Trys dešimtys kariaujančios Ukrainos vaikų Panevėžyje stengiasi pamiršti visiškai nevaikiškus savo išgyvenimus.
Pažiūrėjus į juos – gražūs, linksmi, gal net kiek padykę. Bet iš tiesų šiems vaikams buvo lemta tapti geopolitinių kataklizmų kankiniais.
Vieni per karą neteko tėvų, kitų tėvai tebekariauja. Savo tėvynėje jie nuolat girdi sirenas, įspėjančias slėptis nuo sprogdinimų, mato karo nusiaubtus namus, degančius pasėlius.
Vaikus atlydėjusi pedagogė Olena Ponomarova teigia, jog visi – neabejotinai sužeisti. Jų skausmas reiškiasi ne tik ašaromis, liūdesiu, bet ir netikėtai pratrūkstančiu juoku, kai nebeįmanoma suvaldyti emocijų.
Kad vaikams liktų kuo mažiau laiko gyventi karo prisiminimais, Panevėžyje jiems pasiūlyta kuo daugiau vaikiško džiaugsmo suteikiančių veiklų.
Nevaikiškos patirtys
Pusė vaikų į Panevėžį atvyko iš Vynicios. Šis miestas – Panevėžio partneris, jo žmonės mūsų bičiuliai.
Atvykusiųjų tėvai kaunasi, žuvo ar dingo per karo audras. Pakeliui paimti ir karo suniokotos Irpinės vaikai. Jų tėvai kariauja gindami savo šalį nuo okupantų.
Vynicios vaikus atlydėjusi Viktorija Datsenko jų neklausinėja apie patirtus išgyvenimus bei netektis.
„Jaučiame, kad šie vaikai kenčia. Šiaip jie elgiasi kaip visi vaikai: ir smagūs, ir linksmi, ir išdykę. Bet pasitaiko, kai nebetveria savy. Iš to suprantame jų kančią“, – sako V. Datsenko.
Vieną iš stovyklautojų prieš pat kelionę į Panevėžį pasivijo žinia iš fronto.
Nuo karo Ukrainoje pradžios jos tėtis buvo dingęs be žinios, bet ką tik šeima išgirdo, jog aptikti jo palaikai.
Vynicioje, kuri yra pačiame Ukrainos centre, pasak V. Datsenko, nuolat kaukia pavojaus sirenos. Jas išgirdus tenka leistis į rūsius, bėgti į priedangas. Juose paprastai išbūnama iki trijų valandų.
Iš Vynicios į Panevėžį atvykę vaikai ne visi gimę šiame mieste. Iki karo turėjusiame 300 tūkstančių gyventojų mieste dabar jų dar daugiau. Į jį suvažiavo iš Ukrainos pakraščiuose esančių, labiausiai nuo priešo atakų nukentėjusių Charkivo, Mariupolio, kitų miestų žmonės.
„Iš kitų miestų į Vynicią perkelta ir nemažai verslo įmonių. Tad žmonės darbo turi. Vieniems kovojant, kiti dirba laukdami karo pabaigos ir tikėdami pergale“, – pasakoja V. Datsenko.
„Jei aš iš Ukrainos išvažiuočiau, už ką tuomet mano vyrui kovoti?“ – į klausimą, ar nebuvo minčių išvykti iš priešo užpultos tėvynės, atsakė Viktorija Datsenko. P. Židonio nuotr.
Šalies nepaliko
Pati V. Datsenko iš užpultos Ukrainos nusprendė nesitraukti – ginti šalies išėjo jos vyras.
„Jei aš išvažiuočiau, už ką tuomet mano vyrui kovoti?“ – kodėl pasiliko užpultoje tėvynėje, paaiškino ukrainietė.
Anot jos, nepaisant karo, Ukrainoje veikia įmonės, žemdirbiai dirba žemę.
„Važiavau su vaikais per Lietuvą ir galvojau, kokie panašūs mūsų ir jūsų laukai. Ukrainoje jie platesni, tačiau visur tos pačios kultūros, ir jūs, ir mes šiuo metu nuimame derlių“, – dėmesį atkreipė V. Datsenko.
Toli gražu ne visam Ukrainos laukuose pasėtam derliui pavyko užaugti. Numušta karinė technika krenta ant pasėlių ir šie užsiliepsnoja.
Pasaulio dėmesio centre
Olena Ponomarova atlydėjo Irpinės vaikus. Ji – pedagogė, šiame mieste dirba mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Olena taip pat neaitrina vaikams sielos žaizdų ir jų istorijų neklausia – jas pasakoti jauniesiems ukrainiečiams sunku.
Rusijai užpuolus Ukrainą, 60 tūkstančių gyventojų turinčio Irpinės miesto pavadinimą sužinojo turbūt visas pasaulis. Tuomet skriejo vaizdai apie kone visiškai subombarduotą šį miestą. Jis yra tarp labiausiai nukentėjusių Ukrainos vietovių.
„Nuo pat karo pradžios labai daug mūsų žmonių liko be namų. Tačiau pasaulis atsigręžė į mus, ir dabar Irpinėje vyksta daugybė statybų. Daugiaaukščiai, kuriuos dar galima atstatyti, atstatomi, kyla ir privatūs namai, ir vaikų darželiai. Pristatyta ir laikinų vietų gyventi, savotiškų vagonėlių. Tad Irpinė turi tiek pat gyventojų, kiek iki karo. Veikia visos mokyklos“, – pasakojo O. Ponomarova.
Anot jos, prasidėjus karui, keletą mėnesių mokiniai buvo mokomi nuotoliniu būdu. Kelios mokyklos nuotoliu veikia ir dabar.
Kiek mažesnėje už Panevėžį Irpinėje veikia 17-a mokyklų.
Prasidėjus karui nudegė mokyklos, kurioje dirba Olena, stogas. Atstatyti švietimo įstaigą Ukrainai padėjo Azerbaidžanas. Dabar šios šalies skirtomis lėšomis atstatoma miesto poliklinika.
„Lietuva ir Latvija taip pat padeda Irpinei atstatyti vaikų darželius“, – teigė O. Ponomarova.
Olena Ponomarova prisipažino patyrusi keistoką jausmą pamačiusi, kad ir po vidurnakčio Panevėžio gatvėse dega šviesos, girdisi mašinų gaudesys – vyksta gyvenimas. P. Židonio nuotr.
Apėmė keistas jausmas
O. Ponomarova prisipažino, kad praėjusį pirmadienį atvykus į Lietuvą keistas jausmas apėmė sulaukus vidurnakčio.
„Pas mus nuo 12-os nakties prasideda komendanto valanda. Nebetiekiama elektra, niekas neišeina iš savo namų. Buvo keista, kad Panevėžyje naktimis dega gatvių šviesos, girdisi žmonių balsai ir pravažiuojančių mašinų gausmas. Buvau pamiršusi tokius garsus“, – prisipažino ukrainietė.
Rusijai užpuolus Ukrainą, Olena irgi buvo pasitraukusi į ramesnę vietą – Užkarpatę.
Išvykti gyventi į užsienį pedagogė nė nesvarsčiusi. Po pustrečio mėnesio grįžo į Irpinę, toliau ugdo vaikus, rūpinasi jų saugumu.
Įstrigo liūdnos akys
Panevėžio savivaldybės užsieniečių integracijos koordinatorė Nijolė Janėnienė pasakoja, jog Ukrainos vaikų priėmimu pradėta rūpintis nuo pat šiųmečio kovo.
Vaikų kelionę į Aukštaitijos sostinę parėmė verslo įmonės, nevyriausybinės labdaros organizacijos. Būta ir pavienių gyventojų, kurie karo vaikams skyrė lėšų, atnešė ir sodo gėrybių.
„Ką pirmiausia pamačiau pasitikusi svečius, tai liūdnos vaikų akys. Gražūs vaikai, šypsosi, o jų akys liūdnos“, – sako N. Janėnienė.
Tačiau, anot jos, jau po kelių apsilankymo Panevėžyje dienų vaikų akys pralinksmėjo – jie atsipalaidavo. Toks ir buvo šios kelionės organizatorių siekis.
Vaikai jau keliavo į Klaipėdos delfinariumą, dar aplankys Kernavę, Trakus, Vilnių. Laukia plaukimas baidarėmis ir kitokie malonūs užsiėmimai.