P. Židonio nuotr.

Gyventi išsivadavus iš pinklių

Gyventi išsivadavus iš pinklių

Daugelis šiandienos žmonių yra patekę į pinkles, sako Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonas Kęstutis Palepšys. Tos pinklės – nuolatinis skubėjimas, lėkimas, sumaištis, išorinis ir vidinis triukšmas, kai nebėra ramybės. Pats kunigas stengiasi atitolti nuo dabartinio, prieškalėdinio, o ir viso gyvenimo triukšmo ir kviečia tai padaryti visus.

– Kunige Kęstuti, kas jums yra Kalėdos? Kaip jas švenčiate? Gal jūsų gyvenime būta ypatingų, nepamirštamų Kalėdų?

– Man Kalėdos – tai Dievo įsikūnijimo paslapties šventimas – Dievas tampa žmogumi. Žinia, įsimintiniausios Kalėdos vaikystėje, o augau tuo metu, kai jas švęsti būdavo draudžiama. Tad šeimos švęsdavo paslapčiomis.

Man ypač įstrigo Kalėdų išvakarės, Kūčių vakarienė. Menu, lauke sniegas, o namuose šilta, gera, tėvai triūsia ruošdamiesi Kūčiomis, o aš ir trys mano sesutės puošiame eglutę. Puošdavome ją būtinai Kūčių dieną, ne anksčiau.

Įsiminė ir dar vienerios Kūčios, kai aš, Zarasų rajono Salako parapijos klebonas, pirmą kartą gyvenime prie Kūčių stalo sėdausi vienas. Tiek buvo darbo, kad nebeužteko laiko nuvykti pas artimuosius. Tačiau vienišas tikrai nesijaučiau. Kaip tik tyloje jutau ypač artimą ryšį su Dievu ir man buvo gera.

Ir dar buvo labai įsimintinos Kalėdos praėjusiais metais, čia, Panevėžyje.

Kadangi esu Panevėžio pataisos namų kapelionas, pirmąją Kalėdų dieną lankiau nuteistąsias, aukojau šv. Mišias, bendravau su jomis. Tuomet ir pagalvojau: kaip tik dabar šeimos sėdasi prie stalo, namuose ramybė, o aš esu čia, tačiau aiškiai supratau, kad būtent čia labiausiai reikalinga dieviška šviesa, Jo gailestingumas, o aš esu pašauktas tai liudyti.

– Gal jūs, kunigas, švęsti Kalėdas mokate kaip nors ypatingai?

– Kiek menu, visur, kur tik atlikau kunigo tarnystę – pirmojoje kunigavimo vietoje Rokiškyje, po to Pasvalyje, vėliau jau minėtame Salake, Utenoje, ir galiausiai čia, Panevėžyje, manoji tarnystė buvo ir tebėra susijusi su patarnavimu žmonėms, gyvenantiems globos namuose.

Esu A. Bandzos socialinių paslaugų namų kapelionas. Bendraudamas su jų gyventojais ir Kūčių dieną, o ir šiaip kitomis dienomis, pagalvoju apie tai, koks nuostabus, nenuspėjamas ir šitiek daug iššūkių persmelktas kiekvieno žmogaus gyvenimas ir kaip toli gražu ne visi geba tai įvertinti, atrasti kuo džiaugtis.

Mane globos namų gyventojų patirtis moko suprasti, kokia brangi kiekviena diena, kokia neįkainojama kiekviena patirtis ir kiek daug esu apdovanotas.

– Ne vienoje bažnyčioje per pamokslus girdžiu minint laiko ženklus. Kokius jūs, kunige, įžvelgiate šio meto ženklus?

– Man akivaizdus pastarųjų metų ženklas – pasaulinė pandemija.

Tikiu, kad būtent taip Dievas bando prakalbinti žmones pasakydamas, koks trapus gyvenimas. Drauge primenama žmonėms, kad jie nėra visagaliai. Jokia ne paslaptis, daugelis žinome, kad kuo geriau gyvenama, tuo labiau menksta dvasingumas. Taip įvyksta, nes pradedama manyti, kad tiek daug visko užgyvenęs ir patyręs, susikūręs gerovę, galiu viską. Bet štai pats gyvenimas, žmonijos istorija liudija, kad neišvengiamai ateina išbandymo valanda.

O kaip dar vieną laiko ženklą galėčiau įvardyti onkologines ligas. Jomis suserga vis jaunesni žmonės. Nesyk esu girdėjęs tokio ligonio klausimą, už ką man ši liga ir tokia kančia? Esu linkęs atsakyti, kad ši liga yra visgi paslaptis ir gali būti neapsakomos Dievo išminties ženklas. Mano supratimu, ligas lemia visapusiškos harmonijos stoka.

Nebūtinai harmonijos trūksta pačiam ligoniui, susergama ir dėl jos nebuvimo visuomenėje, pačiame pasaulyje, juk vienaip ar kitaip esame vieni su kitais susiję.

– Po pandemijos seka mūsų kaimynystėje įžiebtas karas. Ar jaučiate, kunige Kęstuti, kad abi šios nelaimės keičia žmonių širdis, kurias šie jums, kunigams, atveria?

– Nepastebėjau aiškaus pasikeitimo žmonių širdyse, nors pandemijos pasėta baimė niekur nedingo, o karas ją dar labiau sustiprino.

Visgi sakyčiau, kad žmonės nors šiek tiek įvertino savo būties trapumą ir priklausomumą nuo susiklosčiusių aplinkybių.

Dar ir dabar bijodami užsikrėsti žmonės įpratę prie patogumo šv. Mišias stebėti nuotoliniu būdu: per televizorių, radiją, internetą. O tai ir nėra visavertis dalyvavimas apeigose. Tai panašu kaip vyras žmoną ar mama vaikus matytų vien ekranuose. Žmonėms vienam su kitu, taip pat ir su Dievu reikalingas gyvas bendravimas, taip pat visiems mums reikalinga bendruomenė.

Žinia, kad į karą Ukrainoje žmonės žvelgia kaip į didžiulę neteisybę, girdžiu klausimus, kodėl Dievas leidžia taip kentėti nekaltiems ukrainiečiams.

Į tai atsakau, kad pasaulyje ir be šio karo labai daug neteisybės, apgaulės, žmonių išnaudojimo, tad gali būti, kad nekaltų žmonių auka tampa savotiška atsvara tai neteisybei.

Beje, karas taip pat yra laiko ženklas, turintis padėti žmonėms suvokti, kad kare nėra laiminčiųjų, nes ir kenčia, ir pralaimi visi. Suvokti turime taikaus sugyvenimo svarbą.

– Kokią svarbiausią žinią jums norėtųsi perduoti žmonėms, laukiantiems Kalėdų?

– Žinia tokia, kad turime būti jautresni ir savo vidiniam balsui, ir kitam žmogui.

Turime daugiau dėmesio skirti dvasiniams dalykams, Dievo valios ir Jo nustatytos tvarkos pažinimui.

Raktinis mano žinios žodis būtų – pasistengti suprasti vieniems kitus.

Šiaip mes linkę vienus labai greitai pasmerkti, kitus pateisinti, dar kitiems – pataikauti.

O pabandykime žmones suprasti, tai yra įžvelkime žmogiškame trapume žmogaus kilnumą, didingumą ir tuomet visai kitaip atrodys klaidos, suklupimai, silpnybės ir, žinoma, kilnūs, geri darbai.

Žinoma, tokį supratimą tenka ugdytis, tai nėra savaiminis dalykas. Adventas tam puikiausiai tinkamas laikas.

P. Židonio nuotr.

– Ką, kunige, darydami ir ko nedarydami žmonės labiausiai skriaudžia save laukdami Kalėdų, o ir apskritai per gyvenimą?

– Ir prieš Kalėdas, o ir apskritai gyvenime daugelis žmonių yra patekę į savotiškas pinkles.

Tos pinklės – tai materialinių vertybių sureikšminimas, skuba, lėkimas, sumaištis, išorinis ir vidinis triukšmas, kai nebėra gyvenimo poreikių pusiausvyros.

Toks prieškalėdinis triukšmas – ir miestų eglių įžiebimas, ir prieškalėdiniai darboviečių vakarėliai, ir dovanų paieškos.

Nedrįsdami, o dažnai ir negebėdami stabtelti, pabūti tyloje, ramybėje, įsiklausyti į vidinį balsą, prarandame Kalėdų žinios esmę ir taip nuskriaudžiame save.

Gali būti, kad pavargę nuo tokio karštligiško šventimo žmonės ims keistis, vis daugiau dėmesio pradės kreipti dvasiniams dalykams. O gal ir ne.

– Suskaičiavau, kad Panevėžys – penktoji jūsų kunigystės vieta. Ar galėtumėte įvardyti, kuo išskirtinis šis miestas? Gal jau spėjote Aukštaitijos sostinėje patirti kokių nuotykių?

– Negalėčiau įvardyti ryškių panevėžiečių išskirtinumų, nebent kaip vieną įvardinčiau sveiką reiklumą.

O štai pats šiame mieste esu patyręs vieną įvykį, kurį net nežinau kaip tiksliau pavadinti, ar nuotykiu, ar nesusipratimu.

Šiais metais per Didįjį šeštadienį prieš Velykas turėjau palydėti mirusįjį į kapines. Dėl daugybės priešvelykinių darbų ar išsiblaškymo tiesiog pamiršau, kad turiu vykti į laidojimo namus ir atlikti laidotuvių apeigas.

Negana to, kad į jas nuvažiavau paragintas – kai laidotuvių dalyviai nesulaukę kunigo ėmė manęs ieškoti telefonu, iš laidojimo namų išlydėjus velionį susipainiojau ir nuvykau ne į tas kapines.

Aš laidotuvių dalyvių laukiau prie Šilaičių kapinių, jie manęs – prie Kristaus Karaliaus katedros kapinių. Žodžiu, įvyko didžiulė klaida.

Nors tai nutiko vienintelį kartą per mano dvidešimties metų kunigystės tarnystę, tačiau puikiai suprantu, kaip mirusiojo artimieji tąsyk jautėsi. Dar kartą nuoširdžiai atsiprašau.

– Ką jums reiškia kunigystė? Jei jaunuolis klaustų, ar būti kunigu, į ką kreiptumėt jo dėmesį?

– Jaunuoliui patarčiau klausytis vidinio balso. Gali norėti būti kunigu, bet jei nesi pašauktas juo būti – nieko neišeis. O jei ir esi pašauktas, bet į pašaukimą neatsiliepi – ir vėl nieko gera. Taigi, reikia klausytis širdies, pabandyti išgirsti Dievo kvietimą į kunigystės pašaukimą.

Kai manęs klausia, kas yra pašaukimas, paaiškinu, kad yra tai, ko negali nedaryti.

Aš net nesvajojau apie kunigystę.

Mokykloje labai norėjau būti profesionaliu futbolininku, man norėjosi be atvangos žaisti futbolą. Baigęs devynias klases įstojau į tuometį Utenos politechnikumą, jį baigiau. Tuomet buvau pašauktas į kariuomenę, beje, tarnavau Panevėžyje.

Tarnyba kariuomenėje labai daug padėjo suprasti, ką iš tiesų noriu gyvenime veikti.

Įsiklausęs į savo širdies nuostatas, supratau, kad esu pašauktas būti kunigu, tarnauti žmonėms ir vykdyti Dievo valią.
Kad tapčiau kunigu, studijavau septynerius metus: ketverius Kaune, kitus trejus – Vokietijoje, Erfurte. Per tą laiką kone pusė jaunuolių, studijavusių su manimi, supratę, kad kunigystė – ne jų pašaukimas, metė studijas. O manęs niekada nebuvo apėmusios panašios abejonės.

Ir štai – aš kunigas.

Tiesa, kuo vyresnis tampu, vis labiau suvokiu, kad kunigystė yra ir džiaugsmas, ir atsakomybė, ir nemaža auka.
Tapęs kunigu, turi vis labiau pamiršti save, nes tarnauji kitiems. Kunigo tarnystė, trumpai tariant, – padėti žmonėms atrasti Dievą, vis geriau Jį pažinti ir išlikti Jo artumoje.

– Kaip pasirenkate, apie ką kalbėti per pamokslus? Ruošiatės jiems ar turit sukaupęs pakankamai ir žinių, ir patirties, tad tereikia jomis pasidalyti?

– Pamokslams temą dažniausiai diktuoja liturginiai dienos ir švenčių Šventojo Rašto skaitiniai, kartais šventinės progos. Ruošiuosi jiems naudodamas sukauptas mintis iš skaitytų knygų, taip pat peržvelgiu socialinius tinklus, o kartais dalijuosi ir savąja tikėjimo patirtimi.

– Ko žmonės nori iš kunigų? Gal nori neįmanomo?

– Iš kunigų žmonės nori, sakyčiau, įvairiausių dalykų. Vieniems reikia tik religinių paslaugų, kitiems paprasčiausio žmogiško supratimo, išklausymo, dar kitiems dvasinio palydėjimo, o kartais ir patarimo ar tikėjimo tiesų paaiškinimo, patikslinimo. Dar kartais nori, kad kunigas išspręstų jų gyvenimo problemas. Kunigas tikrai ne viską gali padaryti, tačiau bent išklausyti, pasimelsti ar palaiminti tikrai stengiuosi visada.

– Kokie jūsų paties pomėgiai? Ką veikiate laisvalaikiu, jei jo turite?

– Vyskupo paskirtam į Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą laisvalaikio beveik nebeliko.

Bet kai jo atrandu, stengiuosi paskaityti knygą, sportuoti.

Nuo ketvirtos klasės aktyviai žaidžiau futbolą. Dabar jau dažniau pats žiūriu į žaidžiančius, tačiau kartais pažaidžiu ir pats.

Man futbolas – ir iškrova, ir malonumas, ir poilsis, ir reikalingas fizinis krūvis.

Beje, futbolą vadinu genialiu ir intelektualiu žaidimu, kai iš anksto privalai skaityti žaidimą, labai greitai įvertinti situaciją ir gebėti priimti atitinkamus sprendimus.

– Jums tapus Katedros klebonu, šventovė pasidengė pastoliais, matyti, kad kibote į jos remonto darbus. Kas jau padaryta, ką dar reikia padaryti?

– Po ketverių metų švęsime Panevėžio vyskupijos jubiliejų, taigi, pagrindinė vyskupijos šventovė ruošiama jam.
Baigtas dengti stogas, atnaujintas bokštas, nušlifuotos grindys ir perdažyta zakristija.

Ateityje planuojama keisti katedros langus, perdažyti išorės sienas ir pakeisti šventoriaus takus.

– Tikintieji ateina ne tik į šv. Mišias, vyksta ir kitoks dvasinis parapijos augimas, organizuojama ir būrelių veikla. Kokia ji?

– Veikla įvairi. Renkasi vyrų maldos grupė, vyksta „Tikėjimo ir šviesos“ neįgaliųjų bendruomenės susitikimai, taip pat anoniminių alkoholikų bei anoniminių lošėjų susitikimai, „Motinos maldoje“ maldos grupė, renkasi sergantieji onkologinėmis ligomis pasimelsti vieni už kitus, Gyvojo Rožinio draugijos veikla. Vyksta vaikų ir suaugusiųjų katechezės.

– Koks būtų jūsų kalėdinis linkėjimas?

– Kad daugiau dėmesio bei rūpesčio skirtume kitiems žmonėms ir kad labiau rūpintumės dvasiniais dalykais.

Ačiū už pokalbį.

Komentarai

  • „Dar ir dabar bijodami užsikrėsti žmonės įpratę prie patogumo šv. Mišias stebėti nuotoliniu būdu: per televizorių, radiją, internetą.“ O kas pasikeitė? Kad politikai (ne medikai), kuriems nusispjauti į mažutėlių sveikatą, atšaukė pandemiją? Pinigėliai, mamona…Pvz. šiandienos statistika: 399 užsikrėtimo atvejai, 5 žmonės mirė (nors žiniasklaida rašo 0). Dievas duoda gyvenimą ne tam, kad spjovę į visus pavojus kvailai ir beprasmiškai jį prarastume, Gyvenimas didžiausia vertybė, nes nuo tų kelių dešimčių metų priklauso mūsų amžinybė. Gyvybę už draugus atiduoti, o ne dėl neišmanymo ar puikybės… Dažnai mes tiesiog gundome Dievą manydami, kad jei jau aš tikintis, tai Dievas privalo mane apsaugoti nuo ligos ir kitų nelaimių. Saugokis ir kitus saugok, ir Dievas padės, dirbk Dievo ir žmonių labui ir Dievas padės. Melskime Viešpatį, kad atitrauktų nuo pasaulio tas ligų ir karo, ir velnio siautėjimo stichijas, gal pasigailės… Džiaugsmo Kalėdose!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų