Prieš porą dienų iš vasaros gastrolių grįžę Lėlių vežimo teatro aktoriai aplankė 29 kaimus ir miestelius. Lėlių vežimo teatro nuotr.

Į nykstančius kaimus veža teatro magiją

Į nykstančius kaimus veža teatro magiją

Jau 38-ąjį kartą Panevėžio lėlių vežimo teatro trupė savo legendiniu vežimaičiu leidosi vasaros gastrolių per Panevėžio, Pasvalio ir Biržų rajonų kaimus ir miestelius. Teatro įkūrėjas ir režisierius Antanas Markuckis pripažįsta: apima liūdesys matant, kad galbūt dar po kelerių metų kai kurių vietovių tiesiog nebeliks.

Beveik trisdešimtyje vietovių parodytas J. Gruševskio spektaklis „Liūdna linksma pasaka“, savotiškai atspindintis ir teatralų kelionę po nykstančius kaimus.
Kaip pasakojo tik prieš porą dienų iš tris savaites trukusių gastrolių grįžęs A. Markuckis, šioji kelionė kaip niekad stipriai leido pajusti, kad Lietuvos kaimas traukiasi.
Anot jo, atokesnės vietovės, ypač Lietuvos ir Latvijos pasienyje, tarsi Dievo ar valdžios užmirštas užkampis. Didesnėse gyvenvietėse į Lėlių vežimo teatro spektaklius susirinkdavo ir per du šimtus žiūrovų, bet viename kaime atėjo vos keturiolika, dar kitame – aštuoniolika.
„Vaidinome net ir esant mažai žiūrovų. Juk šie žmonės laukė, planavo, tikėjosi pasimėgauti spektakliu – kaip galėtume iš jų atimti tą džiaugsmą? Kai kuriuose kaimuose nėra jokio kultūros židinio. Kai kur net stebėjosi, kad į kaimo šventes susirenka mažiau žmonių nei į mūsų spektaklį“, – įspūdžiais iš gastrolių dalijasi A. Markuckis.
Kaip pasakojo teatro įkūrėjas, vis dar gajus kiek keistas stereotipas, atkeliavęs iš senų laikų, kad lyjant negalima vaikų leisti į teatrą, tarsi šie būtų cukriniai.
Bet dabar vasariškas lietus negali sugadinti pasirodymo – tiek nuo saulės, tiek ir nuo lietaus saugo speciali palapinė.
„Per šias mūsų gastroles žiūrovus išbaidė ne lietus, o sparčiai nykstantys kaimai“, – pasakojo A. Markuckis.

Nors, pasak A. Markuckio, kaimai nyksta, Lėlių vežimo teatro juose laukiama kaip didelės šventės. „Sekundės“ nuotr.

Nors, pasak A. Markuckio, kaimai nyksta, Lėlių vežimo teatro juose laukiama kaip didelės šventės. „Sekundės“ nuotr.

Be gyvybės ženklų

A. Markuckis svarsto, kad valstybei turėtų būti garbės reikalas puoselėti savo pasienio gyvenvietes, kad bent prieš kaimynus pasirodytų, tačiau ten – užmirštas užkampis.
Kaip juokauja, iš tokių vietų grįžus į Panevėžio rajoną pas mus ne viskas taip blogai atrodo.
„Važiuoji per kaimus ir negali patikėti tuo, ką matai: apleistas daugiabutis, kurio pirmame aukšte kažkas gyvena, o antrame pro išdaužytus langus stiebiasi storas beržas. Galvoji, kiek tame bute visko turėtų būti, kad ant betoninės perdangos tarp aukštų galėtų įsišaknyti beržas. Teko matyti tikrai baisių vietų, pasmerktų sunykti“, – kalbėjo A. Markuckis.

Visą straipsnį skaitykite birželio 21 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruokite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų