-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nepaisant to, su nešuliais, didelėje baimėje dėl anūkų ir proanūkių, kuriuos stengėsi išgelbėti nuo karo Ukrainoje, jai teko nueiti daugybę kilometrų.
Po baisių išbandymų atsiradusi galimybė nusiprausti po dušu Liubovei prilygo apsilankymui rojuje.
„Su vyru pasistatėme namą, išsikasėm šulinį, užveisėme vaisių sodą. Užauginome vaikus, sulaukiau proanūkių. Tvirtai tikėjau, kad mano senatvė bus rami, žiemomis sėdėsiu prie rusenančio židinio, pavasarį džiaugsiuosi žydinčiu sodu, rudenį skinsiu jo vaisius, būsiu su šeima. Tačiau įkopusi į aštuntą dešimtį viso to netekau. Gyvenu svetimoje šalyje, svetimuose namuose, klausausi man svetimos kalbos“, – pasakoja nuo karo į Panevėžį pabėgusi ukrainietė Liubovė Frič.
Nedaug trūko, kad bėgdama iš bombarduojamos ir apšaudomos gimtinės Mariupolio ji būtų išgabenta į Rusijos gilumą. Užpuolikų agentai viliojo ten vykti. O pasiekti Lietuvą senjorei padėjo Kanadoje gyvenantys Liubovės giminaičiai.
„Nesiverčia liežuvis net Ukrainos užpuolikams palinkėti tokio skausmo, kokį patyriau aš ir kartu bėgusi anūkė Kristina, dvi jos dukrelės ir dar vienas anūkas, Kristinos pusbrolis“, – sako L. Frič.
Ši nedidukė ligų kamuojama moteris paeiti gali tik pasiremdama lazdele, nuolat vartoja vaistus. Nepaisant to, su nešuliais, didelėje baimėje dėl mažamečių, kuriuos stengėsi išgelbėti nuo karo, jai teko nueiti daugybę kilometrų.
Per sprogdinimus – gyventi rūsiuose, per apšaudymus nakvoti vonios kambaryje, badauti ir jai, ir vaikams. Po tokių išbandymų atsiradusi galimybė nusiprausti po dušu Liubovei prilygo apsilankymui rojuje.
Bėgdama iš Mariupolio, be pačiuptų dokumentų, keleto šiltesnių drabužių, Liubovė įsimetė ir storoką bloknotą. Dabar jis pilnas primargintas įvairių produktų pavadinimų. Ukrainietiškų žodžių, reiškiančių silkė, bulvė, dešrytė, kopūstas, duona, prirašyta dešimtys puslapių. Juos rašė mažosios proanūkės ir anūkas, kai šeima bėgo nuo karo.
„Vaikai buvo tokie alkani, kad apie saldainius, pyragaičius ar sausainius nebedrįso svajoti. Jų svajonėse buvo duona. Jie sugalvojo į tą bloknotą rašyti savo svajones, tą ir darė“, – apsipildama ašaromis pasakojo L. Frič.
Anot jos, baisiausia karo dalis ir yra badaujantys vaikai.
Kai tarėmės dėl pokalbio, ši moteris sakė galinti kalbėti apie viską, išskyrus tai, ką išgyveno 2022 metų vasario 24-ąją rusų kariuomenei užpuolus Ukrainą.
Tačiau susitikus L. Frič tik ir tekalbėjo apie tai, kaip buvo priversta palikti okupantų niokojamą Mariupolį.
„Karo nuotaikų Mariupolyje būta, tačiau tikrai nesitikėjau, kad jis prasidės. Anūkė Kristina iki karo dainavo Mariupolio naktiniame bare. Lemtingąją praeitų metų vasario 24-osios naktį grįžusi namo ji man pasakė, kad bare pokyliavo rusų kareiviai. Maniau, jei švenčia, tikrai nepuls. Bet pusę penkių nakties išgirdome pirmą sprogimą, po jo pasipylė kiti“, – pirmas karo akimirkas mena L. Frič.
Bet nors sproginėjo bombos, Liubovė teigė suvokusi, kad pagrindinė jos pareiga – pamaitinti vaikus.
„Pirmąjį karo rytą į orkaitę pašoviau kepti naminės duonos kepalą, išviriau sriubos, prikepiau kotletų, ėmiau kviesti visus valgyti. Bet Kristina ėmė šaukti: „Močiute, kokie dar valgiai. Bėkim greičiau“, – mena Liubovė.
Anūkė sugriebė vaikų drabužius, čiupo dokumentus, o Liubovė į krepšį įsimetė ką tik iškeptus kotletus, griebė nuolatine jos senatvės palydove tapusią lazdelę. Jau vėliau, kai badavo ir ji, ir vaikai, visi prisiminė orkaitėje paliktą nebaigtą kepti duoną, prisiminė ir paliktą ką tik išvirtą frikadelių sriubą.
Pirmas jų sustojimas – bičiulės namai Mariupolio centre.
„Vaikai buvo tokie alkani, kad apie saldainius, pyragaičius ar sausainius nebedrįso svajoti. Jų svajonėse buvo duona. Jie sugalvojo į bloknotą rašyti savo svajones, tą ir darė.“
L. Frič
Iš savų namų Liubovei teko bėgti pirmiausia todėl, kad jie – pačioje Azovo jūros pakrantėje, nuo miesto atskirti upės ir tilto. Susprogdinus tiltą, šios vietos žmonės liko visai atskirti nuo pasaulio. L. Frič sako, kad dabar jų su vyru statytas namas apgriautas, o netoliese stovėję jos tėviškės namai sulyginti su žeme.
„Bet aš svajoju, kaip dar grįšiu namo, kiek pajėgsiu, remontuosiu, o tada vėl būsiu savo namų šeimininkė“, – viliasi į aštuntą dešimtį įkopusi moteris.
Pabėgus iš savųjų namų ir apsigyvenus daugiabutyje, daug laiko Liubovė ir jos artimieji leido šaltame rūsyje, ten ir miegota.
Kartais šeima miegodavo vonios kambaryje. Ten atrodė saugiausia – kulkos laukujų bei vonios kambario sienų vienu metu neprakerta. Pirmomis karo dienomis šeima suskubo prisipirkti kuo daugiau maisto produktų.
Pasak L. Frič, jokių konservų jau nebebuvo, teko tenkintis kruopomis, miltais, makaronais. Parduotuvėse nebeliko ir duonos.
„Dar spėjau nusipirkti kelis duonos kepaliukus, tai juos smulkiai supjausčiau, sudžiovinau, o džiovinta duona vaikams tapo skaniausiu maistu. Jos norėdavo labiausiai“, – pasakoja Liubovė.
Jos anūkė rūpinosi, kaip šeimą iš bombarduojamo Mariupolio išvežti traukiniu – automobilių keliai buvo apšaudomi. Tačiau labai greitai išgirdo, kad netoliese esantis geležinkelio mazgas irgi subombarduotas, taigi, kelias išvykti užkirstas.
„Ir taip mes su vaikais apšaudytame daugiabutyje praleidome 42 dienas. Šalom, badavom, kentėm“, – kalbant iš L. Frič akių pasipila ašaros.
Ištrūkti iš Mariupolio Liubovės šeimai padėjo ukrainiečiai vyrai, kovoję Rusijos pusėje.
Pagailo jiems pensininkės ir trijų mažų vaikų ir parūpino autobusus išvykti į Rusiją.
„Įsodino mus į autobusus, o tie nauji, sėdynės apvilktos polietilenu. Žiūriu aš į tuos apvalkalus ir galvoju: jie uždėti todėl, kad visus mus įsodinę sušaudys, o apvalkalai sulaikys kraują, jis neįsismelks į apmušalus“, – į pokalbį įsiterpė Liubovės anūkė Kristina.
Ukrainietė apie gimtąjį Mariupolį negali kalbėti be ašarų.
Bėgančiųjų nuo karo nesušaudė. Nuvežė į Rostovą, pamaitino ir ėmė įkalbinėti važiuoti į Rusijos gilumą.
„Būtume tapę darbo jėga savo priešams“, – sako Liubovė.
Važiuoti į Rusiją jos šeima atsisakė, nesutiko netgi parodyti asmens dokumentų rusų valdininkams – bijojo, kad jų neatimtų. Moterys pareigūnams aiškino, esą dokumentai sudegė per apšaudymus.
Mariupolyje bet koks ryšys su pasauliu buvo tapęs neįmanomu, telefonai neveikė. Tačiau pasiekus Rusiją, ryšys atsirado. Tuomet Liubovė susisiekė su Lenkijoje gyvenusia dukra, šioji – su giminaičiais Kanadoje. L. Frič sako, kad būtent jie, Kanados gyventojai, kreipėsi į pasaulinę pagalbos organizaciją, o šios nariai padėjo močiutei su anūkais ir proanūkiais pasiekti Lietuvą.
Pirmiausia jie pasiekė Maskvą. Iš ten karo pabėgėlių kelias driekėsi per Estiją, Latviją. Pirmoji stotelė Lietuvoje buvo Vilnius.
Būtų ten ir pasilikę, tačiau penkių asmenų šeimai sostinėje neatsirado buto. Tad juos visus į savąjį Raguvėlės dvarą pasikvietė Alvilina Komaraitė.
„Būtume gyvenę pas Alviliną, visi labai puikiai sutarėme. Tačiau Kristina įsidarbino fabrike, dirba dviem pamainomis, jai pasiekti Panevėžį iš Raguvėlės sunkoka. Persikėlėme į Panevėžį“, – kaip atsidūrė Aukštaitijos sostinėje, pasakoja Liubovė.
Dėl skaudančių kojų ukrainietė sako mažai kur išeinanti iš buto Ramygalos gatvėje. Būdama namuose ji maitina šeimą bei mezga kojines Ukrainos kariams. Ir labai pasiilgusi gimtinės – nebejaunam žmogui, kaip ir senam augalui, būti išrautam ir persodintam kitur prigyti sunku.
Ukraina jai, per gyvenimą dirbusiai laborante, moka 4000 grivinų – 100 eurų – pensiją. Lietuva taip pat paskyrė 173 eurų pensiją.
Karo pabėgėlė tikina, kad tiek tikrai užtenka, reikia tik taikos jos gimtinėje, o ir visame pasaulyje.
