Signataras Jonas Liaučius. G. KARTANO nuotr.

Į svarbiausią Lietuvai įvykį – mažomis pergalėmis

Devintojo dešimtmečio pabaigą – dešimtojo pradžią visada prisiminsime kaip Sovietų Sąjungos griūties ir nepriklausomybės atgavimo laiką. Tačiau pokyčiai visuomenėje pradėjo ryškėti dar gerokai iki 1990-ųjų kovo 11-osios.

Lietuvai tebesant Sovietų Sąjungos sudėtyje būta ne vieno įvykio, kuris giliu sovietmečiu atrodė sunkiai įsivaizduojamas ar net neįmanomas. Ypač likus keleriems metams iki nepriklausomybės atkūrimo buvo galima justi, kad sovietinės santvarkos užkardos ėmė byrėti. Visuomenė budo.

Prašymas – pakuždomis į ausį

Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras panevėžietis Jonas Liaučius buvo vieno tokių pranašingų įvykių tiesioginis dalyvis.

Tuo metu tik pradedantis advokato karjerą, jis ėmėsi bylos, kokios joks teisininkas iki tol nevedė – tokia, jo žiniomis, išvis buvo pirmoji sovietinėje Lietuvoje.

Vieną popietę į Panevėžio juridinę konsultaciją, kurioje dirbo J. Liaučius bei dar keliolika kolegų, užsuko pagyvenęs rokiškėnas.

Kaip jis sužinojo advokato pavardę ir kodėl pasirinko būtent jį, teisininkas sako iki šiol nežinantis.

Žmogus pačiame Rokiškio centre, pagrindinėje aikštėje kadaise turėjo namus. Iš jų buvo ištremtas. Grįžęs iš tremties, turėjo glaustis kitur, nes namai, kaip įprasta, buvo užleisti kitiems gyventojams.

„Jis man patyliukais sako: noriu atsiimti savo namelį“, – pamena J. Liaučius.

Iki Nepriklausomybės paskelbimo buvo likę ne vieneri metai, Maskvoje TSKP Centro komiteto generalinio sekretoriaus kėdėje tebesėdėjo ordinais apsikarstęs Leonidas Brežnevas, tad apie tokius dalykus kalbėti garsiai buvo išties nesaugu. Juolab kad aplinkui buvo daug išgirsti galinčių ausų –patalpoje advokatas dirbo ne vienas.

Taigi J. Liaučius paprašė rokiškėno kurį laiką „pasivaikščioti“ ir į konsultaciją vėl užsukti po darbo valandų – kai nebeliks žmonių.

„Bet ir tada teko kalbėtis prikišus ausį vienam prie kito, nes po darbo atėjo valytoja“, – šypsodamasis prisimena.

Pasak J. Liaučiaus, iškart buvo aišku, kad pagal to meto tvarką teismas turės vykti Rokiškyje.

„Išsiklausinėjau visko – svarsčiau, ar, kaip sakoma, kišti advokato rankas į tai, ar ne, – neslepia. – Ar mane „nuskins“ čia, ar paskui viską persiduos į Vilnių ir jau ten komunistėliai gali išspręsti bylą jo nenaudai.“

Vis dėlto teisininkas apsiėmė pagelbėti neįprastam klientui.

„Mes pirmieji ėjome į tą mūšį“, – sako signataras Jonas Liaučius, aktyviai dalyvavęs ir kuriantis Sąjūdžio iniciatyvinei grupei Panevėžyje. G. KARTANO nuotr.

Pergale nesigyrė

Tiek J. Liaučiui rengiantis bylai, tiek jau nagrinėjant ją teisme ne kartą teko lankytis Rokiškyje.

Tremtinio namuose ne tik buvo įsikūrusios dvi šeimos – vienas iš gyventojų, advokato žiniomis, net dirbo saugume. Šis faktas ir taip sovietmečiui nerealią bylą turėjo dar labiau komplikuoti.

Tą puikiai suprato ir Rokiškio vykdomojo komiteto pirmininkas, pas kurį panevėžiečiui advokatui teko apsilankyti ieškant reikiamų dokumentų.

„Sakau, žmogus, grįžęs iš Tolimųjų Rytų, kur buvo išvežtas, nori susigrąžinti namą per teismą, – pasakoja J. Liaučius. – O miesto vadovas man: nesikišiu, ne mano reikalas – kaip teismas nuspręs, taip bus.“

Tas sprendimas paskui labiausiai visus ir nustebino.

J. Liaučius prisipažįsta visiškai nesitikėjęs, kad namas bus sugrąžintas ankstesniam jo savininkui – buvusiam tremtiniui. Vienintelis paaiškinimas, advokato nuomone, galėjo būti tai, kad jiems pasitaikė labai geras ir sąžiningas teisėjas.

Savotiškas stebuklas buvo ir tai, jog name gyvenusios šeimos teismo sprendimą, suprantama, skundė, tačiau ir Aukščiausiajame Teisme nieko nepešė.

O visų keisčiausia turbūt buvo tai, kad saugumiečiai į bylos nagrinėjimą nesikišo – nebandė „pasikalbėti“ su J. Liaučiumi ar rodyti kitokį dėmesį jo darbui.

„Mes laimėjome tą bylą. Pagalvokite – sovietmečiu dar!“ – tokios pergalės J. Liaučius teigia niekaip nesitikėjęs.

Tiesa, savo kolegoms advokatams ja irgi nesigyręs – šie nežinojo, nei kokią bylą nagrinėjo, nei kaip ta baigėsi.

„Tiesiog buvau laimingas – jaunas advokatas, o laimėjau tokią bylą“, – sako.

1990 metų vasarį panevėžiečių Pilėnų rinkiminėje apygardoje Nr. 53 išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą, Jonas Liaučius buvo tarp parlamentarų, tų pačių metų kovo 11-ąją žengusių istorinį žingsnį – nubalsavusių už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą. G. KARTANO nuotr.

Natūralus žingsnis

Praėjo dar keleri metai ir pokyčiai visuomenėje jau buvo matomi, juntami visiems. Ne tik mintys – kalbos apie nepriklausomybę, pasak signataro, nebekėlė nuostabos.

Pačiam J. Liaučiui, tiesa, tai visada buvo gyvenimo dalis: dar mažas dažnai girdėdavo šį žodį namuose.

„Apie nepriklausomybę mokykloje nieko nesakydavo, bet namuose nebuvo tokio laiko, kad tėvas, kalbėdamasis su kaimynu, nepaliestų ir Lietuvos temos“, – pasakoja teisininkas.

Tad kilus Atgimimo bangai, natūralu buvo įsitraukti į Sąjūdžio veiklą. 1988–1990 metais J. Liaučius buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos narys, pirmininko pavaduotojas, sakęs kalbą garsiajame daugiatūkstantiniame mitinge 1988 metų rudenį Panevėžio stadione.

„Mes pirmieji ėjome į tą mūšį“, – neneigia, jog Sąjūdžio iniciatyvinė grupė Panevėžyje steigėsi ne taip paprastai. Kituose miestuose jos įsikūrė anksčiau, o panevėžiečiai, pasak J. Liaučiaus, buvo bene ketvirti ar penkti Lietuvoje. Dargi ir nestokojantys saugumo šnipų dėmesio.

Vis dėlto iniciatyvos tai nesustabdė.

Veiklos to meto Panevėžyje, J. Liaučiaus teigimu, buvo užtektinai. Reikėjo steigti sąjūdininkų grupes miesto įmonėse ir rajone, rūpintis aplinkosauga, tam tikrų objektų, pastatų grąžinimu.

1990 metų vasarį panevėžiečiai Pilėnų rinkiminėje apygardoje Nr. 53 išrinko būsimąjį signatarą į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą. Taip J. Liaučius pateko tarp deputatų, kurie tų pačių metų kovo 11-ąją žengė istorinį žingsnį – balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.

Nors ne visada paminima, tądien buvo priimta labai daug svarbių šaliai dokumentų. Konstatuota, kad Aukščiausiosios Tarybos deputatams suteikta teisė atkurti valstybingumą. Taip pat pakeistas šalies pavadinimas – nebeliko priedo TSR. Priimtas įstatymas dėl valstybės pavadinimo, herbo, nacionalizuotas visas Sovietų Sąjungos turtas, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje ir kt. Aukščiausiosios Tarybos salėje iškelta Trispalvė, paslėpti sovietiniai simboliai. Ir galiausiai vėlų kovo 11-osios vakarą įvyko tai, ką J. Liaučius sako visada prisimenantis kaip neeilinį įvykį: absoliučia balsų dauguma (124 balsavus už, 6 susilaikius) priimtas Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Aktas.

Paskutinėmis 1990 metų kovo 11 dienos valandomis Seimas skelbia Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktą. ELTA nuotr.

Neužmirštamos dienos

Nuo 1991 metų lapkričio teisininkas pradėjo darbuotis Valstybės atkūrimo ir Konstitucijos komisijoje, nuo gruodžio – Laikinojoje komisijoje Konstitucijos projektui rengti.

Pasak J. Liaučiaus, Aukščiausioji Taryba dar 1991 metų vasarį po diskusijų vienbalsiai Laikinojoje Konstitucijoje priėmė jo pristatytą ir argumentuotą nuostatą, kad „Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės suverenumą ir vientisumą“. (Ji perkelta ir į dabar galiojančią Konstituciją, tik straipsnis kitas.) Nors to meto Aukščiausiojoje Taryboje dar buvo ne vienas komunistas, už tokią nuostatą vis dėlto nubalsavo dauguma parlamentarų.

„Apie nepriklausomybę mokykloje nieko nesakydavo, bet namuose nebuvo tokio laiko, kad tėvas, kalbėdamasis su kaimynu, nepaliestų ir Lietuvos temos.“

Signataras J. Liaučius

Seime vykęs šios Laikinosios Konstitucijos nuostatos pristatymas stenografuotas ir dabar išleistas atskiru leidiniu kartu su kitomis to meto stenogramomis. Tad J. Liaučius pasakoja kartais paimantis knygą ir pasiskaitantis, ką tomis Lietuvai svarbiomis dienomis veikęs.

„Tai laikau labai rimtu dalyku, kaip ir bylą Rokiškyje“, – teigia signataras, be kita ko, dirbęs ir Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje, kai lemtingu šaliai metu – 1991-ųjų sausį – gimė Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įstatymas. Taip pat atkūrus nepriklausomybę kartu su pirmąja ir antrąja Aukščiausiosios Tarybos delegacijomis vyko į Maskvą derybų. Tuo laiku Lietuvoje vis dar buvo sovietų kariuomenė.

„Dariau, ką galėjau, – sako J. Liaučius. – Kaip sakoma, geresni tegul padaro geriau už mus.“

Istorija

Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimui svarbūs sprendimai buvo priimti trijuose pirmuosiuose demokratiniuose ir laisvuose rinkimuose išrinktos Aukščiausiosios Tarybos posėdžiuose, kurie vyko 1990 metų kovo 10–11 dienomis.
Į pirmąjį posėdį Aukščiausioji Taryba susirinko vėlyvą kovo 10-osios, šeštadienio, vakarą – 21 val. Į kitą – sekmadienį, kovo 11 dieną, 9 val. ryto. Ir posėdžiavo iki vėlyvo vakaro – beveik penkiolika valandų, nes tądien įvyko du Aukščiausiosios Tarybos posėdžiai: antrasis ir trečiasis.
Šių posėdžių metu buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas ir prezidiumas, patvirtinti Ministrų Tarybos pirmininko įgaliojimai. Bet svarbiausia – trečiojo posėdžio metu Aukščiausiosios Tarybos deputatai priėmė penkių dokumentų rinkinį, pagrindusį nepriklausomybės atkūrimo teisinę konstrukciją ir 22.44 val. atkūrė Lietuvos valstybės nepriklausomybę.
Tad į pirmąjį posėdį susirinkę dar kaip Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai, trečiojo posėdžio pabaigoje išsiskirstė jau kaip demokratinio Lietuvos Respublikos parlamento nariai.

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO inf.