-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jei kas sumanytų tame, K. Naruševičiaus ir V. Alanto gatvių ribojamame, sklype užkasti augintinio gaišeną, anot Savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojo Dariaus Linkono, būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn už padarytą nusižengimą.
Kol mieste nėra civilizuotų gyvūnų kapinių, panevėžiečiai augintinius veža laidoti keliolika kilometrų už miesto į sparčiai besiplečiančias nelegalias tokias kapinaites.
Civilizuotų gyvūnų kapinių įrengimas Aukštaitijos sostinėje įstrigo neatsirandant, kas už Savivaldybei priimtiną kainą jas suprojektuotų.
„Savivaldybės planuose – turėti paprasčiausia segmentine tvora aptvertą kapinių sklypą, nustatytas gyvūnų laidojimo vietas – kapavietes bei vagonėlį, kuriame darbuotųsi tas kapines administruosiantis specialistas“, – kaip galėtų atrodyti gyvūnų kapinės, vardijo D. Linkonas.
Specialistų skaičiavimais, įrengti tokias kapines jau parinktame sklype galėtų kainuoti ne daugiau kaip 15 tūkstančių eurų. Tačiau konkurse suprojektuoti gyvūnų kapinėms dalyvavę specialistai vien techninio projekto parengimą įvertino daugiau nei 20 tūkstančių eurų.
„Juk tai kosminė suma! Todėl ir atsisakyta mokėti tokią nerealią kainą“, – aiškino vedėjo pavaduotojas.
Pasak D. Linkono, techninio projekto rengėjų ieškota dvejus metus. Paskutinis toks nesėkmingas konkursas vyko praėjusių metų pabaigoje.
Penkerius metus piršusi gyvūnų kapinių idėją, pagaliau išreikalavusi, kad joms būtų skirtas žemės sklypas, Panevėžio gyvūnų globos draugijos vadovė, gyvūnų prieglaudos steigėja Rūta Liberienė tvirtina, kad tokia vieta mieste labai reikalinga.
„Džiaugiuosi, kad drauge gyvendami žmonės pamilsta augintinius. Daugeliui negana juos pakasti kur pamiškėse, netgi savo pačių sklypuose. Žmonės iš tiesų nori turėti gyvūnų kapines, lankyti jas, pasibūti jose“, – kalbėjo R. Liberienė.
Ji pasakojo žinanti, kad gyvūnams gaminami karstai, kai kurie šeimininkai augintinius veža kremuoti ir laidoja urnas. Lietuvoje jų gaišenos kremuojamos Tauragės pašonėje, taip pat tokios paslaugos teikiamos kaimyninėje Latvijoje.
„Neabejoju, kad gyvūnų kapinės Panevėžyje tikrai taptų populiarios“, – patikino R. Liberienė.
Kol Panevėžyje stringa gyvūnų kapinių idėja, panevėžiečiai augintinius laidoja nelegaliose ir sparčiai besipildančiose kapinaitėse netoli Miežiškių. P. ŽIDONIO nuotr.
Kol Panevėžyje nėra įteisintų gyvūnų kapinių, augintiniai laidojami nelegaliose kapinaitėse maždaug už trijų kilometrų nuo Miežiškių. Tai vieta, kur vienoje kelio pusėje įrengtos įprastos žmonių, vadinamosios Šilelio, kapinės, o kitoje kelio pusėje laidojami gyvūnai. Neseniai šunį ten užkasusi panevėžietė Indrė pasakojo jį palaidojusi šalia prieš keletą metų į šunų rojų iškeliavusio mamos keturkojo. Abiejų šunų kapą žymi batas. Ant kapo moterys merkia gėles, važiuoja jų keisti, apravi kapavietę.
„O kur dar galėjau palaidoti, jei mieste nėra tokių kapinių? Šitos nelegalios prižiūrimos, o tai rodo, kad gyvūnų kapinės tikrai reikalingos. Nebe tie laikai, kai nugaišusius šunis ar kates pakastume bet kur ar gaišenas skandintume. Neturėti gyvūnų kapinių netgi antihumaniška“, – kategorišką nuomonę išsakė Indrė.
Šioje vietoje gyvūnai pradėti laidoti prieš keletą metų ir kapaviečių akivaizdžiai daugėja. Užrašai ant kryžių ties nedideliais kauburėliais skelbia, jog čia atgulę Nurytė, Džeris, Šeškutė, Mėja.
„Turėdami gyvūnų kapines, juose laidodami augintinius, o palaidoję lankydami jų kapus, žmonės įgaus paguodos.“
R. Zdanys
Kai kurie kapeliai pažymėti kryželiais, aptverti tvorele, papuošti gėlėmis, savotiškomis relikvijomis tapusiais palaidotų šunų žaislais, netgi matyti išdegusių žvakučių liekanų. Kai kurie antkapiai gyvūnams – tikrai įspūdingi.
Indrė pasakoja sykį šunų kapavietes lankiusi prietemoje ir išsigando jose pamatyto nemažo šuns. Geriau įsižiūrėjus paaiškėjo, kad tai tik paminklas palaidotam šuniui.
Miežiškių seniūnas Remigijus Budreika patvirtino, kad šitos kapinaitės išties plečiasi.
„Buvau ten prieš kelis mėnesius, mačiau ir kryželių, ir žvakučių, ir žaisliukų kaži kokių“, – vardijo seniūnas.
Jo teigimu, nelegalios gyvūnų kapinės yra miškų urėdijos žemėje, dėl jų R. Budreikai neteko girdėti kokių nors skundų. Paklaustas, ar pats savo gyvūną laidotų tose kapinėse, seniūnas atsakė turintis šunį, o kritusiam vietą rastų savame sklype.
Pasak klebono Romualdo Zdanio, jis niekada nepritartų gyvūnų laidojimui naudojant krikščionišką atributiką, tačiau nemato nieko blogo, jei augintinių kapavietės apsodinamos gėlėmis, ant jų deginamos žvakutės ar statomi gyvūną primenantys paminklėliai. P. ŽIDONIO nuotr.
Panevėžyje įvedęs tradiciją gyvūnų globėjo Šv. Pranciškaus dieną į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventorių sukviesti tikinčiuosius su savais augintiniais, klebonas Romualdas Zdanys pats augina šunis Princą bei Lordą ir katiną Markizą. Dvasininkas yra ir gyvūnų gelbėtojas: keliaudamas iš pakelių renkantis ir namo į Panevėžį parsivežantis, tikėtina, žmonių paliekamus šunis. Per pastaruosius metus kunigas skaičiavo pakelėse susirinkęs net penketą pamestinukų šunų, o parsivežęs išdalijo juos naujiesiems šeimininkams.
„Į gyvūnų kapinių reikalingumą visų pirma pažiūrėčiau žmogiškai. Pats augindamas šunis ir katę puikiai žinau, kaip prie gyvūnų prisirišama, jie tampa tarsi šeimos nariais. Tad suprantama, kad nugaišus šeimos nariui, labiau norisi jį laidoti nei utilizuoti“, – sako kunigas.
Jis pabrėžė, kad ir dėl kritusio gyvūno savininko emocijų, ir dėl visuomenės gerovės, švaros ir tvarkos, pagaliau, ir tausojant gamtą, daug protingiau gyvūnų gaišenas laidoti tam parinktoje vietoje, o ne kur pakliūva.
„Žinoma, niekada nepritarčiau gyvūnų laidojimui naudojant krikščionišką atributiką, kryžius. Tačiau pažymėti palaidojimo vietą pastatant kokį nors tą gyvūną primenantį paminklėlį tikrai galima“, – teigė R. Zdanys.
R. Zdanys sako nieko prieš neturintis ir dėl gyvūnų kapaviečių apsodinimo gėlėmis, žvakių deginimo ant jų. Kunigas priminė, kad žvakės deginamos ir orui gryninti, ir uodams ar musėms atbaidyti, tad jos nėra išskirtinai krikščionybės simbolis.
„O dar prisimenu vieną berniuką, kurio šuo buvo neseniai nugaišęs. Berniukas popiežiaus Pranciškaus paklausė, ar patekęs į Dangų jis sutiks savąjį šuniuką. Popiežius jam atsakė: „Manau, kad taip“, – pasakojo dvasininkas.
Jis pabrėžė, kad toks popiežiaus atsakymas anaiptol nereiškia, kad šunys prilygsta žmonėms, bet pontifiko žodžiai juk suteikė vaikui paguodos.
„Tad manau, kad ir turėdami gyvūnų kapines, juose laidodami augintinius, o palaidoję lankydami jų kapus, žmonės įgaus paguodos“, – gyvūnų kapinių reikalingumą argumentavo dvasininkas.
Kunigu tarnavęs ne vienoje pasaulio šalyje, R. Zdanys prisiminė Šveicarijoje, Ciuricho miesto parke esančias gyvūnų kapines. Tai – aptverta parko vieta, joje – gyvūnų kapavietės su užrašytais palaidotų gyvūnų vardais.
„Pačiam man savų gyvūnų laidoti dar neteko. Žinau, kad pažįstami juos laidojo sodybose ar kolektyviniuose soduose“, – sakė kunigas.
Visgi, jo nuomone, geriausia gyvūnus būtų laidoti civilizuotai, legaliai veikiančiose gyvūnų kapinėse.
