-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vežėjas tvirtina, jog dažnai problema ne vairuotojų atsainus požiūris į keleivį, o panevėžietiški automobilių statymo ypatumai, kai užblokuojamos net įvažos į stoteles.
Panevėžietė 78-erių Zita autobuso stotelėje kaskart laukia nerami.
Nuo to, kaip arti kelkraščio jis privažiuos, priklausys, ar senjorė sugebės įlipti.
Zita gali vaikščioti tik atsirėmusi į stumiamą neįgaliojo vežimėlį ir yra laiminga, kad sveikata dar neprivertė į jį atsisėsti.
Kai autobusas sustoja tolėliau nuo kelkraščio, Zitai prasiveržia ašaros.
„Dažniausiai autobusai sustoja pusę metro ar net toliau nuo krašto. Nei į tarpą tarp stotelės ir autobuso koją įkišti, nei didelį žingsnį žengti. Aš su savo vežimėliu nė krust – per toli įlipti, o dar ir jį įkelti reikia. Kaip neįgaliam žmogui įsikabaroti?“ – guodžiasi nuolatinė keleivė.
Zita pasakoja pasibaisėjusi, kai kartą važiuodama į kapines Ramygalos gatvėje išgirdo, kaip senukui, paprašiusiam vairuotojo kitąkart sustoti arčiau šaligatvio krašto, šis atšovė: mano autobusas naujas, aš šonų nebraižysiu.
„Taip suspaudė širdį, kad verkdama išlipau. Autobusai patogūs, tvarkingi, žemagrindžiai, bet jei jo vairuoti nesugeba, tegul vadovybė tokiam vairuotojui kokius kursus nuperka“, – kalbėjo Zita.
„Pats dažnai stotelėje prie miesto poliklinikos matau, kaip atvažiavęs žemagrindis autobusas nuo krašto sustoja už pusmetrio, netgi kone metro.“
J. Dumša
Ji pati ne kartą tapo liudininke, kai autobusui tolėliau sustojus, keleiviams tenka ropšte ropštis.
„Mačiau, kaip vyras iššoko iš autobuso padėti įlipti moterytei su vaikišku vežimėliu. Kitąkart senutei su lazdele reikėjo išlipti – rankelės dreba, šiaip taip, pasilaikydama už autobuso durų, nulipo į tą tarpą, vos vos ant šaligatvio užlipo. O jei vairuotojas būtų nepamatęs ir autobusas pajudėjęs, tai ir pritrėkštų.“
Zita pasakoja dar maždaug prieš mėnesį pati skambinusi į Panevėžio autobusų parką prašydama pamokyti vairuotojus kultūros. Jai buvo pažadėta, kad pretenziją persakys, kam reikia, bet po to skambučio neįgaliai senjorei ir vėl teko pasilikti stotelėje liūdnai žvilgsniu palydint nuvažiuojantį autobusą, suvokus, kad į jį įlipti nesugebės.
„Suprantu, kad vairuotojų darbas sunkus, bet ką daryti tam keleiviui be sveikatos?“ – supratimo prašo neįgalioji.
Keleivių vežėjas tikina, jog autobusams stotelėse privažiuoti prie pat kelkraščio dažnai kliudo per arti išrikiuoti automobiliai. P. Židonio nuotr.
Viešasis transportas nėra toks jau visiems viešas – patvirtina Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkas Jonas Dumša.
Neįgaliojo vežimėliu judantis J. Dumša pats prieš metus buvo pakliuvęs į nepavydėtiną situaciją.
Smėlynės gatvėje, „Varpo“ stotelėje, sulaukęs žemagrindžio autobuso, J. Dumša nė neabejojo, kad juo kelionė bus sklandi.
„Stabtelėjęs stotelėje, jis vėl pradėjo važiuoti toliau. Man pradėjus mojuoti, sustojo. Privažiavęs prie pirmų durų pasakiau, kad noriu įvažiuoti, tačiau vairuotojo veido išraiška nieko gero nesakė“, – tuomet „Sekundei“ yra pasakojęs J. Dumša.
Vairuotojas išlipo iš autobuso, dar bandė pamaigyti kažkokį mygtuką, bet galiausiai liepė pačiam lipti vidun. Anot ratukuose sėdinčio J. Dumšos, nors autobusas žemagrindis, tačiau nuo žemės iki grindų buvo apie pusmetris aukščio. Jam toks atstumas – neįveikiamas.
Galiausiai autobusas nuvažiavo, o neįgalusis liko stotelėje.
Po šios karčios patirties kilus nemenkam ažiotažui, Panevėžio autobusų parkas viešai atsiprašė, netgi inicijavo susitikimą su neįgaliuosius vienijančios organizacijos atstovais, patikino, kad panašių incidentų bus stengiamasi išvengti.
Dabar, praėjus metams, J. Dumša tikina, jog situacija nepasikeitusi.
„Problema liko didžiulė. Pats dažnai stotelėje prie miesto poliklinikos matau, kaip atvažiavęs žemagrindis autobusas nuo krašto sustoja už pusmetrio, netgi kone metro. Jei privažiuotų prie pat kelkraščio, jokių bėdų nebūtų – sustojęs autobusas šiek tiek nusileidžia ir susilygina su kelkraščiu, neįgaliajam įlipti nė panduso nereikėtų. Autobusais važinėja žmonės ir po klubo operacijų, ir lazdele pasiramsčiuojantys senjorai, ir mamos su vežimėliais. Jiems įlipti labai labai sunku“, – sako neįgaliųjų sąjungos vadovas.
Anot jo, viena sąjungos narė, vaikštanti tik su vaikštyne, net iškrito iš autobuso.
J. Dumšos teigimu, kelionė miesto viešuoju transportu sunkiau vaikštantiesiems ar neįgaliesiems dažnai sukelia sukumų. P. Židonio nuotr.
Panevėžio autobusų parko direktorius Arnoldas Gražys pripažįsta neteisinantis įmonės vairuotojų, tačiau, anot vadovo, ne visada jie kalti, kad autobusą tenka stabdyti toliau nuo kelkraščio.
Pasak A. Gražio, kad autobusas prie stotelės galėtų saugiai privažiuoti ir išvažiuoti, reikalingas apie 25–30 metrų atstumas.
„Jei automobiliai pastatyti labai arti stotelės įvažiavimo arba išvažiavimo, vairuotojui nelieka nieko kito, kaip autobusą sustabdyti toliau nuo kelkraščio, kad jų neužkliudytų. Gatvių ženklinimą, draudžiantį statyti prie stotelių, automobilių vairuotojai dažnai ignoruoja. Jie turėtų suprasti, kad netoli stotelės pasistatę automobilį ir trumpam užlėkę į parduotuvę kitiems sukelia aibę sunkumų“, – sako A. Gražys.
Tokių probleminių vietų Panevėžyje direktorius įvardija ne vieną. Anot jo, dėl per arti stotelių išrikiuotų automobilių autobusų vairuotojams nuolat galvas sopa Ramygalos g. greta prekybos centro, taip pat Ateities gatvėje.
A. Gražys svarsto, jog veikiausiai vertėtų įmonei pasekti kolegų vilniečių pavyzdžiu ir pradėti bendradarbiauti su policija. Vilniaus viešajame transporte įrengtiems vaizdo registratoriams užfiksavus pažeidimą, nufilmuota medžiaga vienu mygtuko paspaudimu iš karto persiunčiama pareigūnams.
Panevėžyje vaizdo registratorius kol kas turi tik dalis autobusų.
„Negaliu visiškai glostyti vairuotojų, bet panevėžietiški parkavimo ypatumai kelia didelių problemų. Mes ir su Savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus inspektoriais kalbėjome dėl jų periodinių reidų prie stotelių“, – teigia A. Gražys.
Visgi direktorius patikino, kad ir bendrovės vairuotojams planuojama rengti periodinius mokymus dėl jų darbo niuansų.
Kad vairuotojams reikia priminti, kaip jiems derėtų dirbti, mano ir J. Dumša.
„Suprantu, kad vairuotojas, savo aplinkoje neturintis neįgaliųjų, gali nežinoti, kaip jiems padėti. Bet įmonės administracija turėtų imtis priemonių vairuotojus mokyti, šviesti, o neprisigalvoti 101 pasiteisinimo priežastį. Jei trukdo automobiliai – uždrausti statyti, jei trūksta vairuotojams kultūros, sukurti paskatinimo sistemą. Sprendimas vis tiek turi būti“, – pabrėžia Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos vadovas.
Vien nuo šių metų pradžios miesto Savivaldybės Viešosios tvarkos skyrius surašė beveik 1500 administracinio nusižengimo protokolų. Skyriaus specialistės Vilmos Bulovienės teigimu, didžioji jų dalis – dėl automobilių statymo neleistinose vietose.
Dėl tokio pažeidimo pirmą kartą per metus pričiuptam vairuotojui skiriama pusė minimalios baudos – 15 eurų. Vėliau už tą patį pažeidimą miesto biudžetą tenka papildyti 30 eurų.
O neįgaliojo vietoje automobilį pastatęs vairuotojas, neturintis tokios teisės, iš karto sulaukia 30 eurų baudos.
Visgi, pripažįsta V. Bulovienė, tokios baudos pamoko ne visus.
„Reidai organizuojami tikrai dažnai ir daug pažeidėjų kone etatiniai. Ateities gatvėje nuolatos tikriname, kaip statomi automobiliai. Nors įrengti ir kelio ženklai, ir gatvė paženklinta, ir baudas skiriam, bet ten gyvenantieji moka tas baudas ir toliau stato automobilius kaip nori ir piktinasi: įrenkite mums stovėjimo aikšteles kiemuose. Bet Savivaldybė to neprivalo, patys gyventojai turi iniciatyvą rodyti“, – pasakojo specialistė.
Pasak jos, ta pati situacija ir Ramygalos g.
„Ramygalos g. tikrai nemažas įvažiavimas į autobusų stotelę, tarsi turėtų pakakti vietos autobusui privažiuoti, bet irgi neretai išrikiuojami automobiliai. Ten gretimuose daugiabučiuose labai daug įstaigų ir darbuotojai stengiasi prie pat darbo vietos automobilį pasistatyti“, – teigė V. Bulovienė.
