Gyvūnų prieglaudoje – gimtadienio nuotaikos

Gyvūnų prieglaudoje – gimtadienio nuotaikos

 

Šeštadienį automobilių eilė nusidriekė link Kaimiškyje įsikūrusių Panevėžio gyvūnų globos draugijos namų. Visi, neabejingi gyvūnams, rinkosi kartu atšvęsti prieglaudos dešimties metų jubiliejų.

Šventėje ypač laukti šeimininkai su buvusiais prieglaudinukais. Keturkojai, dar neradusieji savo šeimos, mėgavosi netikėtu dėmesiu, ar net slapstėsi. Svečių laukė daugybė pramogų. Šventės metu išrinktas pats gražiausias šuo mišrūnas, iki popietės vyko įvairios varžybos ir net bus siekiama šalies rekordo.

Planuojama, jog vienoje vietoje susirinks daugiausia belgų aviganių malinua. Iki vidurdienio jų buvo užregistruota 19-ka, tačiau žmonės vis dar plūsta.

Penktus metus skaičiuojanti mišrūnė Pika grožio konkurse laimėjo pirmąją vietą. Jos šeimininkė panevėžietė Virgina Bilejienė džiaugėsi netikėtu įvertinimu. Pusės metų kalytę moteris pasiėmė iš Panevėžio gyvūnų globos draugijos.

„Ir čia yra labai daug gražių gyvūnų. Nebūtinai reikia imti iš kitur“, – siūlo prieglaudos globotinius įsileiisti į šeimą moteris. Virgina sako, jog Pika iš visų šeimos narių išsyk išsirinko šeimininkę.

„Pati iš karto apsikabino ir buvo taip, kol parvažiavome į namus. Ir dabar labiausiai prisirišusi prie manęs“, – pasakoja panevėžietė.

Moters teigimu, per tą laiką, kol gyvena jų namuose, augintinė ne tik tapo šeimos nare, bet ir suteikė labai daug džiaugsmo.

„Aš tokių žmonių, kurie palieka gyvūnus, nesuprantu,  Man labai gaila. Socialiniuose tinkluose, kiek žiūriu, tiesiog atrodo visus juos pasiimčiau, jei tik galėčiau“, – dėl beglobių gyvūnų širdį skauda V. Bilejienei.

Panevėžietis Matas su pusantrų metų belgų aviganiu malinua atvyko siekti rekordo. Vyro teigimu, augintinis Aras – hyperaktyvus, tad, kol jaunas, būna sunkoka susitvarkyti. Nepaisant to, Matui šuo – geras draugas ir sargas.

„Visiems, matyt, patinka, kol mažas ir gražus. Gal kai kurie neturi kitos išeities, kaip tik palikti šunį – visokių situacijų būna. Bet jei pasiėmei, reikia ir auginti“, – svarsto, kodėl kai kurie atsisako šeimos draugo, vyras.

Išgelbėta tūkstančiai

Per dešimtmetį daugiau nei penkis tūkstančius beglobių nuo liūdnos lemties išgelbėjusių Gyvūnų globos draugijos vadovė Rūta Liberienė sako, kad panašią įstaigą mieste buvo įkūrusi dar 1995 metais. Tuomet Beržų gatvėje nuomotos patalpos, vėliau įsigyta sodyba Bernatonyse. Gyvūnų globa R. Liberienį užsiėmė  apie dešimtmetį. Vėliau veikla buvo nutraukta. Pasak R. Liberienės, viskas daryta savais pinigais ir savomis jėgomis – nei finansinės paramos, nei savanorių tuo metu nebuvo. Po kurio laiko mieste kilo visuotinis pasipiktinimas dėl masinio valkataujančių keturkojų migdymo. Nuspręsta vėl steigti gyvūnų globos namus ir taip keturkojus gelbėti nuo žūties.

Pradžia nebuvo lengva. Viena miesto įmonė gyvūnų laikymui dovanojo vagonėlį, kuriame labai greitai gyvūnai nebeišsiteko. Tad pradėta dairytis naujų patalpų. Taip visi keliai atvedė į Kaimiškį. Dabar, kur laikomi gyvūnai, anksčiau buvo Panevėžio pataisos namų kiaulidės. Ilgą laiką šios patalpos buvo nenaudojamos. Jas Panevėžio gyvūnų globos draugija gavo pagal panaudos sutartį.

Draugija patalpas pamažu susitvarkė ir dabar džiaugiasi gera vieta ir veikliais savanoriais, ant kurių pečių gula kasdieniai prieglaudos rūpesčiai.

R. Liberienė pastebi, kad kasmet beglobių skaičius vis auga. 2017 metais draugija rūpinosi 752 gyvūnais, o 2018 metais – jau daugiau nei 900. Dabar prieglauda jau perpildyta.

„Ištisai po kelioliką skambučių – atiduodi, atiduoti, atiduoti“, – stebisi R. Liberienė.

Priežastys įvairios, pasekmė ta pati.

R. Liberienė sako, kad kartais būna išmetama daugiau šunų, o kartais – kačių.

„Jos greičiausiai dauginasi ir valkatauja. Per metus iš vienos katės gali prisidauginti iki 200, todėl jų sparčiai daugėja. Lygiai taip pat išmeta ir šunis. Esame perpildyti“, – sako vadovė.

R. Liberienės teigimu, mieste šiuo metu veikia dar dvi gyvūnų prieglaudos, kurios taip pat pilnutėlės. Visgi, vadovės manymu, dalis žmonių sąmoningėja, ypač jaunimas.

Vis tik nemaža visuomenės dalis savo augintiniais atsikrato lengva ranka.

„Sakyčiau, kad žmonės per daug atsipalaidavę. Anksčiau bijodavo, svartydavo, kur dės šuniukus ar kačiukus, o dabar jokių problemų. Kas čia tokio, kam sterilizuoti? Pagimdys ir į prieglaudą. Serga – į prieglaudą, loja – į prieglaudą, neloja – vėl į prieglaudą. Mirė močiutė ar senelis, jų namus pasilieka, bet gyvūnus – į prieglaudą. Neatsiranda, kas galėtų priglausti“, – žmonių abejingumu stebisi R. Liberienė.

Pasak draugijos vadovės,  kone kasdien sulaukiama skambučių, kad žmogus išvyksta į užienį ir tiesiog nori palikti savo augintinį.

„Šiandien sužino, kad rytoj išvažiuoja į užsienį ir negali išsivežti gyvūno, nors dabar tą galima padaryti labai lengvai. Dar viena priežastis – gimęs vaikas: bus plaukai, bus dar kas. Reikėjo prieš tai pagalvoti, kad turėsi vaikų. Be to, vaikai turi augti šalia gyvūnų. Ir maniškiai užaugo, ir nieko nenutiko. Žmonės neatsakingi ir per daug atsipalaidavę“, – sako R. Liberienė.

Atsikrato ir brangiais

Žmonėms nebereikia ne tik kiemsargių, bet ir brangių, kainavusių ne po vieną šimtą eurų, augintinių. Pasak R. Liberienės, į prieglaudą buvo patekęs Meksikos plikasis šuo, jau kelis kartus atsikratytaegzotinėmis sfinksų veislės katėmis. Vadovės teigimu, sfinksą į prieglaudą norėjo atiduoti ir ketvirtadienį, tačiau draugija jo nepriėmė – pasiūlė naujų šeimininkų paieškoti socialinių tinklų pagalba.

„Daugiausia haskių turime. Jų kasmet atiduodamos krūvos. Žmonės perka dėl tų mėlynų gražių akyčių, o kad su jais reikia dirbti, kad jie sunkiai valdomi ir, kad  labai daug pastangų reikia įdėti, norint turėti gerą šunį, negalvoja. Paskui šunys atsiduria prieglaudoje“, – tikina R. Liberienė.

Prieglaudoje sulaukiama ir daug labradorų. R. Liberienė spėja, kad žmonės prisižiūri televizijoje, kaip šie šunys pagelbsti akliesiems ir ligoniams ir kuria nepamatuotus planus.

„Iki tol juos reikia paruošti. Tokiais žaviais labradorais negimsta. Jie ir šokinėja, ir loja, ir yra stiprūs šunys, tad galiausiai patenka pas mus“, – apgailestauja moteris.

Nuo stirnų iki žiurkių

Nepaisant to, kad kasdien tenka susidurti su žmonių abejingumu, prieglaudos veikloje apstu gražių akimirkų. R. Liberienė sako, kad per tą dešimtmetį šties įstrigo keletas neeilinių atvejų. Kartą atvažiavo žmonės paimti šuns. Geraširdžiai išsirinko vėžiu sergantį, kelis auglius turėjusį šunį, kurio dėl amžiaus ir kitų aplinkybių nebebuvo galima operuoti.

„Dar būna, kad jaunimas atvažiuoja ir klausia, kuris šuo ilgiausiai užsibuvęs, kuris labiausiai nelaimingas,turi mažai galimybių, kad kas priims. Ir paima būtent tokį“, – džiaugiasi R. Liberienė.

Nors į globos namus priimami šunys ir katės, tačiau per dešimtmetį teko globoti ir kitokių naminių augintinių ar net laukinių gyvūnų. Be to, kartais išgirstama keisčiausių pasiūlymų.

„Per tą laiką turėjome visko. Stirnų, gandrų, gulbių, antį. Turėjome begalę naminių triušių, šeškų. Dar dirbant vagonėlyje, radome dėžutėje paliktą naminę žiurkę“, – pasakoja R. Liberienė.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų