ir išėjo stribai. Būna ir taip…

Dalis visų mūsų pavardžių yra pravardinės kilmės. Juodis, Baltakis, Balčius ir kitokios, netgi ne visai gražios. Jų yra. Kai buvo registruojamos valstiečių pavardės, sakydavo taip, kaip yra, kaip žmogų vadino. Arba pagal tėvą – Petraitis, Jonaitis, Petrynas, Jonynas (tai vadinamosios patroniminės pavardės), arba pagal pravardę.

Pravardžių motyvų yra labai įvairių. Minėjau tik du – tėvavardinį ir pagal fizines savybes, bet dar yra pagal būdą, pagal veiklą – ypač jeigu užsiėmė ne tuo, kuo visi. Tarkime, visi vyrai buvo artojai, o tas užsiėmė prekyba. Už tai gavo pravardę – pavyzdžiui, Žydas, nes elgėsi kaip žydas – prekiavo. Yra ir neutralių pravardžių. Nustebsite, bet dažniausia lietuvių pravardė yra Kalvis. Šis amatas buvo retas. Kaime galėjo būti daugiausia vienas kalvis, bet aptarnauti ir kelis aplinkinius. Dėl to tokių pravardžių per visą Lietuvą prisirinko daug. Tai, beje, irgi universalija. Ir kitose tautose sąvoka „kalvis“ yra tapusi pavarde: Kovaliov, Kovalčiuk, Kuznecov, Šmidt.

Pravardės galėjo būti ir pagal kitas profesijas: Šiaučius, Kriaučius, Ratinykas, Bendorius, Bačkauskas, Kubilius. Galėjo būti pagal gyvenamąją vietą – tas pats Galinis, Miškinis, Ažubalis. Čia ir pravardės, ir pavardės yra.

– Su kuo visgi dažniau lietuviškos pravardės susijusios – elgesiu, temperamentu, veikla ar dar kuo?

– Imant visumą, daugiausia pravardžių susiję su išvaizda. O jeigu pagal išvaizdą atskirai, tai pirmiausia veidu, galva, plaukais – tuo, kas krinta į akis bendraujant. Kai kalbame su žmogumi, matome jo veidą, ne žiūrime kur nors į rankas ar kojas. Ir jei pagal tai duodame pravardę, vadinasi, tie bruožai buvo kažkokie išskirtiniai. Pavyzdžiui, tamsesnio gymio, juodaplaukis, baltaplaukis…

Pastebėjau įdomų dalyką: Dzūkijoje dažnesnės baltaplaukių pravardės. Vadinasi, tai buvo retas bruožas. Matyt, dauguma dzūkų buvo juodaplaukiai. Bet, tarkime, Žemaitijoje, ten, kur kažkada gyveno kuršiai, kaip tik žmonėms į akis krisdavo juoda plaukų spalva.

Dar viena dažnai pastebėta ypatybė buvo ūgis – aukštas žmogus ar žemas. Daug dažniau pravardžiuoti žemaūgiai. Aukštaūgiai irgi gaudavo pravardes, bet kažkaip rečiau. Matyt, arba jų buvo šiek tiek prisibijoma, arba gal daugiau gerbiami – vis tiek didelis žmogus visomis prasmėmis.

– O jeigu žmogus turėjo mėgstamą priežodį, posakį, tai taip pat tikriausiai galėdavo tapti pagrindu suteikiant pravardę?

– Žinoma! Pravardės pagal kalbos turinį labai dažnos. Tai galima vadinti trečiuoju motyvu.

Įsivaizduokite: žmogus įsikandęs kažkokį posakį arba dainą. Tą dainą įkyriai dainuoja kitiems. Arba mėgsta kažkokį kreipinį, kaip „uogele“, „rožyte“. Ir tapdavo vyras Rožyte dėl to, kad taip vadino moteris. O Ubagas dėl to, kad kitus vadino ubagais. Tai, beje, autentiška pravardė.

– Garsiosiose didikų giminėse, pavyzdžiui, Radvilų, irgi buvo ir Radvila Juodasis, ir Radvila Rudasis, Radvila Našlaitėlis… Ar šiuos vardus taip pat galima laikyti pravardėmis?

– Čia – pravardės, bet kartu ir papildomas skiriamasis ženklas. Kadangi buvo keli Radvilos, taip lengviau atskirti, apie kurį šnekama.

Našlaitėlio pravardė, beje, prilipo atsitiktinai. Sakoma, kad kartą svečiuodamasis Žygimantas Augustas jį pavadino užjaučiamai, taip ir prilipo.

– Pravardžių, minėjote, į akis nesakydavo?

– Nebent konfliktinėje situacijoje. Šiaip nesakydavo.

Kai mes rinkdavome su studentais pravardes, būdavo įdomių situacijų. Paprastai sudarinėdavome vardyną – vietovardžių, gyvulių, naminių paukščių vardų, o paskui klausdavome žmonių, kaip jų apylinkėse pravardžiuojama, ar turi kas nors netikrą vardą. Atsakydavo: ne, ne – pas mus visi mandagūs! Nesipravardžiuoja niekas! Bet mes jau turėdavome paprastai užsirašę vieną kitą pravardę, tad vėl klausdavome: juk yra toks ir toks? Tada pašnekovai patvirtindavo, pradėdavo kalbėti…

Svarbiausia renkant pravardes neišsiduoti, kad tu žinai kalbinamojo pravardę. Aš studentus mokiau taip daryti, bet pats užšokau kai tik ant tokio atvejo. Buvo tai, berods, Kaišiadorių rajone. Aš miniu vieną, kitą pravardę, pagaliau prakalbinu pašnekovą. Sakau, dar yra tokia pravardė – Čiortas (Velnias). O jis sako: palauk, aš esu Čiortas! Pasirodo, žinojo savo pravardę…

Užrašiau labai įdomią pravardę Snaiperis su kirčiu gale – Snaiperys. Tokią pravardę žmogus gavo dėl to, kad jo viena akis primerkta. Gyveno miestelyje, antrame namo aukšte ir dažnai per langą žiūrėdavo į aikštę. Ir praminė taip!

– Jei žmogus paprastai nežinojo savo pravardės ir į akis niekas nesakydavo, galima teigti, kad jos nebuvo skirtos kažkokioms patyčioms, piktam pasišaipymui?

– Ne, nebuvo. Daugiausia tai būdavo ironija. Galų gale žmogui nėra reikalo sakyti jo pravardės, kadangi ji jam nereikalinga. Tik aplinkiniai vartodavo šnekėdami apie jį.

– Renkant asmenvardžius ir pravardes, manau, teko girdėti įvairių istorijų ir nutikimų. Kas užstrigo?

– Yra tokia pravardė – Neragaišis. Žmonės jį buvo praminę Ragaišiu, o tas kaimiečius padavė į teismą, kad taip vadino. Tada žmonės praminė Neragaišiu.

Būdavo nutikimų – sunku visus ir beprisiminti. Ir ne tik renkant pravardes, bet ir vardus. Pavyzdžiui, užrašinėjome gyvulių vardus. Sykį klausiame, koks šuns vardas. Sako: joks. Ir taip klausinėjame, ir kitaip, – neišpešame. Tada paklausiame: o kaip jį šaukiate? Jo nereikia šaukti – jis pririštas. Tuo ir baigėsi pokalbis.