Įamžino knygnešių patriarcho atminimą

Sekundė
Daiva SAVICKIENĖ
Kultūra
2018.03.17 14:57

Knygnešio diena šįmet Panevėžyje paminėta ypatingai. J. Bielinio gatvės gyventojai – Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Liaučius su žmona Kristina nusprendė pagerbti žymųjį knygnešį, gatvėje pakabindami ir pašventindami atminimo lentą.

Jonas ir Kristina Liaučiai pasakoja tokią pilietišką iniciatyvą kilus dėl kelių priežasčių. „Sekundės“ laikraštyje perskaitę apie sausio pabaigoje Bistrampolio dvare rengiamą J. Bielinio šimtųjų mirties metinių paminėjimą, nutarė jame dalyvauti ir nenusivylė. Čia išvydo kryžių, po kuriuo, keliaudamas į Vilnių, suklupęs Anapalin išėjo knygnešys J. Bielinis.

„Jis suklupo ir mirė prie kryžiaus likus kelioms savaitėms iki Vasario 16-osios“, – pasakoja J. Liaučius.

Po renginio Jonas ir Kristina Laučiai susimąstė, kaip plačiau paskleisti žinią, pagerbti garsųjį knygnešį.

„Jis atstovavo trims rajonams: Biržams, Pasvaliui ir Panevėžiui. Dirbo Lietuvai“, – pagerbti tautos didžiavyriui tinkamo būdo ieškojo signataras.

Taip sutuktiniams kilo mintis J. Bielinio g. pakabinti atminimo lentą. Šeima sukosi greitai – ieškojo idėjų, tvarkė reikalingus dokumentus, užsakė pačią lentą. Senas šeimos bičiulis skulptorius Algimantas Vytėnas patarė naudoti juoąjį granitą. Atminimo lentoje įamžinta ne tik J. Bielinio nuotrauka, mirties bei gimimo datos. Čia ir paties signataro J. Liaučiaus žodžiai: „Atėjai į pasaulį kaip šviesa, nepalaužta erelio dvasia“.

Sutuoktiniai idėja pakabinti atminimo lentą garsiajam knygnešiui pasidalino draugų rate, o gatvės gyventojus, kaimynus pakvietė į renginį.

„Ten žmonės gyvena po trisdešimt metų ir daugiau, o mes tik šeštus metus. Esame kaip naujokai“, – pasakoja J. ir K. Liaučiai.

Tokia signataro ir jo žmonos iniciatyva sulaukė didelio kaimynų palaikymo.

Pasak Liaučių, net ir vieniems įgyvendinti tokią idėją nėra sunku. Reikia tik labai norėti. Tuomet atsiranda ir minčių, kaip tą padaryti, ir energijos.

Signataras išduoda, jog kalnus nuversti padeda trijų „N“ taisyklė: nieko nėra neįmanoma.

Šeima turi ir daugiau idėjų, kaip vėliau papuošti aplinką šalia atminimo lentos.

„Galbūt bus galima pastatyti nedidelę tvorelę, pasodinti Salomėjos Nėries apdainuotą diemedį, rūtų, nes prie kryžių močiutės visada sodindavo rūteles“, – svarsto ponia Kristina.

Kitos iškilmės – vėliau

Penktadienį – knygnešių dieną – J. Bieliniui skirta atminimo lenta tik pašventinta. Oficiali atidengimo ceremonija planuojama vėliau, sulaukus miesto Tarybos pritarimo. Tačiau ir į pašventinimo ceremoniją, nepaisydami žvarbaus oro, sugužėjo kelios dešimtys žmonių – J. Bielinio ir aplinkinių gatvių gyventojai, Lietuvai pagražinti draugijos nariai, miestiečiai. Atminimo lentą pašventino Švč. Trejybės bažnyčios rektorius Simas Maksvytis.

Jaukų ir jautrų renginį vedusi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos bibliotekininkė Albina Saladūnaitė sako, kad tai vienas pačių tikriausių šimtmečio renginių. J. Bielinis per 31-erius aktyvios veiklos metus ne kartą buvo atsidūręs pavojingose situacijose. Už jį žadėtas nemenkas atlyginimas, tačiau niekas už nesugaunamąjį Baltąjį erelį jo taip ir negavo.

„Be knygnešystės nebūtų Lietuvos, nekalbėtume lietuviškai, būtume tikras „zapadnij kraj“ (vakarų kraštas)“, – sako A. Saladūnaitė.

Anot jos, caro valdžia suprato, kad iš žmogaus galima daug ką atimti, bet kol jis kalba gimtąja, iš motinos išmokta kalba, jis stiprus. Neveltui J. Bielinis vadinamas antruoju patriarchu po Jono Basanavičiaus.

„Išėjo į Vilnių prieš vasario 16-ąją ir pakeliui mirė išvedęs tautą į Nepriklausomybę su gimtuoju žodžiu“, – sako bibliotekininkė.

Lenta pakabinta ne ant Laučių namų, o ant Panevėžio Dailės galerijos direktoriaus Egidijaus Žukausko namo sienos. Jos šeimininkas sako, kad išgirdus apie tokią idėją tik pasidžiaugęs kaimynų iniciatyva. Jo teigimu, nebuvo gaila sienos – iškiliai asmenybei skirta atminimo lenta kaip tik ją puošianti.

Kita J. Bielinio gatvės gyventoja Aldona stebisi, kad anksčiau mintis apie atminimo lentą niekam nė nekilo.

„Visi žinom, kad J. Bielinis buvo knygnešys, tačiau, kad tokia gera mintis kam būtų kilusi. Kaimynai energijos pilni ir sumąstė. Šaunuoliai“, – džiaugiasi tokia iniciatyva ilgametė gatvės gyventoja.

Ne J. Bielinio gatvėje, tačiau netoliese gyvenanti Liaučių šeimos pažįstama Palma taip pat mano, kad iniciatyva pagerbti žymųjį knygnešį yra gera.

„Žmones, kurie darė gerus darbus, reikia gerbti“, – įsitikinusi ji.

Gatvės krikštatėvis

J. Bielinio gatvės krikštatėviu vadinamas kraštotyrininkas Bronius Mažylis nė neabejoja, kad Liaučių iniciatyva pagerbti žymųjį knygnešį sveikintina.

„Smagu, kad gatvėje bus ne tik vardas, bet ir ženklas. Žmonės žinos, kas toks buvo Jurgis Bielinis, nes kažkada panašia pavarde buvo ir sovietų veikėjo gatvė“, – sako B Mažylis..

Apie 1990–1991 metus B. Mažylis priklausė gatvių pavadinimų keitimo komisijai prie Panevėžio savivaldybės. Keičiant miesto gatvių pavadinimus, šiai kraštotyrininkas pasiūlęs J. Bielinio vardą. Toks pavadinimas čia labai tiko – šalia Sietyno gatvė. Taip vadinta XIX amžiaus pabaigoje veikusi slapta organizacija lietuviškai spaudai platinti jos draudimo metu. O netoliese yra ir Knygnešių gatvė. Tad ši miesto dalis tapo savotiška knygnešių atminimo vieta.

„Puikiai vertinu tokią iniciatyvą. Žmonės atsimena praeities įvykius ir suaktualina. Tai labai svarbus pilietiškumas“, – Liaučių šeimos iniciatyvą įvertino Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas.

J. Bielinio atminimui mieste daugiau ženklų nėra, o ir su pačiu miestu, pasak A. Astramsko, knygnešys tiesiogiai nelabai susijęs.

„Pačiame Panevėžyje J. Bielinio veiklos nėra, bet apylinkėse jo indėlis didelis. J. Bielinis buvo lietuviškų knygų platinimo organizatorius. Dažnai knygnešį įsivaizduojame su terbele nešantį spaudinius, o J. Bielinis vežė vežimais ir organizavo platintojų tinklus. Jis itin aktyviai veikė Naujamiesčio, Ramygalos apylinkėse, yra aplankęs daugelį miestelių, daug kaimų pravažiavęs“, – pasakojo istorikas..