Viso pasaulio vaikus ir net suaugusiuosius užbūrusios fantastinės istorijos gerbėja mokytoja Viktorija Paškevičienė šiuo metu kuria Hario Poterio miestelį ir turi minčių apie muziejų. J. JAKŠTYTĖS nuotr.

Haris Poteris užbūrė ir mokytoją

Haris Poteris užbūrė ir mokytoją

Per ketvirtį amžiaus, kai pasaulyje pasirodė pirmoji tarptautiniu bestseleriu tapusi Hario Poterio knyga, užaugo armija šios stebuklingos istorijos gerbėjų.

Viena jų – panevėžietė mokytoja Viktorija Paškevičienė. Ji kuria unikalius rankdarbius Hario Poterio tema ir svajoja apie muziejų savo mylimam personažui.

Ypatingos naktys

Vasario 3-iąją Hario Poterio gerbėjai šventė neeilinę progą. Praėjo lygiai 25 metai, kai pasirodė pirmoji šios legendinės knygų serijos dalis anglų kalba.

Nuo tos dienos ištikimiausi bestselerio skaitytojai kasmet mini šį jiems ypatingą įvykį, dalyvaudami Hario Poterio knygų nakties renginiuose.

Lietuvoje apie pastaruosius retas bus girdėjęs. Tačiau panevėžietė V. Paškevičienė šios datos niekada nepamiršta. Jos dėka Panevėžio rajonas ir Velžio gimnazija yra vieninteliai Lietuvoje, įtraukti į pasaulinį Hario Poterio knygų nakties žemėlapį.

„Visada mėgau skaityti, vaikystė prabėgo su knyga rankose, namuose stovėjo jų pilnos lentynos. Kai 2000 metais pasirodė pirmoji lietuviška knyga „Haris Poteris ir išminties akmuo“, ir aš nusipirkau. Dar nežinojau, kaip glaudžiai ateitis bus susijusi su magišku knygos pasauliu“, – pasakoja populiarios istorijos kadaise užburta Viktorija, dirbanti mokytoja Velžio gimnazijoje.

Viktorija daiktus antram gyvenimui prikelia kurdama Hario Poterio tematikos rankdarbius. Taip švarkas virsta albumo viršeliu, seni raktai, sagos, kabliukai, buteliukai, kriauklytės, šakelės – dekoro detale, kartoninė dėžė – atviruko, dėželės ar namelio pagrindu. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Viktorija daiktus antram gyvenimui prikelia kurdama Hario Poterio tematikos rankdarbius. Taip švarkas virsta albumo viršeliu, seni raktai, sagos, kabliukai, buteliukai, kriauklytės, šakelės – dekoro detale, kartoninė dėžė – atviruko, dėželės ar namelio pagrindu. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Susipirko visas knygas

Po pirmos Hario Poterio knygos buvo antra, trečia ir visos kitos – iš viso aštuonios šioje ilgoje pasakojimo serijoje.

„Pirkau visas išleistas dalis, dalijausi jomis su mokiniais, aptarinėjome įvykius, bandėme nuspėti, kas laukia istorijos pabaigoje“, – prisimena panevėžietė.

Mokytojai labai patiko su ugdymu susijęs istorijos siužetas: magijos mokykla ir jos mokytojai burtininkai. Taip pat kerėjo slapti koridoriai, judantys laiptai, spalvingi burtų rutuliai, drabužiai ir šventės. Visa tai sočiai maitino plačią skaitytojos fantaziją.

„O knygų pamokos, kurios moko tiesos, praturtino dvasiškai“, – apie visapusišką tokios literatūros naudą sako V. Paškevičienė.

Perskaitė ji šias knygas ir originalų kalba – angliškai. Šis variantas gerbėją sužavėjo labiau nei vertimas į lietuvių kalbą. Nors pastarasis atliktas tikrai profesionaliai, daug ką tokioje literatūroje autorius palieka tarp eilučių. Be to, pasak mokytojos, unikalūs rašytojos būtent šiai istorijai sukurti posakiai, žodžiai, juos išvertus į lietuvių kalbą, lieka tik nauja interpretacija. Tikslaus žodžio atitikmens kitoje kalboje negali būti.

Viktorija daiktus antram gyvenimui prikelia kurdama Hario Poterio tematikos rankdarbius. Taip švarkas virsta albumo viršeliu, seni raktai, sagos, kabliukai, buteliukai, kriauklytės, šakelės – dekoro detale, kartoninė dėžė – atviruko, dėželės ar namelio pagrindu. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Viktorija daiktus antram gyvenimui prikelia kurdama Hario Poterio tematikos rankdarbius. Taip švarkas virsta albumo viršeliu, seni raktai, sagos, kabliukai, buteliukai, kriauklytės, šakelės – dekoro detale, kartoninė dėžė – atviruko, dėželės ar namelio pagrindu. ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Auksarankės interpretacija

„Jau nebepamenu, kada paskutinį sykį skaičiau Harį Poterį lietuviškai“, – prisipažįsta Viktorija.

Po šių knygų buvo filmai, kuriuos lietuviai turi galimybę per televiziją pamatyti kiekvienais metais, dažniausiai kalėdiniu laikotarpiu. V. Paškevičienė šios istorijos interpretacijos nesumenkina. Režisuojant filmą, procese dalyvavo pati knygų autorė, tad jie labai menkai nutolo nuo istorijos, išdėstytos ant popieriaus.

Savąją unikalią Hario Poterio interpretaciją turi ir pati šios legendos gerbėja. Skrebinimo technika V. Paškevičienė kuria rankdarbius šia tema.

„Skrebinu jau apie septynerius metus. Šia technika susidomėjau norėdama išbandyti kažką naujo. Mėgstu rankdarbius, esu išbandžiusi vilnos vėlimą, papuošalų gamybą, dekupažą, siuvinėjimą, nėrimą, iš įdomesnių užsiėmimų buvo origamis, kvilingas“, – vardija mokytoja.

Tokia kūryba ją lydi nuo vaikystės. Viktorijos mama taip pat labai mėgo rankdarbius ir tokią meilę įskiepijo dukrai.

„Prisimenu laikus, kai visi rengdavomės vienodai, nes nebuvo drabužių pasiūlos. Visos mamos tada buvo išradingos – megzdavo, nerdavo, siūdavo ir taip sukurdavo individualų stilių sau bei vaikams. Iki šiol atsimenu mamą su mezginiu rankose ar su teptuku ir akvareliniais dažais. Nagrinėdavau kiekvieną gėlytę ir drugelį išsiuvinėtoje pievoje ant mano pagalvės užvalkalo ir svajojau pati kada nors taip mokėti siuvinėti“, – mamos rankdarbiais žavisi V. Paškevičienė.

Pirmas žingsnis į skrebinimo pasaulį, anot jos, tikriausiai buvo naktys prieš Kalėdas, kai iki paryčių manikiūro žirklutėmis karpydavo snaiges – ažūrines, trapias ir nepaprastai magiškas.

Skrebinimo manija

Kaip aiškina mokytoja, kad ir kaip moderniai ir nesuprantamai skambėtų skrebinimo sąvoka, ši technika gana sena ir siekia XV–XVI a. Laisvalaikiu dvaro panelės ir ponios tokiu būdu receptais, atvirukais, sveikinimais, piešiniais, bilietais, sąskaitomis pildydavo šeimų knygas.

Dabar tai yra ne tik laisvalaikio užsiėmimas fiksuojant šeimai svarbius įvykius, bet ir bendravimo būdas. Skrebinimo sąvoka prasiplėtė ir apima ne tik albumus, bet ir atvirukus, dėžutes, 3D konstrukcijas, dovanų pakuotes.

Pasak Viktorijos, šiuo metu pasaulyje skrebinimo mėgėjų jau labai daug. O anglų kalbos mokytojai nekliudo kalbos barjerai su jais bendrauti, dalytis patirtimi, bandymais, sėkmingais pavyzdžiais, apžvelgti vis naujas priemones. Pastarųjų labai daug, įvairių ir jos gana brangiai kainuoja.

„Bent jau man geram darbeliui atlikti reikia kokybiškų įrankių ir priemonių, tad šis užsiėmimas yra brangus: nuo kirtimo mašinų, kirtimo ir reljefinių formelių iki įvairių medijų ir puošybos elementų. Kai detalės iškirstos ir atrinkti elementai išrikiuoti, prasideda kūrybinis procesas – kompozicija, spalvinės gamos parinkimas, trūkstamų dalių paieška, akcentai ir klijavimas“ , – pasakoja pedagogė.

Galerija

Minčių netrūksta

Kartą Viktorija sugalvojo savo rankdarbiuose panaudoti Hario Poterio knygose minimus simbolius. O galiausiai kilo mintis tokiu būdu atiduoti ir pagarbą šiam veikėjui.

V. Paškevičienė vieną po kito ėmė lipdyti darbelius, susijusius su magiškuoju burtų pasauliu.

„Pirmasis mano kurtas rankdarbis buvo pakabutis ant kaklo. Vėliau jis perdirbtas į vieną iš atviruko elementų. Paskui buvo albumai, užrašinės, atvirukai, skirtukai, dėžutės, kiti dekoravimo elementai“, – vardija auksarankė.

Išskirtinėje jos kolekcijoje jau dešimtys kruopščių darbelių. Idėjos, ką naujo dar sukurti, Viktorijai ilgai laukti nereikia – mintys pačios plūsta.

„Mano galvoje idėjos knibždėte knibžda, tad atrenku tas, kurios labiausiai intriguoja ar sukelia iššūkių. Kartais užtenka pažiūrėti į daiktą ir jau žinau, kuo jis galėtų virsti“, – patikina V. Paškevičienė.

Dažnai, anot jos, pradžioje naujas projektas labai skiriasi nuo galutinio rezultato. Bet darbo vaisiai šios kūrėjos dar niekada nenuvylė.

Todėl ji nematuoja savo rankdarbių pinigais ir negalvoja apie jų pardavimą.

Tačiau unikaliai puoštus atvirukus Viktorija mielai dovanoja draugams, kolegoms.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Iš senų daiktų

Skrebinimui Viktorija stengiasi panaudoti viską, ką aptinka namuose nebereikalingo. Tai būna naudoti drabužiai, kiti daiktai.

„Siekiu senus daiktus prikelti antram gyvenimui, taip pat ir skrebindama. Taip švarkas virsta albumo viršeliu, seni raktai, sagos, kabliukai, buteliukai, kriauklytės, šakelės – puošybos detale, kartoninė dėžė – atviruko, dėželės ar namelio pagrindu“, – aiškina mokytoja.

Tokiems užsiėmimams reikia ne vienos valandos. Jų pedagogė ieško po darbo mokykloje arba savaitgaliais.

„Rankdarbiai reikalauja daug laiko, kruopštumo ir kantrybės. Bet jei pagauna įkvėpimas, darbas vyksta greitai ir sklandžiai, kartais net pamirštu apie valgį ir laikrodžio rodykles“, – juokiasi Viktorija.

Jos vaikai, 22-ejų dukra Gerda ir dvylikametis sūnus Aistis, labai palaiko mamos pomėgį. Pastarasis taip pat mėgsta piešti, o vyresnėlė, pasak mamos, net nenori į rankas imti panašaus darbelio. Ji studijuoja kriminalistiką ir teisę.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Iliustracijos ir muziejus

Dar viena duoklė Hariui Poteriui, apie kurią svajoja V. Paškevičienė, – visų šios istorijos knygas iliustruoti nusprendusių dailininkų variantai. Kiekvienas iliustratorius, mokytojos nuomone, turėjo savąją bestselerio meninę viziją.

O visą savo kolekciją Hario Poterio tema pedagogė pasvajoja sukrauti į tam skirtą muziejų.

Pasigirsta nuomonių, kad Hario Poterio auksiniai metai jau praeina ir jaunimui tai nebėra tokia įdomi istorija kaip anksčiau. Tačiau anglų kalbos mokytoja tikra, kad draugystė, pasitikėjimas savo jėgomis, drąsa priimant sprendimus, šeima, gebėjimas neteisti žmogaus pagal išvaizdą, akistata su savo paties baimėmis, meilė – visa tai aktualu ir šiuolaikiniam vaikui, jaunuoliui.

Bėda tik dėl paties skaitymo. Vaikai nebenori to daryti. Visgi, Viktorijos nuomone, tereikia paimti knygą į rankas ir magija savaime įtraukia.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Tobulėja kartu

Per dvidešimt trejus pedagoginio darbo metus V. Paškevičienė perprato jaunąją kartą. Velžio gimnazija seniai garsėja mokinių anglų kalbos pasiekimais. Jų mokytoja įsitikinusi: ir vaikams, ir pedagogams reikia nuolat mokytis ir tobulėti.

Norint būti autoritetu, sulaukti pagarbos, reikia ir dirbti. Viktorija laikosi taisyklės: jei reikalauji iš vaikų, lygiai taip pat reikalauk ir iš savęs.

„Auga vaikai, aukime ir mes kartu su jais, nebijokime naujovių, raskime bendrų sąsajos taškų. Man bet kokia nauja kliūtis yra galimybė tobulėti“, – sako nuo mažens apie mokytojos darbą svajojusi V. Paškevičienė.

Tikram mokytojui, anot jos, ši profesija visada buvo ir liks prestižine, nepaisant to, kas deklaruojama visuomenėje. Apskritai, Viktorijos nuomone, keliant pedagogo specialybės svarbą, reikia mažiau kalbėti ir daugiau dirbti.

Potraukį prie meno ir grožio pedagogė mokiniams perduoda ir fotografijos būreliuose. Toks užsiėmimas – dar viena mėgstama jos veikla.

Savo kūrybos parodas V. Paškevičienė yra ne kartą pristačiusi ir platesniam žiūrovų ratui Panevėžio bibliotekoje „Žalioji pelėda“ bei Velžio gimnazijos bibliotekoje.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų