Į gimtinę grįžta ne tik gandrai

Į gimtinę grįžta ne tik gandrai

skulptorius Gediminas Karalius-19 apacia

Požiūris. G. Karaliaus teigimu, ateidami į šį pasaulį kaip duotybę atsinešame prigimtį ir ją labai sunku pakeisti. Svarbiausia – turėti tikslą ir visą gyvenimą mokytis.

Nenusakomos gimtojo krašto traukos neišdildo nei atstumai, nei kasdieniai rūpesčiai, nei gyvenime pasiektos aukštumos.

Vienas iš pirmųjų Nacionalinės premijos laureatų, Vilniaus dailės akademijos profesorius Gediminas Karalius paliko sostinę ir naują gyvenimą kuria ten, kur jis prasidėjo – Panevėžio rajone, Vadoklių kaime.

Sugrįžo ne vienas

73 metų profesorius save tapatina su gandrais. Jis, kaip ir paukščiai, sugrįžo į gimtąjį kraštą, tiesa, ne vienas. Menininkas vadokliečiams padovanojo paminklą Vyčio apygardos partizanams atminti ir ruošiasi įkurti seklyčią.

„Grįžta gandrai – ir aš taip pat. Juos, kaip ir žmogų, traukia pažįstama aplinka, ten, kur gera ir ramu. Bėda ta, kad jie gerokai už mus protingesni. Gandrai moka apskaičiuoti, kiek gali išlaikyti gandriukų. Jei aplinkui yra varlių, deda kiaušinius, jei nėra – nededa. Jeigu suklysta ir apsiskaičiuoja – išmeta gandriuką.

Net ir skrisdami iš Afrikos, jei vienas šeimos narys yra silpnas, gandrai suvokia, kad per kelionę jis gali pražudyti visą šeimą, todėl jį palieka. Žiauru, bet taip yra. O mes viską darom atsitiktinai. Gyvybę pradedam ir ją auginam bet kaip, dažnai be atsakomybės jausmo“, – „Sekundei“ tvirtino profesorius G. Karalius.

Nacionalinės premijos laureatas sako negalėjęs į gimtinę grįžti tuščiomis, todėl Vadokliuose sukūrė ir pastatė milžinišką skulptūrą. O miestelio gyventojai tapo unikalaus kūrinio bendraautoriais. Mažai kas tikėjo, kad laukuose, kur augdavo bulvės, burokai ar agurkai, stovės tokia miestelio puošmena.

„Džiaugiuosi, kad kurdamas skulptūrą turėjau daug erdvės. Dariau ją savo kieme ir dirbtuvėse. Didžiuojuosi, kad ji stovi ne Vilniuje ar kitame mieste, o mano gimtajame krašte“, – sako skulptorius.

Atsisveikino su sostine

Nors buvusiame visuomeninės paskirties pastate, kuriame kadaise buvo kontora, G. Karalius gyvena jau penkiolika metų, čia vis dar vyksta įkurtuvės. Siekdamas išsaugoti pastato autentiškumą jis kuria ne tik jaukius namus, bet ir erdvią seklyčią Vadoklių žmonėms, kad būtų kur susieti, pabendrauti. Čia bus galima iš arti pažvelgti į profesoriaus darbus, skulptūras ar fotografijas.

Menininkas, tvarkydamas namo vidų, paliko ant durų kabėti buvusios įstaigos užrašus: „Buhalterė“, „Sekretorė“.

Kelių šimtų kvadratinių metrų name G. Karalius zuja nuo ryto iki vakaro. Daugelį darbų

nudirba pats, profesionalus kviečiasi tik tada, kai to tikrai reikia. Nors menininko pagrindinė veikla yra kurti skulptūras, jis mielai laiką leidžią tvarkydamas gėlynus ar žmonai statydamas šiltnamį.

„Žmona nelabai norėjo iš didmiesčio keltis į kaimą. Taigi išpirkau savo kaltę – pastačiau šiltnamį. Juk ir jai norisi veiklos. Kūrimosi stadija vis dar nesibaigia. Tai malonus procesas, tik gaila, kad negaliu jums dar parodyti savo archyvo. Turiu gerų fotografijų, senų radijų ir įvairiausių sendaikčių“, – sako G. Karalius

Prieš apsigyvendamas naujuose namuose menininkas Panevėžyje surengė fotografijos parodą „Atsisveikinimas su Vilniumi“. O jo darbai puošia kone kiekvieną didmiestį ar miestelį. Skulptūrų yra Vilniuje, Druskininkuose, Šventojoje, Juknaičiuose. Todėl ne veltui skulptorius apdovanotas Nacionaline premija.

Pasak G. Karaliaus, pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais piniginė premija buvo kukli, už ją neįstengė nupirkti nė šaldytuvo. Už tuos pinigus įsigijo mažas stakleles.

„Dabar džiaugiuosi gyvenimu. Ir žinau, kad viskas priklauso nuo mano rankų. Man niekada nerūpėjo doleriukai, svarbiausia buvo save ant kojų pastatyti. Būtina suprasti, kad reikia kelti žmonių savimonę. Kiekvienas yra vertingas ir į kiekvieną reikia žiūrėti kaip į lygiavertį. Mes esame pašaukti augti ir būti žmonėmis. O jeigu tam nėra galimybių, prasideda kova su prigimtimi, vėliau – su įpročiais, galiausiai – su visa visuomene. Pagundų pilname pasaulyje reikia jėgos ir ištvermės, kad išlaikytum teisingą kryptį ir būtum žmogus“, – pabrėžė profesorius.

Bijojo žilvičių

Nors G. Karalius gimė Kaune, savo tėviškę vadina Karalių kaimą. Jis yra vos už trijų kilometrų nuo Vadoklių. Čia prabėgo menininko vaikystė, ir tą laiką dabar prisimena kaip patį šilčiausią ir gražiausią.

„Ateikite, parodysiu – viskas matosi pro langą. Už miškelio, dešinėje pusėje, ir štai, kairėje, buvo Karalių kaimas, ten stovėjo mūsų kukli sodybėlė. O šiuo keliuku eidavau į mokyklą. Kirsdavau kelią per laukus, kad būtų arčiau. Atsimenu, kartais net batus nusiaudavau, nes čia vien purvynė buvo. Tą kelią įamžinau fotografijoje“, – pirštu lange braižydamas kasdienį maršrutą kalbėjo menininkas.

G. Karalius sako, kad tuomet buvo galima tik pasvajoti apie kelionę į mokyklą dviračiu ar automobiliu. Ryte žingsniuojant būdavo tamsu, o grįžtant temdavo.

„Dabar matau, kai vieną mokinį veža į Ramygalą, kitą – vėl kur. Ar jie nepaeina? Mes blogai darom, kad taip ruošiam vaikų ateitį. Nuolaidžiavimas sukuria problemų. Stygius gimdo poreikį, o šis – abejingumą ir tingėjimą“, – dėsto profesorius.

Jis neslepia, kad vaikystėje buvo jautrus – bijojo pakelėje augančių žilvičių.

„Viską pasakos padarė, tikėjau reinkarnacija. Kai reikėdavo tamsoje praeiti pro žilvičio kelmą, drebėdavau iš baimės. Nemoku paaiškinti to jausmo, bet buvo neapsakomai baisu“, – pamena „Sekundės“ pašnekovas.

Baigęs aštuonias klases Gediminas išvyko iš Karalių kaimo. Ir, kaip sako, į Kauną Stepo Žuko technikumą išvažiavo ne savo noru.

Mokyklos direktorius aštuntoką nuvežė į Ramygalą, įsodino į autobusą ir paleido į plačius gyvenimo vandenis. Kaune baigęs mokslus juos tęsė tuomečiameVilniaus dailės institute. Daugybę metų atidavė Dailės akademijos studentams, tapo profesoriumi, vadovavo Skulptūros katedrai.

„Iki šių dienų neužmiršau to jausmo. Visų pirma didelį įspūdį padarė autobusas. Jis buvo toks minkštas, kad jaučiausi kaip lėktuve ar laive. Man buvo paaiškinta, kaip iš stoties pasiekti Laisvės alėją, kaip kopti į kalną ir kaip rasti aptvertą mokyklą ir pelėdas ant tvoros. Jos ir buvo pagrindinis orientyras. Ir atradau. Bet vis tiek buvo liūdna. Supratau, kad išvažiavau visam laikui. Atsimenu, lyg ir norėjosi, bet kartu buvo gaila palikti šį kraštą, artimuosius. Maniau, kad niekada čia nebegrįšiu. Ir iš kur galėjau žinoti, kad sulaukęs senatvės grįšiu – ne į tą pačią varlynę, bet į tą pačią aplinką“, – pasakojo G. Karalius.

Kiekvienas turi pareigą

Pasak skulptoriaus, ateidami į šį pasaulį kaip duotybę atsinešame prigimtį ir ją labai sunku pakeisti. Svarbiausia – turėti tikslą ir visą gyvenimą mokytis. Tėvų vedamas teisinga kryptimi jis dar jaunystėje žinojo, ko nori.

„Kaip kareivis nori būti generolu, taip aš norėjau tapti dailininku. O viskas prasidėjo nuo smėlio dėžės, kai joje kepdavau bandeles, formuodavau jų struktūrą, darydavai įvairiausias skylutes ar ornamentus. Skulptūra – tai toks amatas, kai pats groji ir pats šoki. Gera žinoti, kad viskas mano rankose“, – sako menininkas.

Nors „Sekundės“ pašnekovo didingas vardas ir pavardė, jis nėra nei valdovas, nei karalius. G. Karalius šiek tiek domėjosi savo pavardės kilme, bet jos nesureikšmina. Jo nuomone, pavardė nieko nereiškia, kiekvienas pats turi susikurti savo gyvenimą.

„Kilme visi domisi, bet aš mažai gilinuosi. Man vaikystėje tėtis išaiškino, kad ne tai svarbiausia. Kas iš tų ant durų kabančių kortelių. Savo vardą ir asmenybę privalai susikurti pats. Reikia elgtis taip, kad tave gerbtų ne už tai, jog turi gražią pavardę, bet už nuopelnus. Reikia save tobulinti visą gyvenimą, kad senatvėje galėtum iškedenti lengvą, baltą, pūkuotą vilnų kuodelį ir ramiai išeiti anapilin“, – sako G. Karalius.

Anot menininko, išsilavinusiam žmogui didžiausia nuodėmė yra puikybė. Ir pervertinti savęs nereikia. Net ir kinai yra pasakę, kad nė viena valstybė neužvaldė viso pasaulio.

„Mes visi esame pašaukti ant šios žemės vystytis ir būti geresni. Čia toks Aukščiausiojo planas. Gimdami tarsi įgauname pareigą ištaisyti savo tėvų klaidas. Girdžiu, kaip jaunimas sako: va kai užsidirbsiu, kai turėsiu. Tačiau čia tas pats kaip į delnus prisisemti vandens ir manyti, kad jie bus pilni. Vanduo per pirštus išbėga, ir niekaip jo nesulaikysi. Neteisingas mąstymas trukdo augti ir tobulėti“, – mano G. Karalius.

Dovilė BARVIČIŪTĖ

J. Markevičiaus nuotr.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų