-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Daugelio panevėžiečių laidotuvėse matoma, daugeliui pažįstama tapusi Sigita Jakubonienė-Janickienė save vadina palydėtoja į aną pasaulį.
S. Jakubonienė-Janickienė atkreipusi dėmesį, kad dauguma žmonių apskritai neigia mirtį, kaip neigia ir pomirtinį gyvenimą, nenori net užsiminti apie tai.
„Tarsi amžinai čia, žemėje, gyventų“, – tarsteli Sigita.
Neigiantieji faktą, kad teks mirti, pasak Sigitos, laidodami artimuosius būna ypač sutrikę, neretai ir pilni nuoskaudų.
Jų nuoskaudos ir priekaištai – neteisingam, netikusiam, nes mirtimi pasibaigusiam gyvenimui.
„Man mirtis – tai pats natūraliausias procesas, tai perėjimas, barjero įveikimas. Štai iki gimdami, savo tėvų pašaukti, stovėjome eilėje, laukėme, kol išvysime šį pasaulį. Jame gyvenome, džiaugėmės, liūdėjome, o su mirtimi – išeiname“, – į klausimą, kaip pati suprantanti mirtį, atsako S. Jakubonienė-Janickienė.
Ji svarsto, jog žemė yra toji vieta, kuri mus grynina, šlifuoja tarsi deimantą. Išgryninti, nušlifuoti, tapę labiau savimi, kas nugyvenę ilgesnį, o kas ir visai trumpą gyvenimą, mirštame.
Pasak Sigitos, tokį požiūrį į mirtį jai suformavo begalė išstudijuotų filosofijos, teologijos, psichologijos knygų, taip pat jos uoliai besiaiškintos Biblijos tiesos.
Pati ji augo itin atsidavusių katalikų šeimoje. Ir močiutės, ir tėvai gana stipriai piršo tikėjimą, nuvestai į bažnyčią Sigitai teko ne vien dalyvauti mišiose, bet ir kalbėti rožinį, atlikinėti dar ir kitokias religines praktikas.
Taip bruktas tikėjimas itin uolios katalikės iš S. Jakubonienės-Janickienės neišugdė, tačiau moteris teigia nuoširdžiai gerbianti bažnyčios tradiciją.
Per laidotuvių apeigas jautrų žodį, kviečiantį susimąstyti, sklaidantį kančią, teikiantį paguodą, reiškiantį supratimą, tenka tarti jai, Sigitai.
P. Židonio nuotr.
Pati pagalvojanti apie šviesias savo laidotuves ir kitiems linkinti tokių, kuriose būtų kuo mažiau skausmo, S. Jakubonienė-Janickienė prisipažįsta: nėra taip, kad ji visai nebijotų mirties.
„Mirties baisu, nes baisu nebebūti ir taip pat baisu nežinoti, kas bus mums numirus“, – taip paprastai kalba Sigita.
Ji teigia nesutikusi tokių, kurie visai nebijotų mirties. Tačiau jos gyvenimo kelyje būta daug žmonių, sakytum, prisijaukinusių mirtį, tokių, kuriems brangių artimųjų mirtis netapo pasaulio pabaiga, baisia tragedija.
S. Jakubonienė-Janickienė skaičiusi, kad pasaulyje yra žmonių, ruošiančių mirčiai ir tuos, kurie ant jos slenksčio, ir jų artimuosius. Ir pati turinti didžiulį norą tapti viena tokių.
Pati Sigita su mirtimi susidūrė, ją pamatė būdama dar nedidelė mergaitė.
Jos akyse iš jūros buvo ištraukti du nuskendę berniukai – broliukai. Ištraukus vaikus dar bandyta gaivinti, tačiau gyvybės ženklų jie nebeparodė.
„Tų vaikų mirtis mane persekioja visą gyvenimą. Nuo to laiko ypač bijau vandens. Man taip pat baisu, kad vanduo pasiglemš mano pačius artimiausius žmones“, – prisipažino S. Jakubonienė-Janickienė.
Tačiau vaikystėje pamatyta ir išgyventa mirtis užaugusios jos neatbaidė nuo gauto pasiūlymo įsidarbinti tuomet neseniai Panevėžyje pradėjusiuose veikti „Grauduvos“ laidojimo namuose.
Baigusi vidurinę ir Panevėžio vaikų dailės mokyklą, Sigita iš pradžių dirbo laidojimo namų dailininke, po to jai būdavo patikimos vis atsakingesnės pareigos. Galop teko atsakomybė organizuoti kitų darbus taip, kad laidotuvės būtų deramos.
S. Jakubonienė-Janickienė pripažįsta, kad laidojimo namų aplinka, tvyrantis liūdesys, atsisveikinimo skausmas jos pernelyg neslėgdavo. O ji pati stengdavosi palengvinti kitų kančias.
Iš pradžių padėti žmonėms, išklausyti, suprasti, rasti tinkamus žodžius, sakomus atsisveikinant su velioniais, ji imdavosi intuityviai. Juto, kad tai daryti sekasi. O jau vėliau į vieną šalies aukštųjų mokyklų Sigita įstojo studijuoti kultūros vadybos. Panevėžietė neslepia, kad tai ji dalijosi laidotuvių organizavimo žiniomis, o jos kursiniai darbai, taip pat ir diplominis darbas liko mokyklai, iš šios medžiagos dabar mokosi kiti.
Ne tik darbo praktika, bet ir baigti mokslai S. Jakubonienei-Janickienei parodė, kad laidotuvių vedėjai yra reikalingi. Taip pat, kaip ir tie, kurie rengia krikštynas, vestuves, jubiliejus.
„Laidotuvės, žinia, ne linksmybės. Tačiau ir jose nebūtina vien sėdėti, dūsauti, o kartais – persimesti vienu kitu žodžiu“, – dėmesį atkreipė Sigita.
P. Židonio nuotr.
Šiuo metu S. Jakubonienė-Janickienė laidojimo namuose nebedirba. Pripažįsta, kad ją tiesiog išsunkė kovido situacija ir tuo metu pasipylusios itin gausios mirtys.
„Pervargau, pajutau, kad nusialinau, daugiau nebegaliu“, – prasitaria Sigita.
Nors išėjusi iš laidojimo namų, tačiau nepametusi paties palydėtojos darbo.
Pasak S. Jakubonienės-Janickienės, laidotuvės nebūtinai turi būti persmelktos vien liūdesio ir juodumos.
Kartą jai teko organizuoti laidotuves Prancūzijoje gyvenančios moters seseriai Lietuvoje. Gavusi artimųjų pritarimą, atsisveikinant su mirusiąja Sigita nutarė į dangų paleisti balioną.
„Kildamas balionas kliuvo už medžių šakų, bet, nepaisant to, jis nuskrido į dangaus platybes. O po to mirusiosios sesuo man pasisakė, kad žiūrėdama į kylantį balioną ir galvojo, ir juto, kad taip va į dangų kyla velionės siela. Buvo ir gražu, ir gera“, – pasakoja S. Jakubonienė-Janickienė.
Įstrigusios jai nebejaunos moters laidotuvės. Per jas Sigita pamatė prie karsto padėtas gėlių puokštes, o ant jų laidotuvėse neįprastus akcentus – dekoratyvinius drugelius. Tad atsisveikinimui parinko lietuvišką dainą, kurioje taip pat dainuojama apie drugelius.
Būta S. Jakubonienės-Janickienės gyvenime ir kitaip neįprastų laidotuvių. Ji laidojimo namuose dirbo jau tuomet, kai Panevėžyje vyko grupuočių karai, kai jauni vyrai kovėsi dėl įtakos. Ne vienas jų krito.
Sigita mena, kad kai kuriuos mirusius jaunus vyrus karstuose vežė iš Vilniaus atgabentais limuzinais. Viename limuzine – velionis, kitame – jam skirti vainikai, dar kituose – laidotuvių palyda.
Per vienerias laidotuves buvo pasamdyta sunkiojo roko grupė, nes mirusysis buvo tokios muzikos gerbėjas.
„Norėčiau ir aš puikios gyvos muzikos per savo laidotuves“, – prisipažino S. Jakubonienė-Janickienė.
