Gyvybės medis prie Baltijos jūros

Gyvybės medis prie Baltijos jūros

Kalėdos be papuoštos eglutės nebeįsivaizduojamos. Latviai ir estai iki šiol nesutaria, kurie iš jų pirmieji prieš penkis šimtus metų pasauliui davė šią smagią tradiciją. O štai lietuviška eglutė suspindo tik prieš pusantro šimto metų kaip baltiškojo gyvybės medžio simbolis.

Dėl eglės – tarptautinis ginčas

Nors esame artimiausi kaimynai, lietuvių, latvių, estų Kūčių vakaro ir Kalėdų tradicijos skiriasi. O lietuviškosios Kūčios išskiria mus visame pasaulyje – ši tradicija ne tik paskelbta nacionaline vertybe, bet ir saugoma UNESCO.

Net ir vasarą keliaujant po Rygos senamiestį gidai visada Rotušės aikštėje parodys vietą, kurioje pritvirtinta atminimo lenta. Pasakojama, kad kaip tik čia buvo papuošta pirmoji pasaulyje Kalėdų eglė.

Prieš dešimt metų latviai iš JAV Nacionalinės Kalėdų eglučių asociacijos ir kitų organizacijų gavo patvirtinimą, kad tikrai jie sumanė šią stebuklingą tradiciją.
Apie pirmąją Kalėdų eglę Rygoje žinoma, kad ji 1510 metais buvo pastatyta Rotušės aikštėje, kad papuošė ją Juodagalvių riterių brolijos nariai, o paskui ir įžiebė. Taip pat pasakojama, kad pirmoji Kalėdų eglė Rygoje buvo papuošta popierinėmis gėlėmis.

Ši legenda greitai įtraukė latvius, tačiau jų nuotaiką suskubo „gadinti“ estai. Jų ekspertai tvirtina, kad pirmoji Kalėdų eglė pasaulyje Talino pirklių gildijoje pastatyta 69 metais anksčiau nei Latvijoje. Pasakojama, kad ją įžiebę pirkliai taip smagiai šoko aplink ją rateliu su vietos merginomis, kol galop linksmybių įkarštyje eglė ir sudegė.

Aštuonerius metus Estijoje gyvenanti panevėžietė Justina Pajus pasakoja, kad estai neįsivaizduoja Kalėdų be kraujinės dešros (verivorstid) su troškintais kopūstais ir spanguolių uogiene. Asmeninio archyvo nuotr.

Rotušė virto pasaka

„Man atrodo, labai daug tautų mano, jog kalėdinę eglutę sugalvojo būtent jos. Estai – ne išimtis. Jie tiki, kad pirma eglutė buvo papuošta dar 1441 metais Taline, t. y. net anksčiau, nei tai padarė latviai ar tuo pačiu besigiriantys vokiečiai. Pastariesiems šią tradiciją 16 a. atnešė bažnyčios reformatorius Martinas Liuteris“, – pasakoja aštuonerius metus Estijoje gyvenanti panevėžietė Justina Pajus.
Kalėdų eglė Talino Rotušės aikštėje išliko būtinu miesto simboliu žiemos šventiniu laikotarpiu. Ši vieta tokiu metu paprastai pavirsta pasaka, kurioje veikia nykštukai ir Kalėdų Senelis bei siūloma daugybė pramogų. Mugėje lankosi daug estų bei turistų.

Skirtingai nei kitos Europos valstybės, estai šiemet neatsisakė tradicinio kalėdinio miestelio Taline. Mugės atidarymą pasitiko minia gerbėjų ir didelis šurmulys. Estai tvirtina besisaugantys COVID- 19 pandemijos, todėl tokios pramogos nors ir vyksta, bet ribojamas lankytojų skaičius.

Estų Jõulud

Kalėdų, estų Jõulud, laikotarpis, pasak J. Pajus, prasideda su advento pradžia ir trunka iki pat Trijų karalių dienos, sausio 6-osios. Svarbiausia šios šventės diena anksčiau būdavo Kalėdų išvakarės, gruodžio 24-oji. Ją lydėdavo pagoniški burtai ir spėjimai, maudynės pirtyje, sotus stalas.

Vėliau su krikščionybe įsijungė ir susitaikymo malda prieš Kalėdas. Ši skandinaviška tradicija Estijoje išliko nuo viduramžių, kai Bažnyčia stengėsi bent jau prieš svarbiausią krikščionių šventę sutaikyti besivaidijančius feodalus ir įveikti gyventojų tarpusavio nesantaiką.

Originalusis maldos tekstas sudegė 1827 m. per gaisrą, tačiau buvo atkurtas. Susitaikymo malda skatina šventiniu laikotarpiu neskriausti ne tik žmonių, bet ir gyvūnų, būti atidesnius, globoti, atleisti, rūpintis ne tik savais, bet ir kitais, ypač senyvo amžiaus žmonėmis. Nepaklusti susitaikymo tradicijai Estijoje buvo laikoma nuodėme.

Šiais laikais, J. Pajus pastebėjimu, estai nutolo nuo religijos. Jie, kitaip nei lietuviai, nešvenčia Kūčių, neragauja 12 patiekalų, o per Kalėdas kerta kraujines dešras.

„Kalėdinės estų tradicijos panašios kaip ir Lietuvoje. Išskyrus tai, kad estai valgo kraujines dešras (verivorstid) su troškintais kopūstais ir spanguolių uogiene“, – pasakoja Justina.

Be to, kaimynai turi nykštukus, kurie bent savaitę kalėdiniu laikotarpiu neša vaikams saldainius į šlepetes, išrikiuotas ant palangių.

Į Estiją paskui vyrą gyventi persikėlusi panevėžietė Kalėdas švenčia pagal šalies, kurioje tuo metu būna, tradicijas: Lietuvoje – pagal savas, Estijoje – pagal sutuoktinio.

Vienas per Kalėdas

Populiarios Kalėdų mugės šiemet nebus Rygos centre. Kaip ir lietuviai, kaimynai latviai šventes sutiks namuose tik su artimaisiais.

Rygoje Kalėdų vienas lauks ir Rolandas Žalnierius iš Joniškio – Pasaulio lietuvių bendruomenės vicepirmininkas, Latvijos lietuvių bendruomenės pirmininkas, Rygos lietuvių vidurinės mokyklos direktorės pavaduotojas.

„Darbo reikalais Latvijoje gyvenu jau dvylika metų. Šiais metais, kaip ir visas pasaulis, Kalėdas latviai sutiks namuose, nevyks renginiai, prašoma vengti pasivaikščiojimų, susibūrimų. Namuose galima švęsti trijų šeimų atstovams. Kalėdų Senelis „Ziemassvētku vecītis“ visus sveikins nuotoliniu būdu“, – pasakoja Rolandas.

Latvijoje kavinės, restoranai maistą teikia tik išsinešti. Kad žmonės mažiau būriuotųsi, savaitgaliais uždrausta alkoholinių gėrimų ir tabako prekyba.

Pasak R. Žalnieriaus, Latvijoje Kalėdų išvakarės dar vadinamos „Kuki vakars“. Pavadinimas kilo nuo patiekalo „kukis“, ruošiamo iš svogūnų, lieso rūkyto kumpio ir grikių. Asmeninio archyvo nuotr.

Bluka, Kuki vakars

Latvijos lietuvių bendruomenės pirmininkas pasakoja, kad Latvijoje gyvena itin daug kitataučių, o tikrieji latviai laikosi papročių, kuriuose persipina tiek krikščionybė, tiek pagoniška praeitis. Dalis papročių belikę tik istorinėse knygose.

„Šv. Kalėdos latviams, kaip ir lietuviams, – metas, kai visa šeima susirenka kartu. Gruodžio 24-osios vakarą paprastai visa šeima eina į bažnyčią, o paskui renkasi valgyti šventiškos vakarienės. Jos metu pagal krikščionišką tradiciją valgomi 9 patiekalai be mėsos“, – pasakoja R. Žalnierius.

Gruodžio 24-oji Latvijoje vadinama „Bluka vakars“ (liet. rąsto vakaras). Šį vakarą ridenamas rąstas – atkartojamas saulės judėjimas.

„Kartais Kalėdų išvakarės dar vadinamos „Kuki vakars“. Pavadinimas kilo nuo patiekalo „kukis“. Tikėta, kad ateinantys metai bus geri ir turtingi, jei šv. Kalėdų išvakarėse bus valgomas „kukis“. Pagal senovinį receptą tai yra troškinys iš kviečių ar rugių grūdų, verdamas su puse kiaulės galvos, kartais pridedama žirnių ar pupų“, – sako Rolandas.

Šiandien „kukis“, anot jo, dažniausiai ruošiamas iš svogūnų, lieso rūkyto kumpio ir grikių.

Kita išskirtinė Latvijos tradicija – karnavalas „kekatas“. Ne tik vaikai, bet ir suaugę, pedagogo teigimu, persirengia savadarbiais kostiumais ir eina per kaimą, nešdami palaiminimus ir nubaidydami piktąsias dvasias. Persirengėlių procesija šiltai sutinkama kiekvienuose namuose, pavaišinama maistu ir gėrimais.

„Vyriausiasis grupės persirengėlis pagal tradicijas turi neštis vytelę, simbolizuojančią gamtos galią. Įėjęs į kiekvienus namus vadovas ja pliaukšteli gyventojams. Kai vytelė paliečia kitą žmogų, visa joje slypinti magiška gamtos galia esą pereina į netikėtą svečią“, – pasakoja pašnekovas.

Kuržemės ir Žiemgalos srityse anksčiau buvo gyvos „Budeli“ apeigos – neįprastais kostiumais apsitaisę žmonės šokdavo kaimo keliuose. Norėdami sulaukti dvasių, kuriomis tikėjo, palankumo, žmonės persirengdavo visokiausiomis mistinių galių turinčiomis būtybėmis, panašiai kaip Lietuvoje per Užgavėnes. Mėgstamiausios kaukės – meškos, avino, žąsies, ožkos.

Bet šiais laikais latvių Kalėdų tradicijas, lietuvių bendruomenės pirmininko nuomone, koreguoja komercija. Latvijos miestų aikštėse žiba Kalėdų eglutės, mėgstama puošti pastatus Kalėdų vainikais ir girliandomis. Latviai šių švenčių neįsivaizduoja be sausainių piparkukų.

„Pilnos parduotuvės pipirinio skonio. Juo dvelkia ne tik sausainiai, bet ir pyragai, saldainiai“, – teigia R. Žalnierius.

Kūčių vakarą lietuvių tauta išsiskiria visame pasaulyje. Ši sena tradicija ne tik paskelbta nacionaline vertybe, bes ir saugoma UNESCO. „Sekundės“ nuotr.

Kraupios Kūčios

Komercinio spindesio neišvengia ir lietuviškos šventės, tačiau tikrosios lietuvių Kalėdos, pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkės Vitalijos Vasiliauskaitės, praeityje buvo netgi kraupios ir gąsdinančios. Tokias ši specialistė prisimena ir iš savo vaikystės.

„Lietuvių Kūčios ne veltui paskelbtos nacionaline vertybe bei įrašytos į UNESCO. Mes itin išlaikėme baltiškas šios saulėgrįžos šventės tradicijas, kurios dar šiek tiek gyvos tarp latvių ir šiaurinėje Lenkijos dalyje“, – pasakoja muziejininkė,

Lietuviai tik su Sovietų Sąjungos okupacija sulaukė Senio šalčio, o paskui „amerikoniško“ dabitos Kalėdų Senelio. Pirmasis toks svečias tikrų lietuviškų Kūčių vakarais buvo baisus senis Kalėda.

„Kalėdos terba buvo tuščia – vietoj dovanų jis linkėjo namams skalsos, ramybės ir santarvės.“

V. Vasiliauskaitė

„Šis personažas labai skyrėsi nuo dabartinio Kalėdų Senelio. Tai buvo tarsi svečias iš mirusiųjų pasaulio, jo prigimtį liudijo išversti kailiniai ir ubago lazda. Kalėdos terba buvo tuščia – vietoj dovanų jis linkėjo namams skalsos, ramybės ir santarvės. Pati vaikystėje tai mačiau ir nebuvo jauku, netgi baisu“, – prisipažįsta V. Vasiliauskaitė.

Kūčių stalą senis palaimindavo kviečių grūdų sauja. Vaikams atnešdavo nebent obuolių, riešutų, o paskui mažųjų būrys, kaip ilgas traukinukas, Kalėdą lydėdavo per visą kaimą.

Kūčių paklydėlio pareigas dažniausiai eidavo senas kerdžius.

Paklausta, kodėl tautiečiai tokią gražią šventę matė per baisybes, V. Vasiliauskaitė paaiškina, kad visos lietuvių žiemos šventės buvo susijusios su anapusiniu pasauliu.

„Nuo pat advento iki Užgavėnių, kai vyravo tamsa, žmonės tikėjo, kad tokiu metu mirusiųjų pasaulis labiausiai priartėja prie gyvųjų, labiausiai jaučiama protėvių dvasia. Šios dvasios – nepažįstamos, kitokios, baugios, tad ir per žiemos šventes toks svarbus kaukių motyvas. Jos ir simbolizuoja tą mirusiųjų pasaulį“, – sako muziejininkė.

Dėl to paties ir per Kūčių vakarienę lietuviai prie stalo palieka vieną vietą mirusiesiems prisėsti. Tai yra tikrų tikriausias baltiškas paprotys, kuris, kaip ir visi kiti, ėmė pintis su naujomis krikščionybės tradicijomis.

12 patiekalų, kaip dvylika saulės kalendoriaus mėnesių – tik tiek baltams, tiek katalikams sako muziejininkė V. Vasiliauskaitė. „Sekundės“ nuotr.

Dūšelėms nutūpti

„Pradžioje duona, o paskui kalėdaitis. Šiaudus po staltiese pakeitė šieno glėbelis po stalu. Išlaukta šviesa tampa Dievu. Daug kas iš pagonybės pritapo naujoje bažnytinėje sampratoje. 12 patiekalų, kaip dvylika saulės kalendoriaus mėnesių – tik tiek baltams, tiek katalikams“, – vardija V. Vasiliauskaitė.

Tiesa, dar seniau ant pagoniško Kūčių stalo buvo 9 patiekalai pagal mėnulio kalendorių. O patiekalai be mėsos atėjo natūraliai – taupant prieš didžiausias metų šventes.

Baltams Kalėdos buvo saulėgrįžos šventė. Tai ašis, kai grįžta šviesa, viskas prasideda iš naujo. Todėl žmonės ir pamėgo burtis, magėjo sužinoti, kas laukia ateityje.

„Nauja pradžia, nežinomybė – o visiems knietėjo žinoti, ar geri metai bus, ar turės porą, ar paliks namus“, – sako V. Vasiliauskaitė.

Kalėdinė eglutė lietuviškuose namuose atsirado tik XIX a. viduryje ir tai irgi buvo baltiško gyvybės medžio simbolis, vienijantis viską: šį ir anapusinį pasaulį, dabartį ir praeitį.

„Pirmoji eglutė net nebuvo tokia, kaip dabar. Ant Kūčių stalo žmonės pastatydavo tik medelio viršūnę, puoštą šiaudo žaisliukais, menančiais vestuvinį sodą. Čia per šventę pritūpdavo mirusiųjų dūšelės pailsėti“, – pasakoja lietuvių papročių žinovė.

Didesnė eglė į lietuvių kultūrą atėjo per dvarininkiją ir paplito tik XX a. pradžioje. O į kaimą ši tradiciją atkeliavo tik sovietmečiu, kai ėmė puošti mokyklos.

„Kūčių vakarą mūsų tauta išsiskiria visame pasaulyje – tuo mes ypatingi. Todėl turėtume vertinti šią savo sąsają su praeitimi“, – pabrėžia muziejininkė.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų