Asmeninio archyvo nuotr.

Į žmonių širdis – vadoklietiškais juokais

Panevėžio rajono pakrašty besiglaudžiančiuose Vadokliuose gyvenantis 22-ejų Dovydas Butkus – nusistovėjusių stereotipų laužytojas. Skirtingai nei daugelis jaunų žmonių, svajojančių sprukti iš gimtojo kaimo į didmiestį, Dovydas, kaip jis pats sako, yra pats tikriausias Vadoklių vaikas, kuris dievina kaimą, gryną orą ir senolių išmintį.

Senosios tradicijos ir pasakojimai D. Butkui pelnė geriausio Aukštaitijos pasakotojo titulą. Vadoklietis jau netgi vadinamas pasakotojų suėjimų simboliu, mat nė vienas jų konkursas neapsieina be šmaikščių ir nuotaikingų Dovydo istorijų. Geriausias Aukštaitijos krašto pasakotojas šypsosi, kad didžiausia jam bausmė – tylėti. Nekalba jis nebent tuomet, kai muzikuoja. Dovydas griežia kontrabosu Vadoklių kaimo kapeloje „Susiedai“.

D. Butkui didžiausia bausmė – neleisti kalbėti, tad jokie renginiai ir šventės neapsieina be jo. Asmeninio archyvo nuotr. D. Butkaus asmeninio archyvo nuotr.

Liežuvio nelaužo

Nors kalbėjimas tarmiškai ne vienam atrodo kaip egzotika, ukrainietiškų šaknų turintis vadoklietis šypsosi, kad liežuvio laužyti jam tikrai nereikia – nuo mažens girdėjęs tik šią vadoklietišką šnektą. Jo teigimu, anoks čia talentas – tereikia kapoti galūnes, ir kiekvienas šį talentą turės.

„Aš gabus ten, kur mažiausiai reikia gabumų – kalbėjimui. Esu lietuvis, vadoklietis, tai kodėl turiu kalbėti taip, kaip Vilniaus ponai sugalvojo? Esu paprastas kaimo vaikas, tai ir kalbu taip, kaip girdžiu savo aplinkoje, dviračio neišradinėju. Jeigu žmonės mano kalboje įžvelgia talentą, tebūnie, negi dabar ginčysiuosi“, – juokiasi Dovydas.

Nuo mažumės drąsa, sąmoju ir sodriu balsu išsiskyręs D. Butkus niekada neieškojo žodžio kišenėje. Kai pradinių klasių mokytoja atvedė pirmokėlius į kultūros centrą, čia veikiantį vaikų folkloro kolektyvą „Piemenukai“, neilgai trukus vaikai išsibėgiojo, o Dovydas liko. Vadoklių kultūros centro direktorė Eugenija Zakarkienė iškalbingą vaikį apsiėmė rengti pasakotojų konkursams. Taip jau daugiau kaip 15 metų D. Butkus ne tik Panevėžio kraštą, bet ir visą Lietuvą stebina savo tarmiškais pasakojimais. Prieš keletą metų istorija apie netoli Vadoklių esantį Juodžio ežerą, kuriame nuskendęs juodas jautis, atnešė jam geriausio Aukštaitijos pasakotojo titulą. Kad ir kur D. Butkus vyktų su savo pasakojimais, nepastebėtas nelieka.

„Niekas nedavė man popieriuko, kuriame būtų užrašyta sėkmės paslaptis. Daug pastangų nededu, visiems konkursams ruošiuosi vienodai – svarbiausia išmokti tekstą. Bet gal žiūrovus ir komisiją paperka mano laisvumas ir paprastumas. O gal reikia tiesiog mėgautis tuo, ką darai“, – svarsto garsusis Aukštaitijos krašto žodžio meistras.

Scena – pasakotojo stichija

Jaunuolis neslepia, kad vaikystėje ir paauglystėje buvo kilęs noras mesti visus tuos pasakojimus – menkas malonumas mintinai mokytis ilgiausius tekstus, kai draugai kieme spardo kamuolį. Tačiau mokytoja E. Zakarkienė buvo atkakli – net į namus ėjusi prašyti, kad gabus jaunuolis nemestų šios veiklos. Tie prašymai išėjo tik į naudą. Nuolatinis buvimas scenoje savotiškai padiktavo ir jo gyvenimo kelią – dabar D. Butkus – Vadoklių kultūros centro darbuotojas, be kurio vedamų renginių vadokliečiai jau nebeįsivaizduojantys savo švenčių. Atrodytų, kad scena – Dovydo stichija, tačiau jis pripažįsta, kad vis dar jaučia nerimą prieš didelę auditoriją.

„Kur tik pakviečia, ten ir važiuoju, bet toks mano darbas. Žinoma, tos patirties neturiu daug, tad lipdamas į sceną vis dar jaučiu jaudulį, juk į mane žiūri ne dvi akys. Gal kai scenoje išstovėsiu tiek metų, kiek gerbiamas estrados karalius Stasys Povilaitis, nebesijaudinsiu“, – šypsosi renginių organizatorius.

Anot jo, scenoje pasitaiko visko, tačiau svarbiausia yra sugebėti pasijuokti iš savęs ir pernelyg į viską rimtai nežiūrėti. Be to, iš publikos reakcijų galima spręsti, patinki jiems ar ne. Jeigu susiėmę už pilvų iš juoko, vadinasi, viskas gerai, bet jeigu žiovauja ir nuobodžiauja, pats laikas lipti nuo scenos. Kartą per svarbų pasirodymą D. Butkus pamiršo žodžius, tačiau sugebėjo taip išlaviruoti, jog niekas ir nesuprato.

Tarmė, iškalba, drąsa scenoje ir charizma D. Butkui padėjo pelnyti geriausio Aukštaitijos pasakotojo vardą. Asmeninio archyvo nuotr.

„Žiūrovai sėdi, laukia pasirodymo, o žodžius tai pamiršau. Tokioje situacijoje gali pradėti raudonuoti, kažką mykti, atsiprašinėti arba juos prajuokinti – taip ir pasakiau, kad pamiršau žodžius. Kadangi publika labai ilgai juokėsi, turėjau užtektinai laiko prisiminti ir savo pasakojimą“, – dabar Dovydui ir pačiam juoką kelia toks užmaršumas.

Ištikimas kaimui

Vadokliečiai D. Butkų pažįsta kaip šmaikštų renginių organizatorių ir pasakotoją, tačiau labai tikėtina, kad po kelerių metų jį pažinos ir kaip puikų socialinio darbo specialistą – vaikinas nuo rugsėjo pradžios Panevėžio kolegijoje pradėjo krimsti socialinio darbo mokslus. Dovydas sako nemėgstantis klausimų apie ateitį, jos ir neplanuoja – tiesiog leidžia gyvenimui tekėti savo vaga. Visgi tenka pripažinti, kad be diplomo kai kurias duris praverti sudėtingiau. Jo aplinka tikėjosi, kad Dovydas pasirinks renginių režisūros ar organizavimo mokslus, tad socialinio darbo studijos daug kam buvo staigmena.

„Neplanuoju daugiau kaip dviejų dienų į priekį. Kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Kaip bus po penkerių metų, niekas nežino, bet rankose jau turėsiu diplomą. Būti vienam man tragedija, tad ir gyvenime renkuosi tas veiklas, kur bendravimo su žmonėmis būtų daug“, – kalbėjo vadoklietis.

Plepusis Dovydas atvirauja, kad nei šlovė, nei diplomas kišenėje neprivers jo palikti gimtųjų Vadoklių. Nors jaunas žmogus kaime tampa retenybe, jis nesupranta, kodėl pats negalėtų būti išimtis ir kartu pavyzdys, kad kaimas – ideali vieta gyventi ir kurti jauniems žmonėms.

„Niekada nenorėjau būti ta nusistovėjusia pilkuma. Jauni žmonės bėga iš savo šalies į užsienį kažkam vergauti. Bet juk galima rinktis kitą alternatyvą – gyventi ir kurti savame krašte. Aš čia gyvenu ir savęs neįsivaizduoju kitur“, – tikina D. Butkus.

Nuo gitaros iki kontraboso

Nors dažnas paklaustų, o ką jaunam žmogui veikti kaime, Dovydas pasiūlytų daugybę veiklų – nuo įstabios gamtos teikiamų malonumų iki kultūrinės veiklos. Dovydas – ne tik geriausias Aukštaitijos krašto pasakotojas, bet ir aktyvus Vadoklių liaudiškos kapelos „Susiedai“ narys, grojantis pačiu didžiausiu styginiu instrumentu – kontrabosu. Kiek anksčiau brazgino ir bosine gitara.

„Buvo vienas meno vadovas – išmokė groti bosine gitara, atėjo kitas, atsinešė kitą viziją ir požiūrį į kapelą. Ir pasakė, kad bosinę gitarą keisčiau į kontrabosą. O kas aš toks, kad meno vadovo neklausyčiau? Jeigu liepia, vadinasi, išmoksiu muzikuoti ir kitu instrumentu. Kontrabosas nuo gitaros ne taip jau daug skiriasi“, – šypsosi kontrabosininkas.

Nuo mažumės augęs su liaudies kūryba, D. Butkus nesupranta, kaip galima nemėgti liaudies dainų, vaizdingų jos pasakojimų ar šokių. Asmeninio archyvo nuotr.

Kapelos – ne tik senjorams

Dovydą liūdina požiūris, jog kaimo kapelos – tik vyresnio amžiaus žmonių užsiėmimas. Pats nuo mažumės augęs su liaudies kūryba, tad nesupranta, kaip galima nemėgti liaudies dainų, vaizdingų jos pasakojimų ar šokių.
„Mūsų visuomenė vis dar stereotipinė – jeigu esi jaunas žmogus, negali gyventi kaime, domėtis liaudies kūryba, dalyvauti kaimo kapelos veikloje. Aš esu kaimietis ir tuo didžiuojuosi“, – rėžė D. Butkus.

Paklausus, ko reikėtų, kad tokio patriotiško aktyvaus jaunimo kaimuose būtų daugiau, Dovydas atvirauja, kad didžiausias indėlis tenka pedagogams. Jo teigimu, jei mokytojai ar būrelių vadovai bus abejingi liaudies muzikai, tradicijoms, kultūrai ar dirbs atsainiai, jie neuždegs ir jaunų žmonių. D. Butkus džiaugiasi turėjęs pačią geriausią vedlę į tautos kultūros lobynus – dabartinę savo darbdavę – Vadoklių kultūros centro direktorę E. Zakarkienę.

„Mūsų jaunimui reikia suprasti, kad esame ne anglai, amerikonai, o lietuviai ir turėtume tuo didžiuotis, o ne gėdytis, kaip gana dažnai nutinka. Angliškai kalbėti moka, bet gimtąją lietuvių kalbą kažkaip stebuklingai primiršta. Apie kokią pagarbą sau, savo kalbai ir šaliai tuomet galime kalbėti? Kartais reikia nusileisti ant žemės ir apsidairyti, kur gyvename. Tuomet pamilsime savo kraštą ir senolių išmintį“, – mano D. Butkus.