Gyvenimo variklis – noras padėti

Gyvenimo variklis – noras padėti

 

Svetimo skausmo nebūna – taip būtų galima pasakyti apie paramediką ir gyvūnų globos draugijos savanorį Justiną Stašį. 30-metis panevėžietis šiuo metu vadovauja Akmenės rajono greitosios medicinos pagalbos centrui, o savaitgaliais skuba į savo antruosius namus – gyvūnų prieglaudą Panevėžio rajone, Kaimiškyje.

Jaunas vyras atviras – savęs neįsivaizduoja niekur kitur, tačiau pavadintas herojumi tokio titulo kratosi. Pasak Justino, jis tiesiog daro tai, kas suteikia gyvenimui prasmę.

J. Stašys – įkvepiantis pavyzdys, kad nieko nėra neįmanomo, kai drąsiai sieki tikslų. Prieš kiek daugiau nei šešerius metus Justinas bičiuliams ir draugams prasitarė trokštantis vairuoti greitosios pagalbos automobilį. Ambicingas vaikinas per gana trumpą laiką svajonę įgyvendino su kaupu. Baigęs mokslus tapo paramediku, o prieš pusmetį – ir greitosios pagalbos centro vadovu.

J. Stašys atviras – paramediko darbas nebuvo jo vaikystės svajonių profesija. Viskas apsivertė per vieną dieną, kai poilsiaudamas Berčiūnuose prie upės atsitiktinai tapo tragiškos nelaimės liudininku. Tąkart vanduo pasiglemžė vos keturiolikos metų berniuko gyvybę. Nors žaibišku greičiu atvykusiems greitosios medikams ir nepavyko per ilgai vandenyje išbuvusio vaiko atgaivinti, Justiną pakerėjo begalinis jų atsidavimas darbui.

„Mačiau greitosios medikų darbą iš labai arti. Nors jau buvo per vėlu ir berniuko nepavyko atgaivinti, mane be galo sužavėjo paramedikų pastangos, kiek jie atidavė savęs. Supratau, kad noriu būti vienas iš jų“, – atviravo J. Stašys.

Panevėžietis puikiai suvokė, kad geru paramediku be mokslų ir patirties nebūsiantis, todėl nuvykęs į Panevėžio rajono greitosios pagalbos skyrių pasiprašė vairuotojo darbo, o po to sekė ir mokslai. Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centre įgijo paramediko kvalifikaciją, o Šiaulių universitete – viešojo valdymo magistro laipsnį. Justino teigimu, šiame darbe svarbu tobulėti ir augti, todėl stengiasi dalyvauti paramedikų varžybose, iš kurių ne kartą grįžo su apdovanojimais. Nuo pirminės grandies, kaip ji gebės stabilizuoti žmogaus būklę ir nugabenti iki ligoninės, pasak J. Stašio, didele dalimi priklauso paciento sveikata ir gyvybė.

„Paramediko darbas man labai patiko, čia atradau save. Visada laukdavau sunkiausių iškvietimų, bet tikrai ne dėl to, kad žmogui linkėčiau blogo. Mane visuomet traukė skubioji pagalba. Žinoma, viskas Aukščiausiojo rankose, bet tarp Aukščiausiojo ir ligonio atsiranda medikas“, – sako vaikinas.

Atsitiktinai pamatęs, kaip paramedikų komanda gaivina iš vandens ištrauktą vaiką, J. Stašys apsisprendė tapti greitosios pagalbos automobilio vairuotoju, o vėliau ir paramediku.

Važiuoja į mėsmalę

Justino darbo pradžia greitojoje pažymėta savotišku krikštu. Pirmasis jo, kaip paramediko, iškvietimas baigėsi nesėkmingai – žmogui jau niekuo nebuvo galima padėti. Vėliau sekė ir dar viena skaudi nelaimė – prie Paliūniškio apvirtus ir nuskriejus aukštyn ratais visureigiui, automobilyje liko įkalinti trys žmonės. Gausiai gelbėtojų komandai pavyko atgaivinti tik vieną.

„Atvykus vaizdas buvo siaubingas – iš automobilio belikusi laužo krūva, viskas rūksta, viduje – trys žmonės. Patys išdaužėme stiklą ir ištraukėme vieną. Jį pavyko atgaivinti. Kiti du jau buvo mirę“, – pamena pašnekovas.

Nors tokie vaizdai negali nesukrėsti, Justinas tikina, kad naktiniai košmarai jo nekankina. Blogų emocijų į namus stengiasi nesinešti, vis dėlto ne visada pavyksta, ypač kai žūsta ar miršta vaikai.

„Nors žvakučių nedegame, bet tokiais skaudžiais atvejais po iškvietimo tenka prašyti kolegų bent pusvalandžio pertraukos, kad galėtum nurimti ir susidėlioti mintis. Visą likusį budėjimą mąstai, ar viską padarei, ką kitą kartą galbūt darytum kitaip. Toks jau mūsų darbas“, – pasakojo J. Stašys.

Pasak paramediko, pasitaiko budėjimų, kai atidirbęs visą parą tiesiog su visais drabužiais sminga į lovą – nuovargis paima viršų. Ypač darbo padaugėja vasarą, kai žmonės daugiau keliauja, atostogauja – tuomet tenka gelbėti vabzdžių sukandžiotus ir anafilaksinį šoką patyrusius poilsiautojus, gaivinti skenduolius ar įvairių traumų patyrusius atostogautojus.

„Panevėžio rajono greitojoje būna labai daug iškvietimų į eismo įvykius: aplink Panevėžį veda garsioji „Via Baltica“, kur greičiai itin dideli, todėl ir avarijų pasekmės labai skaudžios. Kaip mes sakydavome, važiuojame į mėsmalę“, – kalba J. Stašys.

Gyvas krovinys

Vietoje ilgai nenustygstantis Justinas jau nuo rugsėjo Panevėžio rajono greitosios pagalbos skyrių iškeitė į Akmenės rajono. Tik čia jaunas vyras dirba jau ne paramediku, o vadovu. Anot pašnekovo, kai pradedi dirbti nuo žemiausios grandies, matai ne tik geras, bet ne tokias geras šio darbo puses ar sistemos spragas.

„Kai esi tik eilinis medikas, nieko padaryti negali, bet kai tampi vadovu, jau gali kažką keisti, ką dabar ir darau“, – sako J. Stašys.

Naująją Akmenę pasirinko visiškai atsitiktinai – nuolat peržiūrėdavo visus darbo skelbimus, o aptikęs konkursą eiti Akmenės rajono greitosios pagalbos centro vadovo pareigas ilgai nedvejojo. Nors dirba ir darbo dienomis gyvena Naujojoje Akmenėje, Justinas save laiko panevėžiečiu – kiekvieną penktadienio vakarą skuba į gimtąjį miestą. Čia ir jo šeima, ir gyvūnų prieglauda, kurią Justinas vaidina antraisiais namais.

Jau dešimt metų didelė dalis jo gyvenimo sukasi apie beglobius, kenčiančius ir skriaudžiamus keturkojus. Per Rūtos Liberienės įkurtos gyvūnų globos draugijos veiklos metus būta daugybės savanorių, tačiau nemažai jų jau po kelių dienų išsilakstydavo. O Justinas taip ir liko. Kartą jis vedžiojo šunį netoli savo namų Stetiškiuose ir pamatė vyriškį, bulvių maiše tempiantį gyvą krovinį į šalia esantį gyvūnų karantino centrą. Ten atsidūrusių keturkojų laukė mirtis – juos tiesiog utilizuodavo, nepaisant, kad tai buvo visiškai sveiki jauni šunys ar katės. Ir tik R. Liberienei įsteigus gyvybės vagonėlį, tokiems nelaimėliams sužibo viltis išgyventi ir galbūt net rasti juos mylinčius šeimininkus. Iš vyriškio atėmus myriop pasmerktą augintinį, prasidėjo jau dešimtmetį trunkanti Justino kova už tuos, kurie negali patys apsiginti nuo brutalaus žmogaus rankos.

„Rūta buvo visa ko pradininkė, o aš tik papildinys. Atrodo, tarsi Rūtą būčiau pažinojęs visą gyvenimą – kartais net mūsų mintys ir mąstymas vienodas“, – šypsosi J. Stašys.

Nuo rugsėjo J. Stašys vadovauja Akmenės rajono greitosios medicinos pagalbos centrui, tačiau kiekvieną savaitgalį grįžta, kaip pats sako, į antruosius savo namus – Panevėžio gyvūnų draugijos prieglaudą.

Laikosi iš geradarių

Savanorio teigimu, R. Liberienė jau buvo pramynusi kelius, kad gyvūnų globos draugijos prieglauda atsirastų Kaimiškyje, tačiau ten viskas buvo be galo apleista – trūko ne tik darbo rankų, bet ir pinigų. Būdavo dienų, kai net patys savanoriai iš savo kišenės pirkdavo keturkojams ėdesio ar juos gydydavo. Dabar didelę dalį beglobiams skirto pašaro suaukoja neabejingi panevėžiečiai, tačiau lėšų trūksta keturkojams gydyti, infrastruktūrai gerinti. Justino teigimu, Panevėžys per mažas miestas, kad prieglaudai pavyktų išgyventi iš tų dviejų procentų gyventojų pajamų mokesčio. Palyginti su Vilniumi ar Kaunu, prižiūrimų beglobių gyvūnų skaičius panašus, o gaunami pinigai – dešimt kartų mažesni.

„Be gerų žmonių ir įmonių pagalbos vargu ar būtume tiek padarę. Visai neseniai įrengėme vonios kambarį, kad ne tik savanoriai turėtų kur rankas nusiplauti, bet ir galėtume maudyti keturkojus. Visa tai kainuotų ne mažiau kaip tris tūkstančius eurų, tačiau mums kainavo vos tris šimtus – įmonės paaukojo reikalingų medžiagų, o darbas mano. Tenka daug dirbti, kad rastume rėmėjų, daug įtikinėti, aiškinti, kol tavimi patiki“, – pasakojo J. Stašys.

Jis džiaugiasi, kad bent Panevėžyje per dešimtmetį pavyko išspręsti valkataujančių beglobių gyvūnų problemą – benamiai gyvena prieglaudoje arba jau iškeliavo į naujus namus. Tačiau teritorija kasmet tik plečiasi – į Kaimiškį atkeliauja keturkojai iš visos apskrities – Biržų, Kupiškio, Pasvalio, o dabar priimami gyvūnai ir iš Anykščių rajono.

Gyvenimas prie būdos

Pasak savanorio, per dieną draugija sulaukia apie penkiasdešimt skambučių, o per pilnatį telefonas net kaista. Didžioji dalis skambinusiųjų, kaip sako Justinas, reketininkai, bandantys sugraudinti istorijomis, kad neturi pinigų katės sterilizacijai, o šioji atsivedė visą būrį palikuonių. Jeigu savanoriai nepaimsiantys visos šeimynos, ji atsidurs gatvėje. Deja, kartais tai nebūna tik grasinimai – ne taip seniai praeiviai iš upės ištraukė maišelį su šunyčiais. Taip pat labai dažni atvejai, kai gyventojai praneša apie kaimo vietovėse kankinamus šunis – vos kelių mėnesių keturkojus pririša grandinėmis prie būdų ir per porą metų tos tiesiog įauga į odą, dėl ko augintiniai priversti kęsti didžiules kančias.

„Koks buvo antkaklis keturių mėnesių šuneliui, toks ir liko jam suaugus, todėl jau įaugęs į mėsą ir supūliavęs. Kvapas toks, kad priėjus arčiau pasidaro bloga. Paklausus žmogaus, kodėl taip elgiasi, juk pats užuodžia tą baisią smarvę ir mato, kaip gyvūnai kankinasi, teisinasi, kad čia viskas gerai. Kai kurie išmeta savo ką tik gimusius vaikus, tai ką kalbėti apie keturkojus“, – atsidūsta J. Stašys.

Jis pastebi, jog kaimo vietovėse vis dar gajus požiūris, kad šuns vieta – tik prie būdos. Todėl net prieglaudinukų, jeigu tik sužino, kad bus rišami prie būdos, neatiduoda. Tačiau džiaugiasi, kad mąstymas po truputį keičiasi. Savanoriai visuomet domisi, kaip bus auginamas keturkojis, netgi nuvyksta aplankyti buvusio įnamio.

„Stengiamės gyvūnus atiduoti tik į geras rankas. Per tą laiką, kol dirbu prieglaudoje, kažkaip išmokau žmogų „nuskenuoti“, tiesiog pajunti, ar mylės tą šunelį, ar ne. Jeigu matai, kad kažkas ne taip, tiesiog sakai, kad šuo jau rezervuotas, ar kažką kita sugalvoji“, – šypsosi savanoris.

Savotiška sekta

Justino teigimu, paramediko ir savanorio darbas su gyvūnais – labai panašus. Ne tik tuo, kad reikalinga skubi pagalba, bet ir tuo, kad pagalbos prašymai nenutrūksta net naktį. Daugeliui vis dar atrodo, kad gyvūnų globos draugija išlaikoma iš visų mokesčių mokėtojų pinigų, tad jos darbuotojai privalantys reaguoti į kiekvieną skambutį čia ir dabar. Tačiau iš tiesų draugijos veikla laikosi tik ant aktyvių savanorių pečių.

„Anksčiau tokios stiprios savanorių komandos neturėjome, pasikeisdami su Rūta važiuodavome maitinti šunelių ir valyti jų voljerų, gydyti, bet dabar, kai yra gera komanda, kuria galima pasitikėti, viskas daug paprasčiau. Švelniai tariant, tai sekta – kai į ją įsitrauki, ji nebepaleidžia“, – juokiasi J. Stašys.

Paklaustas, ar per darbus ir įvairias veiklas lieka laiko sau ir šeimai, ypač dar tik antrus metukus einančiai dukrelei, Justinas šypteli, kad stengiasi nieko nenuskriausti. Šeima jau priprato prie tokios jo veiklos ir dažniausiai vyksta kartu. Maža to, Justinas yra ir šlagerių karaliaus Kastyčio Kerbedžio gerbėjų klubo įkūrėjas.

„Didžiausias atsipalaidavimas nuo darbų ir yra gyvūnų prieglaudoje. Kai reikia nupjauti du hektarus žolės, galva nuo bet kokių slogių minčių išsivėdina. O darbai prieglaudoje niekada nesibaigia“, – šypsosi J. Stašys.

Komentarai

  • ❤️

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų